Skaitymo malonumai

Prailgėjus dienoms ir atšilus orui, Paryžius sužiba naujomis spalvomis. Kultūrinis gyvenimas nebeišsitenka uždarose teatrų, muziejų, kino salių ar bibliotekų pastatuose ir veržte išsiveržia į žaliuojančius ir žydinčius Pa­ryžiaus sodus, skverus ir gatves. Jei pavakarį atklysite į kokį parkiuką ar skverelį, net jei čia nevyks joks koncertas ar kino seansas, neabejotinai išvysite ne vieną paryžietį, besimėgaujantį skaitymo malonumais. Vaizdas, patvirtinantis, anot britų dienraščio „Guardian", prancūzų „knyggraužišką" reputaciją¹. Šių metų kovą publikuotas Nacionalinės leidėjų sąjungos ir Nacionalinio knygų cent­ro tyrimas atskleidžia, kad 19 % prancūzų vis dar tiki, kad knygos gali pakeisti gyvenimą ir tik 7 % teigia galintys įsivaizduoti pasaulį be knygų.
Knygas skaitančiųjų Prancūzijoje, kaip ir kitose vakarų valstybėse, mąžta. Minėtasis tyrimas atskleidžia, kad prieš trejetą metų jų buvo 74 %, o 2014-aisiais – 69 %. Tačiau prancūzai lieka ištikimi tradicinėms knygoms. Skaitmeninės knygų versijos ir skaityklės į prancūzų rinką ir širdis kelią skinasi labai sunkiai (nuo 8 % 2011-aisiais iki 11 % 2014-aisiais). Matyt, skaityti parke, besimėgaujant saule ir pro šalį plaukiančiais paryžietiško gyvenimo vaizdais, iš tiesų kur kas maloniau su realia knyga rankose.

Idealiausiai, mano manymu, skaitymo malonumams tinka Liuksemburgo sodai, įžymūs savo žaliomis kėdėmis ir foteliais, kuriuos galima nusinešti ir pasidėti pačioje gražiausioje vietoje. Čia taip pat galima skaityti prisėdus ant senovinių akmeninių suolų ar prigulus ant žolės. Akivaizdu, kad nesu vienintelė, paragavusi svaigaus malonumo versti puslapius šiuose soduose, kontempliuojant fontanus, gėlynus, Senato rūmus ir begalinį žmonių srautą. Prancūzų rašytojas Phillipe'as Delermas taip aprašo savąjį skaitymo ritualą Liuksemburgo soduose: „Reikia išsirinkti, ką skaityti Liuksemburgo fotelyje. Jokių detektyvų ar nuotykių romanų. Geriau pasirinkti knygą, kurios skaitymą kas keletas puslapių galima nutraukti tam, kad įsmeigtumėte tuščią žvilgsnį į sodus, pusiau primerktomis akimis, mėgaudamiesi privilegija būti čia."² Paskutinį kartą Liuksemburgo soduose mėgavausi Prano Treinio sakmių romanu „Jievaro tiltas" apie Aukštaitijos Kukučių kaimo gyventojų vargus ir džiaugsmus. Išorinis dekoras niekaip nesiderino su pokario laikų Lietuvą vaizduojančios sakmės dekoracijomis, tačiau netoliese sėdėjusios elegantiškos solidaus amžiaus prancūzės, įnirtingai bambėjusios apie savąją nepopuliarumo rekordus mušančią valdžią, turėjo daugiau bendro su „basosiomis" Kukučių bobomis, nei būtumėte galėję pamanyti. Jų pamąstymai visiškai sutapo su Aukštaitijos kaimo bobų išvadomis apie tuometinius Lietuvos valdytojus:

– Jėzau Mare, kas čia daros?

– Kas, kas? Senai valdžiai priėjo galas.

– Gerai sakai. Senai valdžiai, seniems laikams ir šventiems pranašams.

– Taip išeina, atėjo pragaras?

– Taigi, aha.³

2013-aisiais tipiškas prancūzų skaitytojas knygoms išleido vidutiniškai 83 eurus. Prancūzijoje egzistuoja įstatymas, draudžiantis pardavinėti knygas žemesnėmis nei leidyklų nustatytos kainos. Tai reiškia, kad knygoms niekada nebūna išpardavimų ir kad už tą pačią knygą, pirkdami ją iš nediduko vietinio savo rajono knygyno, gigantiškos knygynų tinklo parduotuvės Eliziejaus laukuose ar internete, mokėsite lygiai tiek pat. Prancūzijos politikai didžiuojasi, kad šis įstatymas padeda išsilaikyti mažoms leidykloms ir mažiems knygynams bei didina leidinių įvairovę. Mažų, vietinių, dideliems tinklams nepriklausančių knygynų Prancūzijoje egzistuoja apie 3000. Vien Paryžiuje autentiškų, ne tik knygomis, bet ir ypatinga atmosfera bei dažnai specializuota pasiūla viliojančių knygynų net 400, o štai, pavyzdžiui, žymiai didesniame Londone tik vos daugiau nei šimtas.
Buvęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, siekdamas sumažinti valstybės biudžeto deficitą, 2012 m. padidino knygų pridėtines vertės mokestį nuo 5,5 iki 7 % ir sulaukė visuotinio pasipiktinimo tiek iš profesionalų, tiek iš skaitytojų. Dabartinis prezidentas François Hollande'as dar rinkimų kampanijos metu prižadėjo šį įstatymą anuliuoti, jei tik bus išrinktas. Tai vienas iš nedaugelio, prancūzų nuomone, Hollande'o ištesėtų rinkiminės kampanijos pažadų, dėl kurio vėl šiek tiek sumažėjo knygų kainos. Buvęs kultūros ministras Fredericas Mitterand'as šitaip aiškina prancūziškąjį požiūrį į knygas: „Knyga yra ypatingas kultūrinis produktas, kurio negalima matuoti tik komerciniais matais."⁴

Žinoma, knygų nebūtina pirkti. Jas galima pasiskolinti vienoje iš 4398-ių Prancūzijos bibliotekų. Vien Pary­žiuje skaitytojams atviros 75-ių savivaldybės bibliotekų durys, o jei jų negana, dar egzistuoja specializuotos universitetinės ir muziejų bibliotekos, taip pat ant Senos kranto įsikūrusi gigantiška buvusio prezidento François Mitterand'o nacionalinė biblioteka. Iš Paryžiaus bibliotekų gegužės mėnesį paskelbto sąrašo akivaizdu, kad populiariausios skolintosios knygos pernai buvo prancūzų rašytojų Patricko Modiano ir Olivier Adamo kūriniai („L'Herbe des Nuits", „Les Lisières"), ir Haruki Murakami „1Q84". Pary­žiečiai taip pat intensyviai skolinosi Prancūzijoje labai populiarias komiksų knygas. Šiųmetinės knygų mugės atidarymo kalboje dabartinė kultūros ministrė Aurelie Fillippeti bibliotekų veiklos vystymą ir puoselėjimą, ypač jaunimo pritraukimo atžvilgiu, paskelbė kultūrinės politikos prioritetu. Savo kalboje ministrė pabrėžė, kad bibliotekos, kaip ir kitos kultūrines paslaugas teikiančios institucijos, gyvena intensyvų permainų periodą, siekdamos prisitaikyti prie naujų skaitmeninių kultūros formų ir kultūros vartojimo įpročių. Tačiau, jos nuomone, interneto ir socialinių tinklalapių eroje bibliotekoms negresia joks pavojus; būtent jos turi tapti pliuralistinių idėjų, žinių atradimo ir nuomonės formavimo centrais.⁵

Iš tiesų, bibliotekos ne tik sutaupo knygų mėgėjų pinigus, bet ir organizuoja įvairius kultūrinius renginius, kurie dažniausiai siekia pritraukti vietinę publiką. Rengiami poezijos skaitymo vakarai, rašinių konkursai, o trečiadienį mažiesiems knygų mylėtojams būtinai vyksta pasakų valanda. Kartą vienoje Paryžiaus bibliotekų net teko dalyvauti mamų ir mažylių (iki 18-os mėnesių) šokių pamokose. Ta proga, vaikų ir jaunimo skyriaus bibliotekininkės mamoms pristatė knygų apie vaikų judesių vystymąsi, terapines šokio aplikacijas, mamų ir mažylių santykių raidą.

Taigi Prancūzija gali didžiuotis tiek savo mažomis leidyklomis ir specializuotais knygynais, tiek aktyvia bibliotekų veikla. O štai spaudos dėmesys, skiriamas knygoms, anot literatūros kritikės Raphaele Rerolle, verčia šiek tiek susirūpinti. Nors visi dienraščiai ir savaitiniai žurnalai turi specialius knygoms ir literatūros apžvalgai skirtus priedus, anot R. Rerolle, spaudos dėmesys literatūrai per pastaruosius dešimt metų dramatiškai sumažėjo. „Literatūros kritikai neįstengia apžvelgti visų išleidžiamų knygų, balansuodami tarp reikiamybės aprašyti tai, apie ką kalba visi, ir būtinybės atskleisti naujas literatūros formas ir apraiškas, net jei jos ir nesulaukia visuotinio populiarumo", – įsitikinusi dienraščio „Le Monde" literatūros redaktorė.⁶

XIX ir XX amžiuje daug žymių Prancūzijos rašytojų bendradarbiavo su spauda. Pavyzdžiui, Marcelis Prous­tas, Albert'as Camus ar Jeanas Paulis Sart­re'as rašė straipsnius ir dažnai publikuodavo rašomų kūrinių fragmentus. Emile'is Zola skatindavo jaunus rašytojus lavinti ranką, rašant laikraščiams ir žurnalams. Kiti, tokie kaip Honoré de Balzacas, į žurnalistinį rašymą žiūrėjo kaip į prievolę ir nevengė kritikuoti žurnalistų ir jų tekstų.⁷ Pasak mokslininkės Marie-Eve Therenty, šie rašytojai-žurnalistai ypač veikė prancūziškosios spaudos formas ir tradicijas. „Grožinė literatūra, intymūs tekstai (tokie kaip autobiografija, dienoraštis etc.), portretai, pokalbiai padėjo sukurti ir išvystyti kronikos, kritikos, debatų, o vėliau reportažo ir interviu žanrus", –­ teigia tyrinėtoja.⁸ Ne veltui prancūziškosios spaudos tekstai, palyginus su anglosaksiškos žurnalistikos kanonais, išlieka labiau naratyviniai, nėra radikalios perskyros tarp faktų ir nuomonių. Tačiau jei rašytojai suvaidino svarbų vaidmenį prancūziškosios spaudos raidoje, šiandienė jų įtaka kur kas mažesnė. Nors vis dar pasitaiko rašytojų, kurie rašo straipsnius ar kritines apžvalgas spaudai, grožinė literatūra net ir kultūrinės spaudos skiltyse labai reta viešnia.

Net jei šią vasarą neplanuojate kelionės į Paryžių ir jums neteks apsilankyti žavingame miniatiūriniame Paryžiaus knygyne ar pasinerti į skaitymo Liuksemburgo soduose malonumą, pasitaikius pirmai progai, griebkite širdžiai mielą knygą ir skaitykite ją, įsitaisę pačioje gražiausioje savo miesto ar kaimelio vietoje. Bus ne prasčiau nei Pary­žiuje.

¹ Angelique Chrisafis. Why France Is Shunning the Ebook. The Guardian, June 24, 2012.
² Philippe Delerm, Mes Petits Plaisirs d'Ete, GEO, No. 341, 2007.
³ Pranas Treinys. Jievaro tiltas. Vaga, 1980.
⁴ Nate Anderson. France Attempts to Impose Ebook Prices on Apple, Others. http://arstechnica.com/tech-policy/2011/05/france-attempts-to-impose-e-book-prices-on-apple-others/
⁵ Aurelie Fillippeti, http://www.culturecommunication.gouv.fr/Presse/Discours/Discours-d-Aurelie-Filippetti-ministre-de-la-Culture-et-de-la-Communication-prononce-au-Salon-du-Livre-le-24-mars-2014-a-Paris
⁶ Raphaelle Rerolle. „What They're Reading in France". – The Guardian, 20 March, 2011.
⁷ Daniel Sallies. „Journalistes et Ecrivains au XIX siècle". http://expositions.bnf.fr/presse/arret/13.htm
⁸ Marie-Ève Thérenty. „Pour une histoire littéraire de la presse au XIXe siècle", „Revue d'histoire littéraire de la France", 3/2003 (Vol. 103), p. 625–635.