Daugiau vyrų – daugiau prestižo – daugiau pinigų

Kultūra Lietuvoje – vienas tų neprestižinių sektorių. Kultūros neprestižą rodo menkos privataus verslo investicijos, mikroskopinės reklaminių rėmimų sumos, neįsisukanti mecenatystė, po kiekvienų Seimo rinkimų nė vienai partijai nereikalingas kultūros ministro portfelis, o viską vainikuoja faktas, kad šio sektoriaus atlyginimai – vieni mažiausių šalyje.

Lietuvos kultūroje dirba vien moterys („vien“ laikykite menine hiperbole). Kovo 8-ąją atkreipiau dėmesį į Kauno bienalės proginį feisbuko įrašą su besišypsančia komanda ir prierašu, kad ne tik komanda nuotraukoje, bet ir už kadro likusi valdyba – vien moterys. Tikrai, kur dursi pirštu kultūroje – ten moterys. Kita į galvą ateinanti šimtu procentų moteriška organizacija – Lietuvos kultūros institutas. Žiūriu į MO muziejų, į nekomercinius kino teatrus ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Panevėžyje, Marijampolėje, į didžiąsias Lietuvos leidyklas – vadovės, vadybininkės, programerės, rinkodaristės. Jau nekalbu apie bibliotekas.

 

Simos Šilingytės nuotrauka

 

Moterys kultūroje primena mamas, kurios geba pasirūpinti namais ir vaikais, kad ir koks nedidelis būtų šeimos biudžetas. Moterys moka – ir sutinka – suktis su mažais biudžetais.

Kaip keisti situaciją? Pritraukti daugiau vyrų dirbti į kultūros sektorių.

Britų savaitraštis „The Economist“ jau skelbia, kad moterys ir vyrai uždirba iš esmės vienodai: konsultacijų agentūros „Korn Ferry“ 2017 m. 25-iose šalyse atliktas tyrimas parodė, kad moterys, dirbdamos tą patį darbą toje pačioje įstaigoje, uždirba 98 proc. vyrų atlyginimo (nors Lietuvoje situacija iki šiol kitokia).

Velnias slypi detalėje, kad gerokai daugiau moterų nei vyrų dirba prasčiau apmokamus darbus ir ekonomikos sektoriuose, be to, vyrai dominuoja aukštesnėse pozicijose. Pasak „The Economist“, Europos Sąjungoje beveik 70 proc. moterų dirba pagal profesijas, kurių bent 60 proc. darbuotojų yra moterys. JAV bent 80 proc. darbuotojų, dirbančių pagal keturias tarp moterų populiariausias profesijas – mokytojo, slaugytojo padėjėjai, administratoriaus ir medicinos slaugytojo, – sudaro moterys.

Skirtumai tarp moterų ir vyrų atlyginimų sumažėtų, jei daugiau vyrų dirbtų moterų dominuojančiose industrijose ir atvirkščiai. Kiek energijos skiriama pritraukti moteris į IT ir kitus gerai apmokamus sektorius. Turime daug įkvepiančių pavyzdžių mergaitėms rinktis verslininkės ar politikės karjerą, nes galios pozicijoje jau nemažai moterų. Bet kampanijos ir judėjimai, siekiantys pritraukti skirtingas lytis į skirtingus sektorius, yra vienpusiai, kviečia tik į vieną pusę. Maždaug: „Ei, kam tau vargti dirbant mokytoja, medicinos sesele ar muziejaus kuratore, jei gali gerai gyventi programuodama.“ Mažai apmokamos sritys, tokios kaip kultūra, niekada netaps prestižinės, jei ir į jas nepritrauksime ne tik ambicingų moterų – kurių yra, jų daug ir matome jų kokybiško darbo pasiekimus kultūroje, – bet ir vyrų, jei neturėsime įkvepiančių pavyzdžių ir mergaitėms, ir berniukams. Atlyginimų ir statuso lygybės reikalai judėtų greičiau, o rezultatai būtų tvirtesni, jei į šių klausimų sprendimą įtrauktume ne tik pačias moteris, bet ir vyrus, ypač tuos, dabar esančius galios pozicijoje.

Į kultūrą – iki šiol prastai apmokamą neprestižinį sektorių – pritraukus daugiau vyrų, pakiltų atlyginimų lygis, nes vyrai aktyviau nei moterys reikalauja didesnių atlyginimų. Šį teiginį pagrindžia istorija iš Vilniaus gyvenimo. Bičiulis dirbo vienoje tų be pabaigos darbuotojus samdančių IT įmonių. Standartinė pozicijos alga – 1000 Eur. Kiekvieno į interviu atėjusio vaikino lūkestis visada buvo daugiau nei 1000 Eur, daugumos merginų – mažiau nei 1000 Eur. Draugui prieš porą metų išėjus iš šio darbo jo komandoje dirbo vien moterys. Merginos apsidžiaugdavo gausiančios daugiau, nei tikėjosi, vaikinai tiesiog susirasdavo kitą darbą.

Ta pati išvada iliustruojama ekonomikos profesorės Lindos Babcock ir žurnalistės Saros Laschever knygoje „Moterys neprašo“ („Women Don’t Ask“). L. Babcock pastebėjo, kad vaikinai, jos universitete įgiję magistro laipsnį, pradinėse pozicijose gaudavo beveik 4 tūkst. dolerių daugiau nei moterys. Po gilesnės analizės ji atskleidė, kad absoliuti dauguma (93 proc.) moterų priimdavo pirmą algos pasiūlymą, o 57 proc. vyrų paprašydavo daugiau. Tie, kurie derėjosi, pasikėlė atlyginimą vidutiniškai 4 tūkst. dolerių – tiek pat, kiek nuo vyrų skiriasi moterų pradinis atlyginimas.

Gera žinia, kad situacija keičiasi. „Moterys neprašo“ Amerikoje buvo išleista 2003 metais. Valdymo konsultacijų agentūros „McKinsey“ 2016 m. atlikta apklausa parodė, kad JAV korporacijose moterys prašo pakelti atlyginimą jau taip pat aktyviai kaip vyrai. Ta pati apklausa parodė, kad paaukštinimai ir moterims, ir vyrams skiriami panašiai, išskyrus žemutines atlyginimų grandis, kuriose moterys atsilikdavo (tyrėjai kaip galimą paaiškinimą nurodo vadovų nenorą suteikti galimybių moterims, kurios tuoj susilauks vaikų).

Tendencijos iš Amerikos anksčiau ar vėliau ateina ir į Lietuvą – moterys neturėtų kuklintis gauti padorų atlygį už savo kompetencijas.

Pabaigoje jokiais tyrimais nepagrįstas pastebėjimas. Kadangi kultūrą Lietuvoje kuria moterys, tai ji ir orientuota į moteris. Pažiūrėkite į skaitomiausių ir perkamiausių knygų sąrašus knygynuose ir bibliotekose, kitą kartą teatre ar kine atlikite salės auditą. Lietuvoje kultūrą daugiausia vartoja moterys. Daugiau vyrų, dirbančių kultūros lauke, ne tik padėtų greičiau pakelti sektoriaus atlyginimus, bet ir atskleistų daugiau perspektyvų kultūroje, būtų praplėsta kultūros vartotojų auditorija.

Dovydas Kiauleikis – kultūros vadybininkas.