Asmeninio archyvo nuotr.

 

Prieš valandėlę man paskambino tėvas ir pasakė, kad turiu brolį. Tėvu nepasitikiu jau nuo trylikos metų, kai grįžęs iš kelionės po Italiją, Prancūziją ir Maltą jis padovanojo man polaroidinę nuotrauką, kurioje jis prie kažkokios pilies, palmių fone stovi apsikabinęs aukštą juodaodį su saulės akiniais ir kepure: čia tau, sūnau, nuotrauka su Maiklu Džordanu! Tikėjau, kad toje nuotraukoje su mano tėvu stovintis ir jį apkabinęs vyras yra tikras Maiklas Džordanas. Rodžiau ją savo klasiokams, o tie absoliučiai nenorėjo tikėti (visai nepanašus, arba tai ne Maiklas Džordanas, o Skotis Pipenas). Laikiausi įsikibęs savo tikėjimo iki maždaug dvidešimt dvejų metų. Kol kartą paklausiau tėvo, pirmą kartą grįžusio iš kalėjimo, – atsimeni, buvai padovanojęs tokią nuotrauką su Džordanu, ar ten tikrai buvo jis? Ne, aišku kad ne, aš pajuokavau ir maniau, kad tu supratai.

Tuo metu Maiklas buvo sportininkų ir kitų idealų neturinčių paauglių Dievas ir Tėvas. Jis augino mane kovotojo dvasia. Mano pirma vokiečių kalba perskaityta knyga buvo Maiklo Džordano biografija. Joje pasakojama, kaip Maiklui sekėsi universitete, kokius cigarus jis mėgo. Ir net tai, ką jis galvojo pataikęs lemiamą metimą, atnešusį pergalę jo Šiaurės Karolinos universitetui NCAA čempionate. Visą kambarį buvau nuklijavęs Džordano plakatais. Tuo metu gyvenau Vokietijoje ir, ko gero, sirgau kleptomanija (nors vagiliauja turbūt daugelis paauglių). Nieko nepirkdavau: pamatęs žurnalą su Maiklo Džordano nuotraukomis ar plakatais, mikliai įsikišdavau po megztuku ar striuke ir grįžęs namo su malonumu karpydavau savo stabuko nuotraukas, klijuodavau jas prie plakatų ant sienos.

Krepšinio rungtynėse mėtydavau į krepšį kaip ir jis, iškišęs liežuvį. Kol kartą, atsilošęs atgal ir mesdamas pro kažkokio berniūkščio rankas, taip įsikandau, kad pradėjau šnypšti. Gal dar tuomet sukirbėjo pirmosios dvejonės – ar išties esu toks artimas su Maiklu, jei įsikandęs į liežuvį šnypščiu kaip kokia gyvatė ar žaltys. Maiklas tikrai niekuomet nešnypštė, veikiausiai niekada nebuvo ir įsikandęs liežuvio. Jei gerai atsimenu, tąsyk, atsilošęs atgal ir iš skausmo šnypšdamas, – pataikiau...

 

 Steve Lipofsky/ Basketballphoto.com nuotr.

 

Maždaug tuo metu, kai Maiklas pirmą kartą baigė savo karjerą, mano tėvas sėdo į kalėjimą už juvelyrinių dirbinių parduotuvės apiplėšimą. Jis draugavo su vienos žinomos Kauno picerijos savininku, kuriam priklausė ir juvelyrikos parduotuvė, buvo įgijęs jo pasitikėjimą. Vienąsyk, protui aptemus, tėvas įžengė į tą parduotuvę, kažką pasakė ar pagrasino jos darbuotojai, susikrovė į maišelį blizgančius, prabangius dirbinius ir išėjo. Vėliau jis man gyrėsi tuos juvelyrinius dirbinius pakasęs kažkur kapinėse. Gerai atsimenu, tuo metu jis nešiojo storas auksines grandinėles ant rankos ir kaklo, mūvėjo karneolio žiedą su specialiai sukurtu Preišegalavičių herbu.

Sėdo jis keleriems metams. Esu vieną kitą kartą jį lankęs ir slapta iš užančio perdavęs raudoną „Marlboro“ pakelį. Tėvas pats niekuomet nerūkė, bet cigaretės kalėjime – patikima valiuta, anot jo, rūkalus lengvai galėjai į ką nors išmainyti. Tikiu, kad taip ir buvo.

Paauglystėje ir kiek vėliau aš gana rimtai žaidžiau krepšinį. Kovai dėl kamuolių skirdavau gerokai daugiau dėmesio nei metimams atsilošus atgal. Man neblogai sekėsi. Kiek simboliška, kad tą dieną, kai tėvas išėjo iš kalėjimo, kaip tik dalyvavau krepšinio rungtynėse ir atkovojau penkiolika kamuolių. Beveik tiek pat, kiek metų tėvas buvo praleidęs įkalinimo įstaigose.

Galbūt Maiklą Džordaną pernelyg sureikšminu. Ne aš vienas jį garbinau ir ne man vienam jis tapo savotišku sielos tėvu. Dėl jo charizmos, šypsenos, pasiekimų aikštelėje. „Būk kaip Maiklas“ – tai viena garsiausių reklamų, kurioje jis filmavosi. Šiaip gal kiek ir juokinga, kad Bernis Pitselis, sukūręs šūkį gėrimui „Gatorade“, jį nusižiūrėjo iš rašytojo Radjardo Kiplingo „Džiunglių knygos“, o ten yra tokie dainos žodžiai: „Man nepasisekė būti tokiam kaip tu.“

Kad ir kur Maiklas atsidurdavo, jį visada lydėdavo milžiniškas ažiotažas. Mano tėvas, nesvarbu kur atsidūręs, nuolat demonstruodavo jėgą ar nežabotą temperamentą. Kartą vožė vienam vairuotojui į dantis už tai, kad jis su savo „Hyundai“ mus įžūliai aplenkė. Dabar, kad ir kur būtų, jį lydi liūdesys ir apatija. Gal dėl vaistų. Girdžiu tai, kai kartą ar kitą metuose kalbamės telefonu, girdžiu liūdesį jo balse. Kaskart jam paskambinus krentu į duobę ir nežinau, ką daryti: kam nors perduoti telefoną ar mesti jį į šiukšlių krepšį.

Kai Maiklas antrą kartą grįžo į aikštelę tęsti karjeros Vašingtono „Wizzards“ komandoje, mokiausi ketvirtame vokiečių filologijos kurse. Tais pačiais metais tėvui buvo iškelta byla dėl kažkokios kitos vagystės. Jis sugalvojo iš situacijos išsisukti, kaip sakydavo, „stumdydamas tankus“ – sudarydamas įspūdį, neva nusikaltimą padarė ne tyčia, o dėl streso pairus nervams. Tą sezoną, kai būdamas trisdešimt aštuonerių Maiklas Džordanas JAV sostinės „Burtininkų“ komandai vis dar pelnydavo maždaug po dvidešimt penkis taškus, aš lankiau tėvą tuometinėje Kuzmos gatvėje Kaune, kur buvo psichiatrijos ligoninė. Dabar ten įsikūrusi Vilniaus dailės akademijos tapybos katedra.

Atsimenu, kaip sėdėjau priimamajame ir laukiau tėvo. Džordanui tą dieną sekėsi, jis pelnė keturiasdešimt penkis taškus. Tėvą atvedė du sanitarai ir pasodino ant suolelio šalimais. Jis seilėdamasis – matyt, nuo vaistų – bandė su manimi kalbėtis, kažko klausti. Atrodė labai silpnas, sulysęs, beveik perpučiamas. Tada pirmąkart suvokiau, kad tėvas yra psichikos ligonis ir jį gydo stipriais vaistais. Stebėdamas jį apsiseilėjusį, nesutramdžiau savyje kylančio beviltiškumo ir išbėgau iš tos patalpos į koridorių, paskui bandžiau išeiti į gatvę, bet negalėjau, nes durys ten be rankenų. Paklaususi, ar aš jau baigęs pasimatymą su tėvu, seselė iš chalato išsitraukė rankeną ir atidarė man vienas, vėliau kitas duris. Šiaip ne taip išėjau į skaisčią šviesą, į gatvę, Kuzmos gatvę Kaune, nutviekstą saulės. Ir garsiai šaukdamas pasileidau bėgti... Vašingtono „Wizzards“ komanda tą sezoną nepateko į atkrintamąsias, ir Maiklas Džordanas neilgai trukus baigė sportininko karjerą.

Po truputį, nejučia, jį primiršau. Tačiau Maiklas į mano gyvenimą retkarčiais vis dėlto prasismelkdavo, dažniausiai to net nesuvokiant. Taip įsigijau krepšinio batelius „Air Jordan“ ir to paties prekės ženklo rankos raištį prakaitui šluostytis per rungtynes.

Ką daryčiau, jei tėvas, kurį nors rudenį paskambinęs telefonu, sakytų: labas, ar atpažįsti, kas skambina?.. Žinoma, sakyčiau: sveikas, tėve! Tavo įkvepianti karjera. Kaip tu, tiesą sakant, gyveni? Gerai, sakytų. Ką tik baigėsi sezonas, per rungtynes vidutiniškai pelniau po trisdešimt penkis taškus. Buvau išrinktas į pirmąją ligoninės komandą, nes labai gerai atkovodavau kamuolius kieme. O kaip tau sekasi žaisti krepšinį, sūnau? Gerai, tėve, man irgi labiausiai sekasi kovoti dėl kamuolių. Esu labiau komandinis žaidėjas, žinai. Mėgstu suteikti galimybių kitiems ir po atkovoto kamuolio leisti komandos draugams mesti dar kartą. Čia taip pat, kaip ir mano komandoje, sūnau, – visi turi savo funkcijas. Mūsų ligoninėje yra toks Denisas. Jis turi begalę tatuiruočių. Anapus tvoros sklinda gandai, kad jis kažką užvertęs. Mes su juo gerai sutariame, nes abu gerai žaidžiame. Prieš ką žaidžiate, tėve? Prieš sanitarus. Trys prieš tris, sūnau. Čia tokia nauja perspektyvi sporto šaka. Kada nors bus įtraukta į olimpiadą. Žinau, kad manimi kada nors tikrai didžiuosiesi. Aš jau didžiuojuosi tavimi, tėve. Bet tokiu atveju tu manimi didžiuosiesi dar labiau, sūnau. Man tereikia sulaukti pinigų iš komandos pagal sudarytą kontraktą, turėtų pervesti iškart už visus metus. Atiduosiu tau pusę tos sumos. Tėve, man nereikia tavo pinigų. Bet noriu tau padėti, sūnau, – sako tėvas, sykį mums užsisakius po kepsnį su sūriu kavinėje prie fontano Laisvės alėjoje. Na gerai, tėve. Gal tada nusipirksiu mašiną. Labai gerai, sūnau, galėsi išsirinkti, kokią tik panorėsi, – žalią, raudoną, tik nereikia sportinės, rūpi tu man, sūnau...

Tais pačiais metais jis sėdo trečią kartą. Nuo to laiko vis sužinau apie naujus brolius ir seseris. Apie tai, kad Maiklas Džordanas yra turtingiausias pasaulio sportininkas ir kad jam priklauso krepšinio klubas. Išgirstu naujienų apie tėvą: kad čigonai Jonavoje išviliojo jam priklausiusį dviejų kambarių butą, vienintelį jo turtą, kad jis nieko nebeturi, neturi net kur eiti. Ir štai vieną sekmadienį skambina man: labas, sūnau, čia Maiklas. Susitinkam?