9

Susidaro įspūdis, kad kažkoks absurdiškas, iracionalus, pykčio kupinas likimas persekioja miestą. Mes, literatūros žmonės, stengiamės šią mintį išplėsti: Sarajevas – tai mūsų šimtmečio metafora. Šimtmečio, kuris prasidėjo nuo šūvių į austrų sosto įpėdinį, čia prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. O baigiasi vėl Sarajeve siaubingu niokojimu.

Tačiau ar gebame mąstyti kitaip? Argi ne mes teroro aktui ar nužudymui gatvėje suteikėme aukščiausią rangą ir prilipdėme Tėvynės meilės, simbolikos, mitologinio patriotizmo prasmingumo klišes? Ar čia nėra akivaizdaus Gavrilo Principo (ir jo bičiulių iš konspiracijos) panašumo į šiuolaikinio terorizmo fanatikus? Jis pozuoja vietiniam fotografui, jie – atstatytomis krūtinėmis prieš televizijos kameras? Narciziškas įsitikinimas savo išskirtinumu ir misija tuomet ir dabar? Pasiruošę paaukoti savo gyvybę ir ryžtingas troškimas sunaikinti kitą gyvybę, kuri, nepaisant visų organizuotų saugumo priemonių, tepriklauso nuo iškreiptos, subjektyvios valios ir šalto, racionalaus naikinimo plano.

Ar kada nors susimąstydavome, kad Sarajeve jau daugiau kaip 70 metų šlovinamas teroro aktas? Atrodo, teroro aktas integruotas į žmogaus vertybių sistemą, į mintis ir jausmus žmonių, kurie šimtmečio pabaigoje vėl žudo vieni kitus ir griauna savo miesto mūrus? Ar mūsų amžiaus pabaigoje, jei iki galo tęstume šią mintį, nūdienos žudytojų ir griovėjų galvose nerealizuojama autentiška „patriotizmo“ valia ir tikroji prasmė?

Per 70 metų Gavrilą Principą šioje šalyje šlovino kaip didvyrį. Kiek storų istorinių knygų, kiek eilėraščių, teatro spektaklių, kalbų ir straipsnių skirta jo darbams ir kokie išdidūs jo palikuonys! Atsimenu, kaip Sarajeve eidavome žiūrėti į šaligatvyje įspaustus jo pėdsakus: čia jis stovėjo, iš čia jis šovė... Čia prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, pareikalavęs milijonų aukų... Taip pat prisimenu, kad mane apimdavo dvejopas jausmas: iš kitos pusės atvažiuodavo nieko neįtariantis sosto įpėdinis Ferdinandas. Ir plačiabryle skrybėle pasipuošusi jo sutuoktinė. Po akimirkos abu tįsojo ant automobilio sėdynės kraujo klane. Prisimenu patoso kupinus žodžius, kuriuos tiek kartų skaitėme ir klausėmės: „Šūviai garsiai nuaidėjo per visą Europą, Vieną, Berlyną, Paryžių.“ Ir Liublianoje, kur oratoriai šaukdavo ir ragindavo stoti į kovą prieš serbus, o tuo metu slovėnų „atnaujintojai“¹ rengėsi pagelbėti serbų broliams. Taip pat ir Prahoje, kur Šveikas šūkavo: „Na Bělehrad, na Bělehrad... Tak ste nam zabili Ferdinanda.“² Šimtmečio pabaigoje mes ir vėl atsidūrėme Sarajeve, kur dabar jau šaudo nebe į kažin kokį prastai saugomą sosto įpėdinį, bet į kiekvieną praeivį. Miestas, šimtmečio pradžioje gyvenęs sąlyginai ramų gyvenimą atokioje Austrijos provincijoje, kur gyva tolerancija – šiandien tai pavadintume daugiakultūre simbioze, – amžiaus pabaigoje virto griuvėsiais. Ar galime daryti išvadą, kad dabartinė situacija yra absurdiško, iracionalaus ir piktavalio likimo rezultatas? Ar tikrai niekuo dėtos netikros, neprotingos, fanatiškos idėjos, kurias pakylėjome į simbolio, humanistinės vertybės ir mito vietą?

Šūviai šimtmečio pradžioje, šūviai jo pabaigoje. Štai taip ir sėdime mes, PEN klubo nariai, dokumento, kuriame įsipareigojome aktyviai veikti prieš rasinės, tautinės ir klasinės neapykantos apraiškas, signatarai. Sėdime po bukolistiniu paveikslu kažkokiame apleistame sudegusio namo bute, pačiame Sarajevo centre, o už lango – amžiaus pabaiga... Virš mūsų galvų kažkoks kičinis vaizdas – piemuo, į kurį pataikė kulka.

10

Vakare, stovėdami prie viešbučio registratūros, girdime vieną po kito atsklindantį dviejų sprogimų aidą. Pirmas – stipresnis, kitas – silpnesnis. „Pirmasis – minosvaidžio, o antrasis – tik rankinio ginklo“, – šypteli vaikinas registratūroje. Viešbutis „Holiday Inn“, šis monstras, kurio siluetas kas vakarą svečiuojasi televizorių ekranuose visuose žemynuose, visai šalia... „Nesijaudinkite, – įsiterpia registratūros darbuotojas, – prie viešbučio daugiau nebešaudys. Nebijokite, jei ir naktį išgirsite susišaudymus. Tai visai nereiškia, kad kažkas ne taip – šiaip sau šiek tiek pašaudys ir viskas.“ Ir iš tikrųjų visą laiką aidi šūviai, kartais toliau, kartais visai šalia... Iš čia irgi šaudo Grbavicos link. Mano kambaryje viskas girdėti: languose stiklų nėra. Juos jau seniai pakeitė matiniu plastiku iš UNPROFOR.

Pirmą nakties jau tylu. Negirdėti net karinių šarvuočių judėjimo... Visai nieko.

Blogai ne tai, kad kartkartėmis aidėdavo šūviai, bet tai, kad su tyla atsiverdavo ir kažkokia milžiniška tuštuma. Pravėriau plastikinį langą, horizonte matėsi Grbavicos masyvas. Ten miega snaiperiai, sapnuoja judančius taikinius, o jų taikikliuose šoka kryželiai. Ten, svetimame bute, kuriame pilna knygų, šią akimirką kažkas vaikšto, kažkas, kas vos moka skaityti. Čia, visai šalia, suniokoto technikumo fasadas išdaužytais langais, kitoje pusėje tiesiai į dangų stiebiasi du tušti, apdegę UNISO³ pastatų komplekso bokštai. Sunkiai pakeliama, kurtinanti, įtampos kupina tyla. Tamsi naktis be menkiausios šviesos, jokių automobilių žibintų, kurie apšviestų plačiąją didmiesčio alėją. Tyla ir tamsa primena deliuvinę lygumą savo užgimimo akimirką. Įjungiu televizorių, „Hyat“ kanalas rodo detektyvą. Neprasimaniau šito, prisiekiu – tardytojas, stovėdamas prie kažkieno kūno, pasakė: „Who is responsible for this particular homісide?“ („Kas atsakingas už būtent šią žmogžudystę?“)

 

Sarajevas. Eglės Mikulskaitės nuotrauka

 

Tuoj pat išjungiu šią kosminę nesąmonę. Vėl tyla, kokios gyvenime nesu girdėjęs. Ant kalvų vėl keičiasi sargyba. Ant kalvų ir mieste taikiai sapnuodami kvėpuoja šiandienos žudikai ir jų rytdienos aukos.

Muncho „Šauksmas“, nutapytas dar 1893 metais, žvelgia tuščia burnos praraja, apsupta juodo veido, kūno, kraštovaizdžio. Paveikslas toks tylus, kad šauksmo neįmanoma neišgirsti. Tai mirtinai spengiančios tylos ir skausmo šauksmas.

Kasryt, kai prasideda įprasta darbo diena, girdėti šarvuočiai. Tuo metu, kai kitų Europos miestų gyventojus žadina tramvajų garsai ar autobusų signalai, čia girgžda šarvuočiai... Atrodo, karas prasideda kiekvieną dieną iš naujo, kiekvieną rytą. Radijas „Sarajevas“ praneša apie 8 sužeistuosius, kuriuos vakar vakare prie Ali Pašos tilto pasiekė sviedinių skeveldros. O serbų radijas „Banja Luka“ mini lėktuvus, kuriuos turi Serbų Respublika⁴. Kita laida – apie Igorį Stravinskį.

11

Saugoju vieno spektaklio nuotrauką: vienas iš aktorių, apsirengęs odiniu paltu – tokius kadaise nešiodavo saugumiečiai, – tragikomiškoje scenoje tyčiojasi iš kito aktoriaus – pliko, suprakaitavusio, atsegtais marškiniais. Jam ant kaklo užmetė kilpą, kuri veržia vis labiau, be gailesčio. Pirmas aktorius, visai atsitiktinai yra serbas, antras – taip pat atsitiktinai – bosnis musulmonas. Visa tai, suprantama, tik beprasmis sutapimas, tačiau, reikia pripažinti, vietoje tuometės ironijos ši nuotrauka netikėtai ima spinduliuoti tik karčią simboliką.

Pirmomis 1988-ųjų gruodžio dienomis Sarajevo kameriniame teatre pastatė mano kuklią didžiosios godoistinės temos „Belaukiant Godo“ parafrazę. Neramias, kaip įprasta prieš premjerą, naktis praleisdavome repeticijose ir Sarajevo kavinėse bei privačiuose butuose, kur ilgai ir karštai kalbėdavomės, o dienas – besiblaivydami Baščaršijoje⁵ ir kiek aukščiau – Trebevičiuje⁶... Atėjo jaudinanti ir kaip visuomet nuostabi primanocte. Režisierius Zvone Schedlbaueris pastatė spektaklį apie vietinių šnipų bei Saugumo tarnybos santykius, tvyrojusią atmosferą, kuri jau traukėsi praeitin, bet vis tiek apgailėtinai ir juokingai apsireikšdavo. Išėjo komiškas ir kartu siaubo kupinas spektaklis, visa apimantis ir individualus, groteskiškas ir skaudus, jis neturėjo nieko bendra su Liublianos spektaklio pastatymo versija, kuri tebuvo stilizuota teatrinė polemika su Beckettu, ir dar mažiau ką bendra su Vašingtono komedijine Ebboto ir Costello stiliaus inscenizacija. Čia kalbėta apie veidrodį, atmosferą. Pabaigoje pasirodė Ponia Apvaizda Sarajevo pranašautojos pavidalu, aprengta chalatu. Ji ėjo šlubuodama ir kaukšėdama raudonais aukštakulniais. Žiūrovai šaukė: „Bravo!“, aktoriai buvo laimingi ir pavargę, o žinovai teigė, kad spektaklyje gyvena persekiojimų laiko dvasia, laiko, kuris būtent dabar miršta, Zeitgeist.

12

Jokių ironiškų akcentų „Belaukiant Godo“ reminiscencijose jau nebematau. Šio 6 metų senumo spektaklio realybė yra tokia: abu mažieji persekiotojai, kurie per žiūronus žvelgė į langus kitoje gatvės pusėje, dabar per snaiperio šautuvo taikiklį žvelgia į savojo miesto langus, stebi gyvus taikinius, judančius tiesiog gatvėse; serbai bosniams musulmonams užtraukė kilpą ant kaklo; juokingas demonas scenoje jau nebesuklumpa, o kas naktį klajoja tamsaus miesto aikštėmis ir jo griuvėsiais; pageltonavusioje teatro afišoje matosi angliško teksto keistas raidžių šriftas, kurį grafologas nukopijavo iš to paties spektaklio amerikietiškojo plakato: „Hey, Mr. Godot, this stake out continues until we get our hands on you.“ („Ei, pone Godo, ši pasala truks iki tol, kol mes jus prigriebsime.“)

Aktorius serbas iš nuotraukos liko Sarajeve, susitikome man viešint mieste, tai buvo liūdnas susitikimas; aktorius bosnis emigravo, gyvena Liublianoje, bet su juo dar nesimatėme. Teatro direktorius serbas, kuris sutiko pastatyti spektaklį, dabar yra Palė mieste – Radovano Karadžićiaus paskelbtos serbų respublikos sostinėje.

Spektaklį rodė dar 2 metus, kiek žinoma, žiūrovų netrūko, tačiau, taip teatre dažnai nutinka, vėliau visi jį pamiršo. Spektaklis po savęs paliko, kaip įprasta, tik teatro afišas archyve bei nuotraukas. O jis pats išsisklaidė užmaršties migloje. Regis, buvo pastatytas senų senovėje. Vėlesni įvykiai nepaliko vietos jokiam pakartojimui ar kitokiam įprasminimui.

13

Atėjo tikrojo Godo laikas. Tame pačiame teatre prieš penkerius metus drąsioji Susan Sontag pastatė Becketto Godo. Tačiau tai ir vėl buvo tik vaidinimas, nes Godo išties buvo kažkur kitur. Greičiausiai ten, kur jo laukė bosnių karys, kuris šio eksperimento proga pasakė: „Aš savojo Godo laukiu kasdien apkasuose virš miesto.“ Čia pat jo lūkuriavo ir dramaturgas Z. T. Tačiau tas bandymas išgelbėti absurdišką pjesės reikšmę dar labiau absurdiškesnės realybės kontekste buvo nevykęs. Tą reikšmę buvo bandoma sumenkinti, teigiant, kad Susan Sontag užsiima nei daugiau, nei mažiau, o savireklama. „Der Spiegel“ perskaičiau piktą ir kupiną patyčios tekstą apie jos veiklą Sarajeve. Galbūt taip ir atrodė žvelgiant iš Hamburgo, bet žiūrint iš Sarajevo – tik­rai ne. Tarp absurdiškos realybės, kuri yra mirtis ir kurios priešprieša yra gyvenimas, gyvenimo pusėje yra būtent kūryba. Kūrybos troškimas byloja: „Aš esu, vis dar esu, tai vis dar turi prasmę.“ Menas nėra mirtis, gyvenimas yra stipresnis. Jei sutiksime su realybės absoliutizacija, kurioje nėra vietos jokiai refleksijai bei meno sąlygiškumui, vaizduotei ir kūrybos žaismui, tuomet turime sutikti su faktu, kad be apkasų virš miesto, brutalaus čiupimo už gerk­lės bei absurdiškos mirties daugiau nieko nebėra. Būtent tam (koks paradoksas!) prieštarauja absurdo menas. Pažinęs absurdą, perpranti ir jo esmę. Beprasmė, absurdiška Susana Sontag ir Sarajevo aktoriai, kurie kartu apgultame mieste stato pjesę apie Godo – tai prasmės ir gyvenimo gynimas.

Darbai ir kūryba tokiomis sąlygoms (jų nepaisant) prilygsta veiklai, kurią Camus įvardino kaip prasmės atradimą maište.

14

Vis dėlto Susana Sontag viską šiek tiek supaprastino dėl žurnalistų. Ji paaiškino, kad į Sarajevą atvyko siekdama kovoti už miesto ir jo kultūros grįžimą į ankstesnę būseną – idealios simbiozės, tolerancijos, kosmopolitizmo, kultūrinio pliuralizmo būseną. Anas pasaulis jau buvo sugriautas, o Susana Sontag kartu su kitais, kurie ėmėsi šios idėjos, čia atvyko, kad būtų grąžintas šis idiliškas pasaulio vaizdas. Trumpai tariant, Sarajevas visuomet buvo daugiatautis, daugiakultūris bei tolerantiškas visiems reiškiniams. Ši tobula Sarajevo vizija turėjo daug atmainų: jungiančias savyje įvairias kultūras, tolerantiškas viskam. Pliuralistiškai nusiteikę kūrėjai sėmėsi įkvėpimo iš šio pakylėto stereotipo. Tik kokiam tikslui turėjo tarnauti ši ideologinė pakuotė, ši vis kartojama interpretacija, kuriant dar vieną dirbtinę uždangą, pro kurią nieko nesimatė?

„Multikulti“ šūkis – tai dar viena tuščia frazė, jau daugelį metų funkcionuojanti europiniame kontekste. Ja aušinamos burnos simpoziumuose bei politikų susitikimuose, ji padeda kruopščiai retušuoti paneuropietišką beprasmybę ir kultūros stygių. Kultūros žmogus ar bent jau žmogus, kupinas susidomėjimo pasauliu, savaime yra daugiakultūrė būtybė. Kultūra, jei ji tikra, niekuomet nėra monokultūriška. Monokultūra – tai agronomų, o ne kūrėjų reikalas. Sarajevo problema ne ta, kad viena kultūra puola kitą, o ta, kad viena monokultūra naikina kitą. Sarajeve susiduriame su veikla politikų, kurių pradas yra agresija: kuomet šie apgulties metu prarado viešpatavimo, manipuliavimo galimybes, ėmėsi brutalesnio argumento – mirtino ginklo. Monokultūros, jau dabar priešpriešintos viena kitai, o ateityje tai išryškės dar labiau, yra uždaros prievartos sistemos produktas, jos rezultatas, o ne priežastis. Kultūra arba yra, arba jos nėra, visokie multi- ir mono- priedai tiesiog nereikalingi. Juk už tai, kas užkūrė šią tragediją, kalta visai ne kultūra, o visiems pokyčiams nejautrūs politikieriai, visuomet ją traktavę tik kaip priemonę – kaip tardymo kamerą, milicininkų lazdas ar patrankas.

Vis dėlto kodėl Sarajevas? Kodėl vėžys, naikinimas? Ar iš tikrųjų tik todėl, kad Sarajevas buvo daugiatautės, daugiakultūrės tolerantiškos visuomenės pavyzdys, kaip dažnai pastaruoju metu teigiama įvairiose ataskaitose, kurios pateikiamos siekiant gerų tikslų? Ar todėl būtent čia dėl kultūros stygiaus ir dėl barbariškumo naikinama kultūra ir civilizacija? Jei Sarajevas iš tikrųjų buvo tolerancijos oazė, kas nutiko, kad būtent čia stojo toks baisus chaosas ir agresija? Kaip skaidri, daugiakultūrė, kosmopolitinė tolerancijos dvasia galėjo pagimdyti etninius valymus, žiaurų partizanavimą kalnuose, netoleranciją ir prievartą?

15

Išties ne itin pastabiam žmogui Sarajevo paveikslas pasirodydavo tam tikra prasme idiliškas – patrauklaus, savito miesto, kuriame visiškoje simbiozėje viena šalia kitos sugyvena trys kultūros, tautos ir religijos: mečetės su minaretais, stačiatikių cerkvių kupolai bei katalikiškų katedrų varpinės. Visa tai egzistavo „rajos“ – t. y. paprastų žmonių – gyvenime, tai buvo galima justi savitoje, visos Jugoslavijos mėgtoje roko muzikoje, kuri visus, ypač jaunąją kartą, pavertė naujuoju urbanizuotu Melting Pot (tautų katilu); tas pats ir Kusturicos filmuose, teatre, sporte... Visa tai ir daug kitų dalykų išties leisdavo manyti, kad čia gimsta simbiozės modelis. Tačiau nulupus plonytį tinko sluoksnį išvysdavai kitokį vaizdą: žmones skyrė nematomos sienos. Sienos tarp kultūrų tapdavo vis ryškesnės, skirtumai gilėjo ir, savaime aišku, jie negalėjo nepasirodyti išorėje. Sarajevą valdė stipri stalininių vadų ranka, kurie pasirūpino, kad „daugiakultūriškumas“ liktų aiškiai kontroliuojamų ribų. Monolitinė valdžios sistema buvo nukreipta į vienodumą. Skirtumai, jei jų neįmanoma pašalinti, būdavo institucionalizuoti vadinamojo tautinio rakto arba pariteto pavidalu. T. y. vyriausiuoju leidyklos redaktoriumi turėjo būti kroatas, jeigu direktorius buvo serbas, o atsakinguoju redaktoriumi arba mažiausiai komerciniu turėjo būti bosnis musulmonas. Laikraštis „Oslobođenje“ („Išlaisvinimas“) kas antrą dieną keisdavo pavadinimo rašybą – kirilicą keisdavo lotynų abėcėlė; pagal kažin kokią logiką buvo maišomi ir straipsniai šio laikraščio puslapiuose. Tai galiojo visose įstaigose, ekonomikoje, visur. Mes visi, kurie atvažiuodavome į Sarajevą, tai žinojome, savo kailiu jautėme tas naktiniuose pokalbiuose aptariamas vieno arba kito žmogaus dėl tautybės patirtas problemas, kaip kone visus persekioja... Sarajeve kultūrinio pliuralizmo ir tolerancijos nebuvo – tik trijų kultūrų suma. Tačiau trijų kultūrų suma dar ne pliuralizmas, tik paritetas, šis apgailėtinas laisvės ir demokratijos pakaitalas, būklė, kurioje kiekviena kultūra ir kiek­viena religija gali nevaržomai realizuoti savo idėjas. Gyvenimas mieste, ars vivendi, žmonių tarpusavio santykių menas, populiarioji muzika, sportas, galiausiai pats gyvenimas bandė peržengti nematomas sienas, nematomus skirtumus. Kartais tai pavykdavo. Institucionali „segmentacija“, kurią pasitelkę partijos ideologai bandė riboti vairumą, gimdydavo baimės, pagiežos, pavydo, įtarumo, konkurencijos atmosferą. Gyvenimo ir gilios praeities nuosėdų dvikovos inercijos pasekmė buvo mūsų jausta auganti įtampa, o atvirai kalbant – pavojus. Tačiau niekas neįsivaizdavo, ar toli viskas nueis ir ar tai mirtinai pavojinga.

Apie santykius šioje daugiakultūrėje idilėje liudija musulmonų poeto Abdulah Sidarno žodžiai: „Sunkūs laikai. Jei praversiu burną – neteksiu galvos, jei tylėsiu – neteksiu veido.“ Netekti veido reiškia prarasti garbę, orumą, savastį. Visa tai Sarajeve egzistavo visą laiką. Galiausiai daug žmonių prarado ir viena, ir kita: ir galvą, ir veidą. Nors ne iš karto: iš pradžių veidą, o vėliau jau ir galvą.

Iš slovėnų kalbos vertė Nikodemas Szczyglowskis

1 Kalbama apie „naujo ilirizmo“ judėjimo narius, kurie deklaravo trijų pietų slavų tautų – slovėnų, kroatų ir serbų – vienybę. Pavadinimas kilęs iš siekio atnaujinti ilirizmo idėjas. Iirizmas – jugoslaviškos idėjo pirmtakas, atsiradęs Napoleonui paskelbus vadinamąją Ilirijos provinciją, kuri apėmė dabartinės Slovėnijos teritoriją bei dalį Kroatijos (Istrijos pusiasalis ir Kvarnero įlankos salos) ir Italijos (Triestas ir Friulio-Venecijos Džulijos regionas).
2 Ček. „Į Belgradą, į Belgradą... Už tai, kad nužudėt Ferdinandą“, – citata iš J. Hašeko romano „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“.
3 UNIS komplekso bokštai dvyniai yra laikomi modernaus Sarajevo simboliu. Jie pastatyti 1986 m. pagal architekto Ivano Štrauso projektą ir buvo neoficialiai vadinami „Momo“ ir „Uzeir“, pagal du populiaraus TV šou personažus – serbą ir bosnį.
4 Turima omeny „Republika Sprska“ – separatistinis teritorinis darinys, paskelbtas 1992 m. sausio 9 d. Bosnijos ir Hercegovinos teritorijoje. Vadovaujama prezidento Radovano Karadžićiaus darinio vadovybė siekė suvienyti visas etninių serbų gyvenamas žemes Bosnijoje ir Hercegovinoje į vieną teritorinį vienetą. Tikslo buvo siekiama vykdant etninius valymus ir masines žudynes. „Republikos Srpskos“ kariuomenė, vadovaudama generolo Ratko Mladićiaus, buvo viena iš kariaujančių pusių ir vykdė Sarajevo apgultį. Pasibaigus karui, R. Mladićius ir R. Karadžićius Hagos tribunole buvo pripažinti karo nusikaltėliais ir nuteisti.
5 Baščcaršija – Sarajevo senamiestis, seniausias miesto rajonas.
6 Trebevičius – vienas iš kalnų pietinėje miesto dalyje.