Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos Pirmosios knygos (PK) serija šiemet švenčia trisdešimtmetį. PK konkursų laimėtojai – šiandien brandūs rašytojai – prisimena savo pirmųjų knygų gimimo aplinkybes.

 

Dovydo Kiauleikio nuotrauka

 

 

Laura Sintija Černiauskaitė

„Trys paros prie mylimosios slenksčio“, apsakymai, 1994 m.

Pirmoji mano knygelė „Trys paros prie mylimosios slenksčio“ pasirodė 1994-ųjų pačioje pabaigoje, rodos, gruodį, aplinkui mano aštuonioliktąjį gimtadienį. Atsimenu, valkiojausi senamiestyje po paskaitų Lietuvos muzikos akademijoje, temo, snigo didžiulėm snaigėm, o mane staiga apėmė toks nepaaiškinamas euforiškas iki ašarų džiaugsmas. Tuo metu dar nebuvo mobiliųjų telefonų, o grįžus namo tėtis praneša žinią: ką tik skambino iš leidyklos, jau yra signalinis knygos egzemp­liorius, važiuojam gerti šampano. Supratau, kad tas tarytum be priežasties apėmęs džiaugsmas iš tiesų turėjo priežastį, kurią, būdama labai intuityvi, pagavau plevenant ore...

Apsakymai beveik tiesiogine prasme gimė mokyk­los suole: kai ką užsirašydavau per pamokas. Grįžusi namo surinkdavau oranžine kaip mandarinas, rodos, švediška tėčio spausdinimo mašinėle (tai buvo pragariškas darbas, nes kiekvieną klaidą tekdavo užtepti tokiu baltalu, jį džiovinti, tada pataikyti ant viršaus užspausti raidę, žodį ar visą sakinį). Tuos keturis apsakymus lietuvių kalbos mokytoja Rima Mackevičienė, globojusi mane nuo penktos klasės, išsiuntė į Jaunųjų filologų konkursą. 1993-iaisiais jame laimėjau pirmąją vietą. Tada toji pati mokytoja paskatino dalyvauti PK konkurse. Ir vėl laimėjau! 

Dar atsimenu, kaip sėdime su Algimantu Zurba Jakšto gatvėje tuometinėje „Jaunimo gretų“ redakcijoje, kur jis tada dirbo, ir redaguojame mano būsimąją knygelę. Pamačiusi, kiek daug Algimantas pribraukęs, vos neapsiverkiau iš pykčio. Dabar, kai pati redaguoju kolegų tekstus ir turiu su kuo palyginti, suprantu, kad pataisymų, ypač kaip pirmai knygai, ten buvo visai nedaug... Bet tada net drebėdama kovojau už kiekvieną žodį. Algimantas terliojosi su manimi labai kantriai, slopindamas šypseną. Kiek jis turėjo pedagoginės išmonės ir šilumos!.. Gerai atsimenu vieną jo patarimą: kai kuriuos ilgus sakinius skaidyti į trumpesnius, kad jie būtų paveikesni. Tada to nesupratau, priešinausi ir ginčijausi, nes buvau prisiskaičiusi Garcíos Márquezo bei Hemingway’aus, ir ilgus, kone be pabaigos sakinius laikiau meniškumo viršūne... O dabar ir pati mėgstu trumpus, aiškius, „smūginius“ sakinius. 

 

Rimvydas Stankevičius

„Akis“, eilėraščiai, 1996 m.

Pirmoji mano eilėraščių knyga buvo išleista jau daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus – dar kitame šimtmetyje, dar kitame tūkstantmetyje. Anuomet leidybinė situacija buvo tokia, kad PK konkursas jaunam niekam nežinomam autoriui buvo kone vienintelė galimybė išsileisti knygą. Ligi šiolei menu savąjį džiaugsmą, konkurso komisijai paskelbus verdiktą – taip stipriai, taip euforiškai daugiau neteko džiaugtis niekada gyvenime. Kai apie tai, kad Rašytojų sąjungos leidykla išleis mano poezijos knygą, pasakiau mamai, ji nepatikėjo, sakė: „Vaikeli, iš tavęs kažkas pasišaipė – didelių žmonių knygas leidžia, o ne tokių, kaip tu.“

Nežinau, ar pavyko man tapti „dideliu žmogumi“, bet ledai buvo pramušti – atnešus į leidyklą antrą, vėliau trečią knygas, man jau nebuvo užduotas klausimas: „O kas tu toks?“, jau buvau jaunasis poetas, 1996-ųjų PK konkurso laimėtojas.

Šio konkurso reikšmė ir jo teikiamos galimybės jauniems „beknygiams“ autoriams, manau, nė kiek nesumažėjo ligi šiolei. Laikai, žinoma, pasikeitė. Dabar savo knygą išsileisti gali bet kas – netgi moksleivis – tam galimybių turbūt netgi daugiau nei norinčių jomis pasinaudoti. Tačiau nuoširdžiai rekomenduoju jauniesiems vartus į savo kūrybos platumas atverti būtent šitaip – dalyvaujant Pirmosios knygos konkurse. Juk tai ne šiaip sau galimybė išsileisti knygą, išsileidęs knygą PK serijoje autorius patenka į jaunam nežinomam žmogui būtiną kritikų, rašytojų ir skaitytojų bendruomenės regos lauką – akivaizdu, kad knyga bus platinama ne „iš po skverno“, o visuose knygynų tinkluose, sulauks recenzijų, bus perskaityta vyresniųjų plunksnos brolių ir sesių, o jei knyga išties šio to verta – jos autoriaus pavardė bus įsidėmėta.

O svarbiausia – dalyvaujančius konkurse rankraščius skaito ir vertina iškilios, kompetentingos literatūros pasaulio asmenybės, taigi laimėjęs konkursą ir leisdamas knygą PK serijoje žmogus gauna ir itin vertingą bei retą dovaną – argumentą pasitikėti savo talentu bei sielos ramybę, kad leisdamas knygą nedaro nedovanotinos kvailystės – gauna patikinimą, kad knyga išties nėra gėdingai prasta. Patikėkite, nemaža sutikau žmonių, kurie, paakinti lengvai prieinamų galimybių, išsileido nebrandžią, „moksleivišką“, graudžiai juokingos kokybės knygą, kurios paskui visą gyvenimą gėdijasi, stengiasi apie ją pamiršti ir, jei tik gebėtų atsukti laiką atgal – ištrintų iš savosios bibliografijos. PK konkursas jaunuosius autorius nuo tokios „dėmės“ neabejotinai apsaugo.

 

Agnė Žagrakalytė

„Išteku“, eilėraščiai, 2003 m.

Tai įvyko 2003-iaisiais, taigi prieš 21 metus? Nuoširdžiai sutrikau paprašyta prisiminti, nes nieko neprisimenu. Pagūglinusi (kad bent išleidimo metus rasčiau) maloniai nustebau, kad knyga vis dar skaitoma, nes „goodreadsuose“ yra dar šių metų sausį palikti du atsiliepimai: susigraudinau, labai netikėta, ačiū. Apie poezijos knygą galvojau dar mokykloje (bibliotekoje buvau susiradus visas ten esančias pirmąsias knygas, skaičiau ir matavausi), bet tuo metu Pasvalio (ambicingiausias) literatas, apie mane net pompastišką straipsnį „Agnės magija“ parašęs, paauklėjo, kad PK konkursui eilėraščių dar neteikčiau, „gal kokiam antram kurse“, – nes tai mane kažkaip sugadins. Kada (gal kokiam antram kurse) eilėraščius pateikiau, tame pačiame bendrabučio koridoriuje gyvenęs poetas Antanas Šimkus pranešė kalbėjęs su Valdemaru Kukulu, o tas pasakęs, kad mano poezijos knyga bus išleista. Bet dar po kiek laiko tas pats Antanas pranešė, kad, na, nebus tos mano knygos. Tais metais išėjo Antano knyga „Skradžiai“. Panašiai nutiko ir dutūkstantaisiais – Rašytojų klubas pradėjo debiutų vakarus. Pakvietė mane, labai džiaugiausi, o paskui ant VPU (toks nebeegzistuojantis universitetas) skelbimų sienos radau kvietimą į renginį „Ateinantys“, susitikti su Daina Opolskaite, pirmosios knygos „Drožlės“ autore. Daina – mano kursiokė, taip pat iš to paties bendrabučio koridoriaus. Tad mano rankraštis pirmajai knygai buvo atmestas... nebežinau: tris? Keturis? Penkis kartus? Kai tą konkursą pagaliau „praėjau“, iš ankstesnio mokyklinio rankraščio ten jau nebuvo likę nė vieno eilėraščio. Ir gerai.

 

Renata Šerelytė

„Žuvies darinėjimas“, novelės, 1995 m.

Pirmosios knygos konkursas man buvo tikroji kūrybinio kelio pradžia. Sunku net apsakyti, kokie jausmai apėmė išgirdus, kad laimėjau. Ir džiaugsmas, ir pasididžiavimas, ir suvokimas, kad pagaliau tampu tuo, kuo visada troškau būti – rašytoja. Toji kukli knygelė su prastai įrištais puslapiais (atminkime, kokie laikai buvo!) man iki šiol yra viena brangiausių; o kai kurie tekstai tebėra gyvi ir tikri, nesigėdyčiau jų ir šiandien. Pirmuosiuose tekstuose sutelpa visa, ką galbūt ir vėliau jau subrendę norėtume išsakyti. 

O žvelgiant iš šių dienų perspektyvos – PK konkursas visada buvo ir, manyčiau, liks prestižiniu konkursu, kurį laimėjus iš tiesų galima didžiuotis. Jis suteikia tai, ko jaunam kūrėjui labai reikia, – profesionalų palydėjimą į literatūros pasaulį, pasitikėjimą savo jėgomis ir pripažinimą. 

 

Dainius Dirgėla

„Pavojingi žaidimai“, eilėraščiai, 1995 m.

Koks jaunas autorius, manantis, kad turi prirašęs gerų tekstų, nenori išleisti savo pirmosios knygos?

Žinoma, nori! Iš to noro XX a. paskutinio dešimt­mečio pradžioje po Vilniaus universiteto Sarbievijaus beržu gimė ir poetų grupė „Svetimi“, kurios narys buvau. 1994 m. su Valdu Gedgaudu, Evaldu Ignatavičiumi, Donatu Valančiausku ir Alvydu Šlepiku kartu išleidome poezijos antologiją „Svetimi“, ji mums visiems tam tikra prasme buvo bendra Pirmoji knyga. Eilėraščių parašyta buvo daugiau, nei tilpo į šią antologiją, tad Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos atgaivinta PK knygų serijos leidyba ir paskelbtas PK konkursas, žinoma, paskatino dalyvauti, vertinimo komisija pasirinko mano rankraštį.

Mėgstu dalyvauti įvairiausiuose kūrybiniuose konkursuose ir net šiek tiek gaila, kad dalyvauti PK konkurse galima tik kartą. Nors taip maga pasielgti kaip Romainui Gary – sukurti savotišką poezijos Emilį Ažarą, parašyti neatpažįstamu stiliumi, dalyvauti PK konkurse ir... vėl laimėti. 

 

Antanas Šimkus

„Skradžiai“, eilėraščiai, 1999 m.

PK konkurse su eilėraščių rinkiniu dalyvavau du kartus. Antrasis buvo sėkmingas. Iki tol dalyvavau Respublikiniuose jaunųjų filologų konkursuose, vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėje sekėsi neblogai, gaudavau prizų ir pagyrimų. O tarp tų pagiriamųjų žodžių atsirasdavo ir užuominų, kad gal jau metas sudaryti knygos rankraštį. Pats, ko gero, nebūčiau to ėmęsis, jei ne mano lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Vilijos Janušauskienės bei poeto ir literatūros kritiko Valdemaro Kukulo pagalba. 

Padedant jiems knygos rankraštis iš sumestinės eilėraščių krūvos tapo dvigubai mažesnės apimties rinkiniu. Iš ekscentriško pavadinimo „A. Š.“ atsirado gal kiek mažiau asmeniškas, bet įtaigesnis „Skradžiai“. Rinkinys įgijo kitokią skaitymo dinamiką ir struktūrą atsisakius chronologinio kūrinių išdėstymo. Pats nebūčiau sugalvojęs. 

Knygos redaktoriumi, jos visokeriopu krikštatėviu ir tapo V. Kukulas, o dailininkas Romas Orantas rinkinio viršelį taikliai iliustravo tada dar apie XXI a. gaisrą nė nesapnavusios Paryžiaus Dievo Motinos katedros fragmentu. 

Tad mano pirmąją knygą palydėjo pasaulin labai tinkami žmonės. Kai rinkinys buvo išleistas, labai džiaugiausi. Džiaugiuosi ir dabar, su dėkingumu atmindamas tuos, kurie prisidėjo.

 

Marius Ivaškevičius

„Kam vaikų“, novelės, 1996 m.

1996-ųjų vasarą buvau išvažiavęs uždarbiauti Švedijos žemės ūkyje, o tuo metu Lietuvoje sprendėsi du pirmieji mano gyvenimo pasiekimai – pirmas nuosavas būstas ir pirmoji knyga. Grįžęs turėjau sudėti paskutinius taškus – parašą ant vieno kambario buto Karoliniškėse sutarties ir perskaityti savo knygos korektūrą, prieš šiai išvykstant į spaustuvę. Atsimenu, kaip paklausiau kartu su manimi Švedijoje buvusios kurso draugės, kas, jos manymu, iš tų dviejų dalykų svarbiau? Ir ji nė akimirkos nedvejodama atsakė: aišku, knyga. Taip, galiausiai paimti ją į rankas buvo nė su kuo nesulyginama laimė. Nors dabar, palyginus su vėlesnėmis knygomis, romanais, ji atrodo kaip plona brošiūrelė, ta anuomet dėl jos patirta laimė ir toliau nuo jos sklinda.

 

Parengė Laura Pačtauskaitė