Kaip šaukti senjorą, kurio klausos aparatas išjungtas? Galime šaukti taip, kaip norime, vis tiek negirdės. Anekdotas labiau liūdnas nei juokingas. Tačiau net ir su įjungtais klausos aparatais žmonės ne visada išklauso, ne visada atsiliepia pašaukti. Socialinių burbulų, politizuotos žiniasklaidos ir nusilpusio dėmesio pasaulyje vis dažniau vaikštom su išjungtais klausos aparatais: galime pasirinkti, ko klausytis, o ką praleisti pro ausis.

Kolega, politikos mokslų doktorantas, skundžiasi, kad nebeturi laiko įdėmiai skaityti mokslinių straipsnių. Tik permetu akimi, sako, skenuoju. Daugmaž, apgraibom. Panašiai ir klausomės: apgraibom, pusiau išjungtais, pritildytais klausos aparatais. Socialinių medijų sugadintas ir suaižėjęs dėmesys, skuba ir informacijos perteklius veikia ne tik profesinius įgūdžius, bet ir asmeninius santykius. Tam pačiam kolegai pasakoju apie savo sudaužytą širdį: pabaigus jis kiek palaukia, leidžia nejaukiai tylai pribaigti mano monologą ir tada ima baisėtis pakilusiomis maisto kainomis. Tas vaiduoklio jausmas pažįstamas ir skaudus: jaučiuosi kvailai, nematoma ir nesvarbi, bebalsė. Ir aš pati kartais kitus paverčiu vaiduokliais: keturis sykius teiraujuosi draugių, ar jos apsikirpo, pamirštu, kada kolegos atostogauja, nepaklausiu apie sergančius tėvus ar svarbius susitikimus.

Neseniai klausiausi inauguracinės profesūros kalbos – profesoriaus viso darbo ir idėjų kulminacija. Salė nusėta baltų galvų, viena kita knapsėjo, snūduriavo. Susirinkusi auditorija buvo įspūdinga: profesoriai, daug pasiekę tyrėjai, doktorantai, studentai, kolegos ir šeimos nariai. Visi darė tai, kas iš esmės buvo materiali pagarbos išraiška: kartu susėdę klausėsi. Klausymasis yra pagarbos, orumo ir bet kokio santykio pagrindas. Klausytis, atrodo, mokame visi, bet ne visada klausymasis yra pagarbos ar tarpusavio supratimo išraiška.

Nesiklausymas iš tiesų nurodo daug gilesnę problemą: kad kitas žmogus mums nerūpi, nėra svarbus, o santykis – nebetvirtas. Nesiklausymas grįstas egocentrišku įsitikinimu, kad kiti nelabai turi ką gera pasakyti (nepasakys nieko, ko patys nežinome) arba iš anksto numanome, kas ketinama pasakyti. Tarsi galvotume, jog kiti yra kvailesni, todėl nesugebės mūsų nustebinti. Nesiklausant santykiai pasmerkiami merdėti.

 

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 

Vienas dažniausių patarimų, kaip kurti profesinius santykius ar bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, – klausti apie juos pačius, jų patirtis ir karjeros keliones. Labiausiai už viską mėgstame kalbėti apie save, klausytis savo pačių balso ir girdėti kitus kalbant apie mus ar domintis mūsų gyvenimu. Iš dalies tai natūralu ir žmogiška: kalbėdami apie save jaučiamės svarbūs, gauname dėmesio, tai mažina vienatvę ir padeda užmegzti ryšį. Bet ryšiui visada reikia to, kuris klausosi. Todėl lengva paleisti tuos draugus, kurie niekada nesiklausė, o pasimatymai, kuriuose klausimus užduoda tik viena pusė, greit išsikvepia.

Mūsų kultūroje raginama klausytis savo vidinio balso, bet ką gera jis pasakys? Savo galvoje praleidžiu kiekvieną sąmoningo gyvenimo akimirką ir mano vidinis balsas nieko nauja nepasakys, jei nemaitinsiu jo – nesiklausysiu kitų. Nenoras girdėti kito žudo smalsumą. Carlas Rogersas sukūrė aktyvaus klausymo teoriją: sąmoningas ir atidus klausymasis yra esminė augimo ir tobulėjimo sąlyga. Tik dėmesingas klausymasis, kai gebame suprasti kito emociją, gali padėti įveikti vienatvę ir skvarbiau pažvelgti į save. Bet toks klausymasis reikalauja empatijos. Reikia daug kantrybės ir – svarbiausia – susilaikymo: nepertraukti, nedaryti išankstinių išvadų. Juk daug lengviau kito požiūrį iš karto nuteisti, suklasifikuoti ar pritaikyti stereotipą. Kitaip tariant, kad sugebėtume išgirsti kitą, reikia dirbti su savimi.

Šiais laikais menas klausytis nėra akcentuojamas kaip sėkmės kriterijus ar priemonė. Dešimtys ar net šimtai virtualių platformų leidžia kalbėti, bet ar jos kuria sąlygas aktyviam klausymuisi? Programėlės suteikia galimybę pasakoti istorijas visiems, kas tik turi internetą ir mobilųjį telefoną, o juk pasakoti istorijas yra vienas žmogiškiausių, prigimtinių dalykų. Bet kalbėjimas yra tik pusė darbo – mažesnė ir dažniausiai lengvesnė. Joks startuolis nesukurs išklausymo aparato ar programėlės, kuri leistų girdėti kitą – emociją, patirtį, tai, kas tarp eilučių, – be pastangų ir tikslingai nukreipto dėmesio.

Politinių ir kultūrinių karų kontekste klausymosi ir empatijos trūkumas erzina: nėra prasmės diskutuoti su žmonėmis, kurie nesiklauso, nenori „įlipti“ į mano batus ir suprasti mano pasaulėvaizdžio, kurie nenori įsileisti nieko kito. Norisi paklausti kiekvieno, kritikuojančio ar nepriimančio LGBTQ+ bendruomenės narių, tūkstantmečio ar Z kartos atstovų: kiek laiko praleidote klausydamiesi tų, kuriuos kritikuojate? Ar tikrai nešokame prie išvadų apsimesdami gerai žinantys, ko iš tikrųjų skirtingos kartos ar bendruomenės nori? Panašiai ir Z karta nenori suprasti vyresnės kartos emocijų – baimės, vienatvės, nerimo ir jausmo, kad jie nebėra svarbūs. Mums nepriimtinos skirtingos nuomonės, nes neįsivaizduojame, kaip galime kartu sugyventi iš dalies dėl paprasčiausio tamsumo, neišmanymo. Nesiklausymas niveliuoja skirtingus balsus ir ištrina niuansą, neleidžia kontekstualizuoti idėjų, suprasti jų svarbos ir išraiškos asmeniniuose žmonių gyvenimuose. Sugyvenimas vienoje bendruomenėje nereikalauja sutarimo, konsensuso – bet išklausymas yra būtinas.

Klausymasis – ne tik asmeninis įgūdis, mandagumo reikalas ar būdas mažinti vienatvę, tačiau ir svarbus politinis įgūdis. Dažnai kalbame apie dialogą, bet jis niekur neveda, jei žmonės ateina nenusiteikę klausytis ir nepasirengę keisti savo požiūrio, įsitikinę, kad kiti neturi nieko naujo pasakyti. Žurnalistė ir aktyvistė Gloria Steinem yra pastebėjusi, kad pasiekti politinį ir socialinį pokytį iš tiesų yra paprasta. Neturintys galios turi kalbėti tiek, kiek jie dažniausiai klausosi. O pasaulio galingieji turi išmokti klausytis tiek, kiek dažniausiai kalba. Mokykloje ir darbe daug dėmesio skiriame teksto suvokimui, bet kartais reikėtų susėsti aplink laužą ir įsijungti klausos aparatus.

Marija Antanavičiūtė – politinių mokslų doktorantė, emigrantė, pasaulietė, kaunietė, gyvenanti Londone. Atlieka įvairių socialiai pažeidžiamų grupių tyrimus.