Didelės dalies dabartinių 25-mečių kartos supratimas apie lietuviškąją pogrindžio kultūrą susiformavo nykstant paskutiniams jos likučiams ir per tą netrumpą laiką, kai „nieko nebuvo“. Prieš trejus metus roko baro „Pogo“ atidarymas Vilniuje sukėlė ant kojų jaunimo būrius, nes atrodė, kad tuo metu sostinėje vargiai galėjai rasti „normalią vietą su gera muzika“. Dabar, 2012-aisiais, antradienius gali leisti „Vienuolyno kieme“, trečiadienius „Vasaros terasoje“, o nuo ketvirtadienio pasirinkimo galimybės išsklaido jaunimą po įvairias miesto vietas. Daugumoje jų tvarkinga, saugu, maloni atmosfera, gyva muzika, alus nuo 6 litų.

Nėra kuo skųstis. Bet retkarčiais su draugais pasikalbam, kad nebėra (na, gal viena) tokių kultinių skylių kaip amžių sandūroje klestėjęs pankų „GreenClub“ ar iškart po to atsidaręs „Intro“. (Galbūt jų pavyktų rasti provincijoje?) Naujosios vietos erdvios, garso ir šviesų aparatūra gerokai profesionalesnė, alus brangesnis. Mažai belikę to „pasidaryk pats“ kvapo. Dabar, net jei pasidarai pats, pasidarai daug kokybiškiau nei prieš dešimtmetį (jau nekalbant apie Nepriklausomybės pradžią).

Prieš dešimtmetį pogrindžio kultūroje „pasidaryk pats“ idėja vis dar purkšteldavo ir kitu savo pavidalu – zinais (neprofesionaliais, neoficialiais leidiniais, kuriamais kokios nors subkultūros gerbėjų, pavyzdžiui, mokslinės fantastikos, muzikos stiliaus). Palyginus su gūdžia XX a. pabaiga, jie vėlgi nebeturėjo nei tos „dvasios“, nei to „kvapo“, jų niekas neberinko spausdinimo mašinėle, visi geriau mokėjo anglų kalbą, turėjo galimybę pasinaudoti normalesniu kopijavimo aparatu ar net tikros spaustuvės paslaugomis.

Dabar, 2012-aisiais, kyla abejonių dėl apskritai visos popierinės spaudos ateities, o apie zinus išvis gali tik pasvajoti. Todėl net širdis suvirpa pašto dėžutėje radus storą voką, siųstą iš Mažeikių, su metalo muzikai skirto zino „Diovim“ 3-iuoju numeriu. A4 formatas, spalvotas viršelis, kokybiškas popierius. Pavadinimas sudėliotas iš puošnių kolonų, reprodukcijoje –­ Renesanso išminčius, kurio pašonėje – blyškus Žemaitijos herbas. Galinis viršelis su plieskiančiomis ugnimis jau daugmaž leidžia suprast, apie ką čia bus kalba.

95 proc. leidinio užima pokalbiai su muzikantais. Geografinis ir laiko spektras įspūdingas: Jonava, Kaunas, Panevėžys, Norvegija, Liuksemburgas, Maldyvai, Meksika, Kolumbija; grupės susikūrusios ir 1984, ir 2011 metais. Orientuojamasi daugiausia į juodmetalio (black metal) ir jam artimų stilių (death, doom, gothic, thrash) grupes; į puslapį „Neformatas“ patenka rokas.

Galima rasti pastarųjų metų lietuvių, latvių ir užsienio sunkiosios muzikos albumų apžvalgą; kokybiškų nespalvotų fotografijų puslapį „Retro kaleidoskopas“, nukeliantį į XX a. pradžią; in memoriam; pagal etnografės E. Šimkūnaitės straipsnį parengtą tekstą apie santuoką senovės Lietuvoje; dailiausia neformale pretenduojančių tapti merginų nuotraukas; tekstukų apie XIV a. Portugalijos princesę, kurią karalius vedė jau mirusią, apie babiloniečių mitą, sprendžiantį patriarchato ir matriarchato konfliktą; sąmonės srautą „Arento gramatika“, kurio neperskaičiau dėl prasmės trūkumo ir per smulkaus šrifto. Kiekvieną puslapį puošia skirtingi ornamentai –­ įdėtų pastangų ženklas.

Itin smulkus šriftas leidžia pajusti tą trokštamą „savadarbiškumą“, kita vertus, nesugebėjimas atsisakyti kai kurių nuobodesnių tekstų ar bent teksto gabalų smarkiai mažina bendrą kokybę. Daugelis pokalbių iškart pagerėtų tapę labiau koncentruoti, atmetus balastą, palikus tik smagias, informatyvias pastraipas.

Kitas „savadarbiškumo“ požymis – nėra jokios informacijos apie žurnalo rengėjus (-ą) nei redakcijos kontaktų (el. paštas užrašytas pieštuku), išleidimo metų, platinimo vietų ir pan. Tai galima rasti tik „Diovim“ puslapyje feisbuke bei nedidelėje, bet įspūdingoje interneto svetainėje http://diovim.wix.com, kurioje rašoma, kad „Diovim“ yra „periodinis metalo muzikos žurnalas, einantis nuo 2011 metų, skirtas ne vien užsienio ir Lietuvos sunkiosios muzikos scenoms, bet ir pažintiniams straipsniams apie tai, ką retokai išvysi tokio pobūdžio leidiniuose“.

Zinas nuo įprastos spaudos turėtų skirtis ne vien prasta kokybe, bet ir asmenišku, individualiu stiliumi – leidinį rengia vienas ar keli žmonės, kurių mąstymas ten ir turėtų atsispindėti. Paprastai autorius prisistato, išdėsto savo tikslus redakcijos skiltyje, kurios „Diovim“ neturi. Be to, visame leidinyje reikėtų išnaudoti tai, kad zinas yra nepriklausomas, nesankcionuotas kūrinys. Kadangi zinai beveik visada būna kupini gramatinių klaidų, tai galėtų būti kupini ir šnekamosios kalbos, žargono, linksmų keiksmų, subjektyvių ir „ne vietoje“ redakcijos komentarų, intarpų ir pan. (žinoma, tai redaktoriaus pasirinkimas). Jei jau tekstai nesuredaguoti, reikia ne slėpti tai, o kaip tik pabrėžti. Zinui humoras ir saviironija privalomi, kitaip pakvips nepagrįstomis ambicijomis. Būtinai reikia daugiau tokių „nedorų interviu“ kaip su lietuvių grupės „Cock’let“ gitaristu. Čia šneka laisvesnė (stygorius, būgnačius, šutvės krioklys), klausėjas parodo nesąs kompiuteris paklausdamas apie garsiausią Šiaulių kanibalę ar kaip detonuoti seksbombas. Paklaustas, ar grupė vis dar repetuoja Zoknių oro uosto sandėlyje, pašnekovas rimtu veidu sako: „Ten užsiiminėjam satanizmu ir niekas negirdi.“

Dauguma pokalbių visai nėra linksmi. Tiesą sakant, tai išvis nėra pokalbiai, o beveik identiška anketa, išsiuntinėta daugybe adresų. Be abejo, sugalvoti kiekvienam skirtingus klausimus yra sunkus darbas, bet kaip klausi, taip atsišauks: dabar atsakymai vienodoki ir nuobodoki. Juolab kad palikta tokių kliurkų, kai keli tos pačios grupės nariai vienodai atsako į klausimą, arba: „Į šį klausimą atsakiau prieš tai esančiame klausime“; „Tiksliai nežinau, nes atėjau, kaip jau sakiau, kai grupė jau buvo susikūrusi.“ Retas bent kiek pasistengė atsakinėdamas. Nuotykiais scenoje dažniausiai įvardijami į gitaros grifą įsipainioję plaukai, sugedusi technika ir pan. Pajuokaujama nedažnai: „Koks tau didžiausias įkvėpimo šaltinis?“ – „Kraujas, ugnis ir mirtis.“ – „Kas smagaus vyko koncertų metu?“ – „Kraujas, chaosas ir beprotybė“ (švedai „Demonical“).

Anketa (klausimai dar ir sunumeruoti) štai tokia: šalies įvykis, kuriuo didžiuojiesi; mėgstamos knygos; vertybės; tautinių tradicijų svarba; kūrinių tekstų svarba; politikos ir muzikos jungtis; vietinė metalo scena; nuomonė apie savižudybę, apie modernų ir senovės meną, sąmokslo teorijas, moteris, mistinius išgyvenimus, pomirtinį gyvenimą; linksmiausi koncertų įspūdžiai. Iš jos matyti, kad autorius paliečia pagrindinius metalo subkultūros klausimus, įterpdamas kelis „asmeninius“, pavyzdžiui, apie moteris scenoje: „Ką manai apie visokias emancipacijas, feminizmus?“ Gal tokia klausimo formuluotė moteris ir žeidžia, bet reikia nepamiršti, kad tai zino autoriaus teisė.

Įdomesni jaunos Kauno grupės „Crypts of Despair“ vokalisto, 2000 m. Vilniuje susibūrusio avangardinio juodmetalio projekto „Haeiresis“ vado Skol (turinčio grafiko išsilavinimą) atsakymai (anot jo, „Haeiresis“ muzika atspindi urbanistinį nykimą, socialinę degradaciją, siurrealistinį košmarą, susvetimėjimą), vertingos ištraukos iš senų interviu su antikatalikiška norvegų grupe „Carpathian Forest“. Anot Meksikos legendų „Toxodeth“, jų šalyje 9 dešimtmetis priminė mūsiškį: buvo mainomasi vinilais, kasetėmis, oficialių parduotuvių nebuvo, daugumos užsienio grupių koncertai negalėjo vykti, netgi vietos grupėms buvo sudėtinga groti dėl mokesčių, valdžios suvaržymų, įstatymų ir pan. „Jei buvai iš Meksikos ar Lotynų Amerikos ir dainuodavai angliškai, tavęs nepalaikydavo.“

Atsakydamas į klausimus tikrai pasistengė norvegų pagoniško metalo grupės „Kampfar“ būgnininkas (dirbantis kelionių vadovu), jis bene vienintelis užsiminė apie realius koncertinius nuotykius: „Grojome vietoje, kur publika turėjo eiti per sceną, kad papultų į tualetą, buvome pokoncertiniame vakarėlyje, kuris vyko sunkvežimyje-šaldiklyje, pilname kiaulių skerdienos.“

Apžvelgus visus atsakymus, galima pastebėti, kad visi be išimties metalistai pažintį su sunkiąja muzika pradėjo nuo grupės „Metallica“, daugelis labai ankstyvame amžiuje ją išgirdo iš tėvų. Dauguma metalistų skaito istorines ir mitologines knygas. Į klausimą, ko pasigenda Lietuvos metalo scenoje, atsakymai įvairūs: „Kartais net paties metalo arba scenos“ (grupė „Pergalė“), paprastumo, tūsų, kur susirenka liaudis „išsikrauti su bendraminčiais, o ne paverkti ir pakritikuoti renginio organizatorius, pultistus, grojančias grupes ir atėjusius žmones“ (atsikūrusi Nepriklausomybės pradžios Jonavos grupė „Agonija“). Apie Panevėžio metalo sceną gal kiek ir perdėdama grupė „Inheritage“ sako: „Jos nėra. Vilniečiai to nesupranta (...), bet jos nebėra. 4–6 žmonės, klausantys metalo. Viena metalo grupė. Jokių koncertų.“ Kita vertus, zine kalbinamas Panevėžio metalistus telkiančios „Mito brolijos“ steigėjas... Tokį paradoksą galėjo pastebėti ir pakomentuoti „Diovim“ redaktorius; be to, iš kai kurių grupių sulaukus atsakymų tikrai buvo galima nusiųsti papildomų klausimų.

Puslapis „In memoriam“, skirtas prieš dešimtmetį žuvusiam lietuvių mystical black metal grupės „Anubi“ vokalistui, pavykęs labiausiai dėl to, kad fragmentiškas, sulipdytas iš įvairios informacijos ir kūrinių tekstų: „Aš ne šio gyvenimo tamsoj / Aš kitą, kitą vietą suradau / Širdis apšalus, vienas vienumoj / Mano krūtinėj žiema –­ supratau / (...) / Liūdnos ir nykios ilgesio raudos / Man širdies nedraskys / Čia mano nauja karalystė.“

Lakoniškos recenzijos (ypač svarbi kiekvieno zino dalis) skaitytinos su lupa. Čia randasi ir kritiško žvilgsnio, ir ironijos, ir subjektyvumo: „gaila, kad nėra albumo karaokės versijos“ (apie „Awakening Sun“), „tokių nemaištingų tekstų jau seniai neteko skaityti. Šią grupę galima drąsiai kviesti į festivalį „Sielos“ (apie „Sunset Riot“), „taip ir toliau, vyrai“ (apie „Ossastorium“). Iš nemuzikinių tekstų, turėjusių paįvairinti zino koncepciją, išskirčiau tik straipsniuką apie tai, kad senovės Lietuvoje kraujo atitikimas buvo būtina darnios šeimos sukūrimo sąlyga. Kiti menkai redaguoti ir gana nelengvai skaitomi, tačiau eksperimentavimas pagirtinas.

Jei lygintume su senaisiais zinais (jų, beje, galima rasti internete: http://www.hell-music.lt/spaudatinkle/zinai), sunku ką gero pasakyti. Anie negrabiai pagaminti, rankomis susegti ar suklijuoti, bet linksmesnio maketo, paprastesni, nuoširdesni, kupini humoro, netikėtų klausimų ir aistros. Kaip išvengti nostalgijos tam, ko niekada nebebus? Dabar nebe 1992-ieji ir net ne 2002-ieji. Koks zinas galėtų būti 2012-aisiais? Kodėl jį reikėtų daryti? Ką jis galėtų pasiūlyti, ko negali pasiūlyti internetas? Pirmiausia turbūt neoficialumo, nelegalumo pojūtį (primenantį piratinių kompaktų pirkimą Kalvarijų turguje ar Antakalnio miškelyje), galimybę pasijusti slaptos bendruomenės nariu (nes tu žinai, kur tai galima įsigyti). Kiekvienas zinas, nekomercinis kabakas ar nedidelis draugų grupių festivalis kokiose nors Dusetose yra dovana bendraminčiams ir duoklė subkultūrai, kurios dalis esi.