Erika Urbelevič. Tai, ko nevalia minėti. Tapatybės tyrimas Dieveniškėse. II

Pirmą dalį kviečiame skaityti čia

Važiuodama taksi iš Šalčininkų į Dieveniškes, rankose varčiau savo naująjį pasą, apžiūrinėjau lenkų tautybės įrašą. Jis vis dar atrodė svetimas, juk tautybė glaudžiai siejasi su kalba, o mano ir lenkų kalbos santykis – netolygus. Vaikystėje gerai kalbėjau lenkiškai, daug laiko praleisdavau su lenkakalbiais seneliais iš tėčio pusės. Senelis, atrodo, lietuviškai net nekalbėjo, bet viską suprato. Netekusi nuolatinės praktikos, šiuo metu esu tokioje pačioje padėtyje – lenkiškai suprantu, bet kalbėti neišeina, todėl prireikus lenkų kalbą keičiu į rusų. 

Į Dieveniškes mane vežė pažįstamas vairuotojas iš Šalčininkų. Įsidėjau pasą į kuprinę. Pavežėjas entuziastingai kalbėjo apie tojotos variklius, o aš vangiai atsakinėjau. Norėdama nukreipti kalbą nuo automobilių mechanikos ir kartu domėdamasi tapatybės klausimu pasiteiravau to vyro tautybės. Tikėjausi paprasto atsakymo, tačiau jo šeimos istorija yra dar painesnė nei mano. Tėtis – ukrainietis, mama – lenkė, abu gyvenę šiose apylinkėse. Paauglystėje vyko gyventojų surašymas, reikėjo nurodyti savo tautybę. Mama paslapčia pažadėjo sūnui nupirkti mopedą, jei užsirašys esąs lenkas, jis sutiko. (Tiesa, tėvas apie tai sužinojęs supyko, mopedą rakino grandine ir neleido juo važinėti. Bet mano pašnekovas išmoko atrakinti spyną be raktų, tad bėdų nekilo.) Kai kalba pakrypo link techninių mopedų savybių, pasidaviau ir toliau važiavau tylėdama.

 

 Verbų sekmadienis Norviliškėse, 2007 m. Rimvydo Čirbos nuotr.

 

*

Kai pasikalbėjau su Danuta Sobol, nutariau aplankyti už poros kilometrų nuo jos namų esantį Norviliškių kaimelį pačiame pasienyje. Praėjau pro Norviliškių bažnyčią, jos fasadas atgręžtas tiesiai į Lietuvą ir Baltarusiją skiriančią tvorą vos už šimto metrų. Nusileidau nuo kalniuko į kapines. Kai kurių kapų kryžiai tiesiogine prasme remiasi į sieną, už jų raudonuoja draudžiamieji užrašai. Žiūrėdama į sieną ir mąstydama apie tai, kad vos už poros metrų prasideda Lietuvai nedraugiškos šalies teritorija, pagalvojau apie teritorinį tapatybės sprendimą – šioje pusėje esame mes, o ten – jie, „kiti“.

Tačiau Dieveniškių apylinkėse šis perskyrimas nėra toks paprastas, nes ilgą laiką siena buvo lengvai kertama, ir giminaičiai, draugai, kapinės buvusiuose Lietuvos, o dabar Baltarusijos kaimuose – lengvai pasiekiami. Čia siena buvo perbraižyta ne kartą, tad vietiniai, niekur nesikraustydami, spėjo pagyventi visur – ir Baltarusijoje, ir Lenkijoje, ir Lietuvoje. Sovietų Sąjungoje kai kurių teritorijų ribos priklausė nuo kaimyninių kolūkių vadovų susitarimų*, bet per jas žmonės judėjo gana laisvai. Tik vėliau, Sąjungai griuvus, „administracinės“ ribos tapo šalių ribomis ir ta šokinėjanti siena sustingo, o lietuviški kaimai – Gervėčiai, Pelesa ir kiti – liko Baltarusijoje. Prie Norviliškių siena sustingo keisčiausioje pozoje: Norviliškių kaimelis, bažnyčia ir kapinės liko Lietuvoje, o parapijai priklausę, bažnyčioje meldęsi, artimuosius kapinėse laidoję Peckūnų ir aplinkinių kaimų gyventojai atsidūrė už sienos.

Visgi jie dar neseniai galėjo lankytis Lietuvos pusėje – per didžiąsias religines šventes  Peckūnuose buvo atveriamas praėjimas, tad žmonės galėjo melstis Norviliškėse, aplankyti artimųjų kapus. Beveik iki 2012 m. šventadieniais, pagal nerašytą susitarimą su kunigu Domu Valančiausku, tikintieji susirinkdavo netoli sienos. Kunigas paeidavo vos šimtą metrų nuo bažnyčios ir per tvorą laimindavo žmones, klausydavosi išpažinčių. Vėliau į šias netolimas piligrimines keliones veikiausiai įsikišo pasieniečiai.

Dabar tiek Norviliškėse, tiek Peckūnuose gyventojų liko mažai. Pasivaikščiojusi Norviliškių kapinaitėse užsukau į tuo metu prasidėjusias mišias bažnyčioje, kurias aukojo kunigas Renatas Švenčionis. Man įėjus lenkiškai giedota giesmė išsiderino, visi penkiolika tikinčiųjų kaip filmuose atsisuko į mane. Naujas žmogus pamaldose – retenybė.

 

*

Kitą dieną susitikau su lietuviškos „Ryto“ gimnazijos direktore Lolita Mikalauskiene. Mokyklą baigiau prieš keturiolika metų, bet joje, regis, nedaug kas pasikeitė. Pasisveikinome su matematikos mokytoja, praėjusi pro mokytojų kambarį pamojau čia dirbančiai mamai. Direktorė, mokiusi mane istorijos, pasitiko su šypsena. Kalbėtis buvo lengva ne tik todėl, kad ji mane pažįsta nuo mažens, bet galbūt ir dėl to, kad ji nėra kilusi iš šių vietų. Mokytoja persikėlė į Dieveniškes prieš trisdešimt metų, tačiau tiek pati save, tiek bendruomenė ją laiko atvykėle. Anot jos, reikia čia gimti, kad tave laikytų saviškiu ir būtum priimtas bendruomenės. Bent jau kalbėti vietine kalba, mąstyti taip, kaip mąsto čia gyvenantys žmonės.

Didelis iššūkis – pusę gyvenimo gyventi vietoje, kurioje nesijauti savas, tačiau man tai į naudą, nes direktorė, kitaip nei vietiniai gyventojai, laisviau kalba apie tai, ko čia dažniausiai nevalia minėti, – tapatybę, tautinę savimonę, politiką. Ji objektyviai, „atvykėlio“ žvilgsniu apmąsto įvykius: „Istorija rodo, kad čia gyvenantys žmonės tapatino save su valdžia. Kas nors galėjo atvažiuoti ir išvažiuoti, o jie čia gimė ir augo, nesiruošia niekur išvykti, vadinasi, reikia išgyventi. Sugyventi su valdžia ir prisitaikyti. Atvažiavus čia man pasirodė keistos žmonių pavardės. Buvę lietuviai tapo Dudoit, Banel, pavardės dėl patogumo buvo sutrumpintos. Atėjus lietuviškam laikui pavardes vėl sulietuvino. Niekas net nesusimąstė – gal taip nereikėtų, lyg tapatybė nebūtų svarbi. Svarbiausia, kad man būtų gerai čia gyventi ir kad niekas netrukdytų.“

Sutvirtėjus sienos apsaugai giminių lankymas Baltarusijoje pasunkėjo. Ne kiekvienas gali užsisakyti nepigią vizą, vėliau važiuoti jos atsiimti, sukti didelį ratą pro atvirus patikros postus, kad atsidurtų vos už poros dešimčių kilometrų nuo namų. Tačiau itin sugriežtinus įstatymus vietinių gyventojų noras lankyti gimines (gal iš nutolimo, susvetimėjimo baimės?) sustiprėjo.

L. Mikalauskienė sako: „Mūsų žmonės masiškai važiuoja į Baltarusiją. Visi keliauja vos ne duonos nusipirkti, niekam nerūpi, ką sako Lietuvos valdžia ir dėl ko perspėja. Dažnai važiuojama į miestus, parduotuves, sanatorijas... Su giminėmis Baltarusijoje dar labiau sustiprėjo ryšys, juk visada tai, kas draudžiama, yra saldu. Kai draudžiama – būtinai reikia važiuoti. O dėl tapatybės, jei esi lenkas, tai lenkas, nematau nieko baisaus. Jei suvoki, kad esi kitos tautybės žmogus, – viskas gerai tol, kol nėra pabrėžiama, kad mano tėvynė – ne čia, o ten. Neva čia esu tik laikinai. Jei prisistatai kaip Lietuvos lenkas, viskas aišku, vadinasi, žmogaus šak­nys – šičia. Visgi yra dalis žmonių, kurie tapatina save su Lenkija, tarsi jie čia gyventų tik tarp kitko.“

Su pašnekove aptarėme lenkiškos ir lietuviškos mokyklos Dieveniškėse klausimus. Leisti vaiką į vieną ar kitą mokyklą šiame krašte yra su tapatybe glaudžiai susijęs, dažnai ir politinis pasirinkimas. Kartais mišrių tautybių šeimose (arba apskritai kylant tautybės klausimams) tėvai linkę priimti tokį sprendimą, kuris neįžeistų nė vienos giminės ir neprieštarautų to laiko politikai. Pavyzdžiui, Rimašiuose gyvena Buinauskų šeima, trys broliai turi skirtingas pavardes – Buinauskas, Buinowski ir Buinovskij. Lietuvišką, lenkišką ir rusišką. Jie gimė sovietmečiu, tuo metu veikė trikalbė mokykla, galbūt tėvai planavo leisti sūnus į skirtingų kalbų klases.

Pati prisimenu savo šeimos eksperimentus tapatybės klausimu: tėvai buvo sutarę, kad aš būsiu lietuvė, o sesė – lenkė, todėl mane leido į lietuvišką darželį ir mokyklą, o sesei buvo suplanuota „lenkiška“ kryptis, t. y. lenkiška darželio grupė ir mokykla. Tik su sese neišdegė, nes po pirmų dienų ją, sutrikusią ir nesuprantančią lenkų kalbos, tėvai atsiėmė ir įrašė į lietuvišką grupę.

Kai mokiausi, lietuviškos ir lenkiškos mokyklos mokiniai mažai bendraudavo tarpusavyje, bet direktorė sako, kad šiandien situacija pasikeitusi. „Kai jūs mokėtės, buvo dvi atskiros respublikos. Dabar moksleiviai bendrauja, bendravimo taškas – perėjimas iš vienos mokyklos į kitą, tie keli laipteliai visada būna nusėsti mokinių. Jie susitinka ir per pertraukas, ir po pamokų, domisi vieni kitais. Tarpusavyje nebendrauja nei lietuviškai, nei lenkiškai, kalba po prostu. Turime bendras vienuoliktą ir dvyliktą klases, pamokos vyksta tai vienoj, tai kitoj mokykloj. Lenkų mokyklos mokiniams tai didelis pliusas, labai pagerėjo jų lietuvių kalba, atsirado daugiau žodžių.“ Pasidomėjus, ar vaikams netenka dvigubas krūvis mokantis mažiau pažįstama kalba, L. Mikalauskienė atsakė, kad taip, bet egzaminus jie vis tiek turi laikyti lietuviškai.

 

*

Po kelių dienų Vilniuje susitikau su vaikystės drauge Agne Bludnickaite. Ji kilusi iš lietuviško Maciučių kaimo už penkių kilometrų nuo Dieveniškių. Dvylika metų mokėmės toje pačioje klasėje „Ryto“ vidurinėje. Pasakojau apie savo interviu, apie tai, kad nemoku po prostu, ir ėmėme žaisti juokingą žaidimą: ji tarė po prostu žodžius, o aš bandžiau atspėti jų reikšmę. Humno (kluonas), karšun (vanagas), ležanka (vieta gulėti ant krosnies). Neatspėjau nė vieno – vietinės kalbos, pasirodo, nesuprantu dar labiau, nei maniau.

Agnė pasakojo: „Atsikraustėme į kaimą su tėvais, kai man buvo treji su puse, nemokėjau rusiškai, su tėvais kalbėjau lietuviškai, o tėvai tarpusavyje – po prostu. Man buvo įdomi jų kalba, klausinėdavau, ką reiškia kiekvienas žodis. Taip pamažu ir išmokau. Vėliau buvo gėda ja kalbėti, stengdavausi kalbėti rusiškai, bet tos kalbos juk nemokėjau. Paaugusi didžiavausi, kad moku neįprastą kalbą. Kai kuriems žmonėms ji atrodė egzotiška, prašydavo ja pakalbėti. Laikau save gryna lietuve. Klasėje buvo tik trys ar keturi žmonės, kurie turėjo lietuviškas pavardes. Mokyklos laikais labai didžiavausi, kad tame krašte esu lietuvė. Teko girdėti nemažai aiškinimų, neva lenkų mokykla labiau palaikoma, finansuojama, ten visko yra daugiau. Užėjęs į parduotuvę jauti, kad šnekant lietuviškai tavęs vengia, kreivai žiūri, susidaro įspūdis, kad esi ne savo vietoje. Turėjau visokių principų, nusiteikimo, bet jie neatėjo iš šeimos. Šeimoje tikrai nebuvo kalbama, kad lenkas – blogas, o lietuvis – geras.“

Mūsų mokykloje, lietuvių kalbos kabinete, virš lentos buvo užrašyta Jono Jablonskio citata: „Maža garbė svetimomis kalbomis kalbėti, didi gėda savosios gerai nemokėti.“ Svarstant apie tapatybę gėda yra daug kam pažįstamas jausmas – žmonės gėdijasi akcento, pavardės, šeimos kalbos, negryno lietuviškumo, jiems gėda dėl stereotipų. O aš, prisiminusi J. Jablonskio citatą, gailiuosi, kad neskyriau pakankamai dėmesio vietinei kalbai. Dabar jau atrodo beprasmiška mokytis to, kas turėtų būti natūralu, įgimta.

Agnė taip pat kalbėjo apie gėdą, susijusią su tapatybe: „Studijų laikais būdavo gėda pasakyti, kad esi iš šio krašto. Mūsų aplinkoje buvo nemažai žmonių, kurie studijuodami savo pavardes sulietuvindavo, kad nesijaustų diskriminuojami. Kai kurie bandydavo būti „labiau lietuviai“. Pavyzdžiui, vyresniokai, išvažiavę studijuoti ir pirmais studijų metais grįžę į kaimą, ateidavo į diskoteką ir kalbėdavo akivaizdžiu Vilniaus akcentu pabrėždami, kad jie yra kitokie. Lietuvindavo žodžius, nors žinojome, kad namuose jie kalba lenkiškai. Apie tai mąstau dabar, jau suaugusi, tuo metu pati greičiausiai taip elgiausi. Prieš porą metų supratau, kad aš esu aš, ir man nereikia gėdytis.“ 

 

 Užrašas iš protesto prieš Migrantų apgyvendinimo centrą Dieveniškėse. Autorės asmeninio archyvo nuotr.

 

*

Vakarėjant privažiavau nedidelį keliuką prie Bėčionių kaimo, esančio už keturių kilometrų nuo Dieveniškių. Įsukau į išpuoselėtos sodybos kiemą, kuriame mane pasitiko šeimininkas, tėvų draugas, vietinėje bendruomenėje gerai žinomas Mečislovas Butrimas. Mums užėjus vidun, jis pastatė priešais mane puodelį arbatos ir paklausė, ar žinojau, kad šiame name gyveno mano prosenelis. Atsakiau, kad ne. Apsižvalgiau po tvarkingą, naujai įrengtą svetainę, tada pasiteiravau, ar turizmui padeda stereotipai apie šį kraštą, gal jie pritraukia daugiau lankytojų?

M. Butrimas atsakė: „Sulaukiame daug svečių, 30 proc. atvažiuoja iš smalsumo. Daug žmonių apsilanko iš Kauno, klausia, kur čia ta siena? Sakau, va, už kilometro. Klausia: o kaip mes čia nakvosim? Iš tik­rųjų čia labai saugu. Pasieniečiai įvažiuojant ir išvažiuojant tikrina, viską filmuoja. Neliksi nepatikrintas, nepastebėtas. Žmonės skaitydami spaudą užfiksuoja tai, kas blogo nutiko. Kontrabanda, migrantai, vėl rajonas nubalsavo už Vaitkų. Neseniai vyko Derliaus šventė, buvo daug svečių iš Lenkijos. Jie sakė – pas jus viskas gerai, bet labai jau arti ta Baltarusija. O mums kas? 70 proc. iš mūsų turi giminių Baltarusijoje, už sienos gyvena tokie patys žmonės, kaip ir mes, tai ko mums bijoti? Su laiku galima prarasti ryšį, bet šiandien jis dar yra. Liko daug tėvo draugų, mes dažnai bendraudavome. Mano mama gimė Albertinoje, proseneliai palaidoti Konveliškėse (Baltarusijos teritorijoje – aut. past.). Iškart už sienos gyvena mūsų žmonės. Viena, kas yra Minske, kita – kas čia, pasienyje.“

Šeimininko gimimo liudijime, kaip ir mano, įrašyta lenko tautybė. „Dėl to, kad mamai ir tėčiui buvo įrašyta „lenkai“, ir tiek. Dėl mamos suprantu, ji – iš Albertinos, baigė lenkų mokyklą, ten tikrai lietuviškai niekas nemokėjo. O tėtis buvo iš Skraičionių, ten ir Kaziuliuose visi kalbėjo lietuviškai. Maniškiame kažkodėl vis tiek parašyta „lenkas“. Iki 1992 m. mūsų pavardė buvo Butrim, o vėliau pridėjome galūnę -as. Man po mokyklos reikėjo naujo paso. Anketoje parašiau „Butrimas Mečislovas“, ir man išdavė tokį pasą. Pats pridėjau, niekas nesikabino. Visi buvom ant tos bangos, atgavom nepriklausomybę. Čia – Lietuva, tuda siuda. Aš pridėjau, tėtis, brolis pridėjo, o mama su sese liko Butrim. Šiandien nebūčiau to daręs. Labiausiai dėl to, jeigu reikėtų giminėje kažką atsekti. Senelis, prosenelis buvo Butrim, o aš jau su kita pavarde.“

Išsukusi iš žvyrkelio nuriedėjau Dieveniškių pusėn. Įvažiuojant į miestelį atsiveria vaizdas į kapines, pirmuosius namus, ant kalvos stovinčią bažnyčią. Dabar ji matyti aiškiai, nes visai neseniai M. Butrimas subūrė miestelio žmones talkai, nugenėjo medžius, išardė seną klibančią tvorą. Į talką atėjo beveik penkiasdešimt žmonių, per dieną buvo padaryta galybė darbų, sukurtas Dieveniškių „Gedimino kalnas“.

Nors bendruomenėje yra susiskaldymo kalbiniu, kultūriniu pagrindu, pastebėjau, kad skirtingų tautybių žmonės buriasi ypač su bažnyčia susijusiems darbams. Turbūt religinis tikslas sušvelnina tautinius skirtumus. Bažnyčioje degė šviesos, ten dar darbavosi naujasis kunigas. Palikau automobilį miestelio aikštėje ir patraukiau link šventoriaus.

 

*      Eglė Digrytė, „Lithuanian-Belarusian border: Divided villages, divided lives“: https://www.15min.lt/en/article/culture-society/lithuanian-belarusian-border-divided-villages-divided-lives-528-265884.

 

Tęsinys pirmame vasario numeryje

Publikaciją iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas