House of Cards (nuo 2013 m.)

Šis serialas (liet. „Kortų namelis") gali atgrasyti intensyviais dialogais, kuriuose svarstomos politinės strategijos ir šachmatų lentoje dėliojami fiktyvūs JAV valdžios atstovai. Sekti tokias vingrybes gali būti sudėtinga net ir amerikiečiui, ką jau kalbėti apie lietuvį. Atgrasyti gali ir faktas, kad tai ne tik Michaelo Dobbso romano, bet ir britų mini serialo (1990) amerikietiška adaptacija. Vis dėlto ši politinė drama yra dar vienas pasiteisinęs eksperimentas atgimusioje serialų kultūroje.

Internetinė televizija „Netflix", pakėlusi transliacijos kainas, neteko dalies žiūrovų, bet rizikavo kurti savo pirmąjį serialą ir rodyti jį pagal naują platinimo modelį. „House of Cards" internete paskelbtas be bandomosios serijos (pilot) ir visas sezonas iš karto (laisvė žiūrėti kada nori ir kur nori yra „Netflix" šūkis). Nuo 2013 m. sausio, kai buvo pa­rodytas pirmasis „House of Cards" sezonas, šios televizijos žiūrovų skaičius išaugo beveik du kartus. Žinoma, prie to prisidėjo ir kitas puikus jos produktas –­ draminė komedija apie moterų kalėjimą „Orange is The New Black". Abu gausiai apdovanoti, jie tapo „Netflix" prekiniais ženklais.

Nors „House of Cards" autorius yra scenaristas Beau Willimonas, ne ką rečiau recenzijose minima pirmąsias dvi serijas režisavusio ir serialą prodiusavusio Davido Fincherio pavardė. Vieną pagrindinių Holivudo režisierių („Kovos klubas", „Keista Bendžamino Batono istorija", „Socialinis tinklas", „Mergina su drakono tatuiruote", „Dingusi") serialas sudomino galimybe kurti itin išplėtotą charakterių ir įvykių tinklą. „House of Cards" nutolo nuo epizodinio formato – tai vientisas 13 valandų filmas. Kaip žurnale „Kinas" (2014-11-16) rašo R. Pronckus, „sugebėjimas laukti ir priversti laukti žiūrovą – vienas ryškiausių šio režisieriaus bruožų". Daugiasluoksnis siužetas panardina į „naratyvinį transą" (neaiški kryptis, veikėjų tikslai, santykiai), tik paskutinės serijos atomazga išblaivo ir nušviečia šituos brūzgynus.

Racionalus, konstruktyvus, emocinio įsijautimo nesiekiantis Fincheris –­ pats tas serialui apie beširdį, pragmatišką manipuliatorių. Nepalaužiamos valios demokratų partijos lyderis Frenkas Andervudas (vaid. Kevinas Spacey) – pasyvaus, su vidurio amžiaus krize nesusitvarkančio Lesterio „Amerikos grožybėse" (1999) priešingybė. Ant stalo namuose jis ilgai ir kruopščiai stato JAV pilietinio karo mūšio maketą. Taip pat kruopščiai už virvučių tampo Kongresą ir Baltuosius rūmus – renkasi priešus ir sąjungininkus, kurių dauguma net nežino dalyvaujantys jo žaidime. Kaip pats sako, banginį reikia sunaikinti po kąsnelį. Du serialo sezonai tėra išplėtotas jo planas tapti JAV prezidentu.

Frenkas nuolat laužo „ketvirtąją sieną" ir sarkastiškai aiškina žiūrovui savo žingsnius, tarsi daktaras Hausas demaskuoja veidmainystes, šaiposi iš kolegų („Dieve, na ir idiotas!"), taip žiūrovą paversdamas savo bendrininku. Vis dėlto visų kortų neatverčia, kartais tyčia užmiršdamas pakomentuoti ir versdamas spėlioti, kada kalba nuoširdžiai (niekada?). Šis nepatenkinamas lūkestis ir nepatvirtinama abejonė yra vienas tvirčiausių serialo „kabliukų".

Nesibaigiančius politinius debatus keičia mirtina tyla Andervudų namuose. Frenkas ir Klerė susikalba iš pusės žodžio ir, kaip tikri nusikaltimo bend­rininkai, šventai pasitiki vienas kitu. Vėlai vakare rūkydami suktinę jiedu keliais sakiniais referuoja svarbiausius dienos įvykius ir Klerė klausia: „Kuo aš galiu padėti, Frensi?"

Klerę vaidinanti Robin Wright vienintelė dėl žiūrovo dėmesio konkuruoja su Kevinu Spacey (abu už tai apdovanoti „Emmy" ir „Auksiniais gaubliais"). Nors 48-erių aktorė – atpažįstamas Holivudo veidas (išgarsėjo dar 9 dešimtmetyje, nusifilmavusi begaliniame seriale „Santa Barbara" ir ištekėjusi už aktoriaus Seano Penno), tačiau Klerė Andervud –­ turbūt ryškiausias jos vaidmuo. Ši ledo karalienė tiesiog atima žadą: visada pasitempusi (ir apsitempusi), lakoniška, išdidi, išoriškai bejausmė, hipnotizuojanti vidine jėga ir primerktomis akimis. Tikra ledi Makbet (seriale nemažai šekspyriškų motyvų, pats Spacey neseniai teatre vaidino Ričardą III).

Ši racionaliai apskaičiuota, abipuse pagarba grįsta vidutinio amžiaus Andervudų pora – unikalus santuokos modelis ir kine, ir juolab gyvenime. Jų nedomina pinigai – tik galia, o jų tarpusavio lojalumas yra iššūkis korupcija ir godumu varomoms politinėms varžyboms.

Serialo estetika asketiška, didžioji dalis scenų – pokalbiai stambiais planais ištaiginguose kabinetuose ar lyg operacinės apšviestose dienraščių redakcijose. Pabrėžtinai realistiškame siužete išsiskiria alegoriniai momentai: serialas pradedamas scena, kai Frenkas plikomis rankomis pribaigia mašinos partrenktą kaimynų šunį ir sako: „Tokiomis akimirkomis kas nors privalo atlikti nemalonų, bet būtiną darbą." Kone kiekvienoje serijoje jis su pasimėgavimu doroja šonkauliukus mažutėje buvusio kalinio užkandinėje, – kaip tą banginį, po kąsnelį. Įsimintina scena, kai sunkių sprendimų išsekinta Klerė trumpai sukūkčioja, tada stojasi ir lipa laiptais aukštyn –­­­ matome raudonus jos batelių padus, tarsi suteptus išnaudotų ir sunaikintų žmonių kraujo balose.

Sudėtingo strateginio žaidimo modelis „House of Cards" sugretina su „Game of Thrones" (net ir pradžios titrai, kuriuose iš įvairių perspektyvų rodomas Vašingtonas, primena iš lėto užsisukantį vidinį Vesteroso karalysčių mechanizmą). Abiejuose serialuose intrigų tinklas pinamas valdžios užkulisiuose, nematomuose eiliniams piliečiams. Abu – apie įvairius moralės atspalvius ir kovą dėl galios, skirtumas tas, kad kortų namelio žaidimas centruotas: aukas ir daugiau ar mažiau neigiamus personažus (kategorijos tik tokios) valdo makiaveliška Andervudo ranka.

Ar tikslas pateisins priemones, pamatysime trečiajame sezone, kuris pasirodys jau vasario pabaigoje.