Sutrikusi dėl tapatybės klausimų, mano pasui sakant viena, šeimai – kita, šalies istorijai – trečia, nutariau atsakymų ieškoti šiuolaikiškai ir pasidaryti etninės kilmės DNR testą. Sulaukusi tinkamos progos – gimtadienio, pernai užsisakiau jį dovanų. Mėnesį laukusi gavau žinutę, kad iš Vokietijos išsiųstas testas dingo Lenkijoje (visai kaip pagal populiarų mitą – Vytauto karūna). Įmonė išsiuntė testą antrąkart. Sumokėjau nedidelį pašto siuntos mokestį, bet iš sąskaitos buvo nurašyti ne pora, o keli šimtai eurų. Toliau laukė apsilankymai bankuose, policijoje ir kiti nuotykiai, kurių čia nepasakosiu, pasakysiu tik tiek – testo taip ir negavau, jį išsiuntusi įmonė grąžino mokestį, o mano šiuolaikiniams tapatybės sprendimams nebuvo lemta išsipildyti.

 

*

Pamaldos Dieveniškėse, kiek prisimenu, visada vykdavo taip: sekmadienį 8 val. lietuviškos mišios, 9 val. – lenkiškos. Į jas rinkdavosi skirtingi miestelio žmonės, kartais net tos pačios šeimos nariai eidavo į skirtingas pamaldas, pavyzdžiui, mano mama – į lietuviškas, senelė – į lenkiškas. Per didžiąsias metų šventes – Kalėdas, Velykas – būdavo bendros lotyniškos pamaldos su lietuviškais ir lenkiškais intarpais. Į jas susirinkdavo visi. Vaikystėje nenoriai ėjau į didžiųjų švenčių mišias, nes jos išsitęsdavo dvigubai ar trigubai. Kunigas maldą iš pradžių kalbėdavo lotyniškai, tuomet ją lietuviškai atkartodavo viena bažnyčios dalis (kairė), paskui kita (dešinė) choru sukalbėdavo maldą lenkiškai. Aš poterius mokėjau abiem kalbomis – lenkiškai išmokė šeima, lietuviškai mokėmės mokykloje, per tikybos pamoką. Laiką bendrose mišiose prastumdavau kalbėdama poterius visomis kalbomis.

Su kitais vaikais linksmindavomės stebėdami neoficialias, bet gana akivaizdžias lietuvių ir lenkų giedotojų varžybas. Sugiedojus giesmę viena kalba, kiti giedotojai stengdavosi giedoti ją kiek garsiau, kartais nejučia pagreitindami tempą. Mokyklos muzikos mokytojas, grojantis vargonais, bandydavo suspėti ir akompanuoti tai vieniems, tai kitiems. Giesmės vis garsėdavo, giedotojų žvilgsniai kryžiuodavosi vis dažniau, kol galų gale giesmė išsiderindavo, o mišių pabaigoje abiejų pusių giedotojų balsai užkimdavo.

Iki šios dviejų skirtingų mišių sistemos buvo prieita per ginčus. Atsukime laiką, pavyzdžiui, 150 metų atgal: 1870–1884 m. valstiečiai Dieveniškių apylinkėje kalbėjo lietuviškai, pamokslai taip pat buvo sakomi daugiausia lietuviškai. Vėliau, iki 1896 m., Dieveniškėse pasikeitė net šeši kunigai, kai kurie iš jų labiau prijautė lenkiškai kultūrai ir pamokslus sakydavo lenkų kalba. 1897–1898 m. grąžinti lietuviški pamokslai. Paskui paskirtas kunigas mišias vėl vedė daugiausia lenkiškai¹. 1904–1905 m. vyskupijos administracija sulaukė net dešimties prašymų paskirti į Dieveniškes lietuvį kunigą. Į aštuonis prašymus nebuvo gauta atsakymo, devintą vienas Dieveniškių gyventojas išsiuntė per Vilniaus gubernatorių ir už tai pateko į kunigo nemalonę – negavo nuodėmių atleidimo nei Dieveniškėse, nei kitose artimiausiose bažnyčiose Geranainyse ir Kauleliškėse. Dešimtas prašymas baigėsi dar blogiau – pas vyskupą į Vilnių prašyti pamaldų lietuvių kalba išvyko dvi miestelio gyventojos E. Mackevičiūtė ir Vasiliauskaitė, tačiau šaltiniuose nurodoma, kad vyskupo (!) priimamajame merginos buvo sumuštos ir namo grįžo su mėlynėmis².

1906 m. į Dieveniškes paskyrė kunigą Steponą Umbrasą, šis per šventes pamokslus sakė ir lietuviškai, ir lenkiškai, bet dvigubas krūvis baigėsi perdegimu – S. Umbrasas pasiprašė būti paskirtas vikaru į kokią nors kitą parapiją, nes sakyti po du pamokslus per pamaldas jam buvę per sunku. Vėliau nesutarimai irgi neblėso, pavyzdžiui, 1936 m. birželio 14 d. bažnyčioje „kelios moterys, lenkiškai klykaudamos, neleido giedoti lietuviams jiems skirtu laiku“³. Tai – tik nedidelė Dieveniškių religinės istorijos dalis, bet iš jos tampa aišku, kad bažnyčia tautiškai mišriame miestelyje vienu metu buvo tautinių nesutarimų vieta.

 

Dieveniškių Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčia. Juliaus Paštuko nuotr.

 

*

Naująjį Dieveniškių ganytoją Renatą Švenčionį užtikau genintį medžius aplink kleboniją. Jis tęsė miestelio gyventojų pradėtus talkos darbus. Užėjome vidun. Šiuose namuose nebuvau daugybę metų, paskutinį kartą čia lankiausi kartu su ankstesniu kunigu Domu Valančiausku, turbūt irgi per talką. Kol kunigas kaitė arbatą virtuvėje, lentynoje apžiūrinėjau knygas. Išsitraukiau vieną matytą: žalias viršelis, pavadinimas „Dieveniškės“, ant viršelio nupiešta valtis, joje sėdi palinkusi figūra, šalia – medinis kryžius. R. Švenčionis, įėjęs į svetainę su garuojančia arbata, pasiūlė knygą pasiimti – namų bibliotekoje jų turėjo dvi, tad viena iš jų man liktų kaip prisiminimas apie kunigą Domą, kunigavusį Dieveniškėse nuo 1985-ųjų, krikštijusį mane, sesę, sutuokusį tėvus.

Kunigui uždaviau šiame krašte įprastą klausimą – ar nebuvo baisu atvažiuoti į Dieveniškes? Pasirodo, jis jau ne kartą prašėsi būti iškeliamas iš Vilniaus į kaimą: „Mano tarnystė visada buvo susijusi su Vilniumi, tempas didelis, paprašiau, kad leistų pailsėti. Kai tave įšventina į kunigus, pasižadi paklusti vyskupui ir jo įpėdiniams. Paklūsti ir keliauji. Žinoma, vis tiek tavęs paklausia, ar matai save toje vietoje, tave išklauso. Nebuvo baisu. Važiuojant į „kilpą“ kilo mintis: čia – mano. Su ta mintimi ir atvažiavau. Žmonės gražiai pasitiko, neprimušė, pomidorais per pamokslą neapmėtė. Čia seniai nebuvo Sutvirtinimo sakramento; kai susirinko daug žmonių, sakiau, kad galite klausti lenkiškai, rusiškai, – visiems atsakysiu, bet katechezes vesiu lietuvių kalba.“

R. Švenčionio požiūris į dvikalbes mišias yra dar kitoks. Per Kūčias su šeima atėję į mišias žinojome, kad jos bus bendros, todėl veikiausiai trigubai ilgesnės. Šalia stovintis pusbrolis dar neprasidėjus mišioms jau gailiai dūsavo. Tik šį kartą jos neprailgo, nes kunigas nekartojo skirtingomis kalbomis visų maldų, jas kalbėjo pramaišiui: mišių pradžioje – malda lenkiškai, pamokslas lietuviškai, giesmė lenkiškai, „Tėve mūsų“ – jau lietuviškai ir t. t.

Įprastose mišiose atsirado dar viena didesnė naujovė. Kunigas, sakydamas pamokslą, kalbina žmones, užduoda klausimus. Suprantu, galbūt tai nėra milžiniška staigmena kitose vietose, tačiau man, užaugusiai Dieveniškėse, kuriose nevalia minėti daugybės dalykų, o reikšti nuomonę dažnai iš viso yra vengiama, tai buvo didelis netikėtumas. Dar labiau nustebau išgirdusi, kad parapijiečiai leidžiasi į pokalbius: „Per pamokslus ne tik stoviu, kartais pasitraukiu nuo pulpito, einu arčiau žmonių, kviečiu juos prisiartinti. Klausiau, ko bijote? Sakė – mirties. Klausiau, kaip šitaip, juk esate tikintys? Sakė, dar bijo karo. Kai žmonės pasidalija tokiais dalykais, būna įdomiau, jauti, kuo jie gyvena. Kalbėjome apie filmus. Klausiau, ar prisimenate aktorių Banionį, Tarkovskio filmą „Soliaris“, o „Stalkerį“, kuriame cituojama Biblija? Dievą pamatai niuansuose – filmuose, knygose, pasakymuose, žmonėse. Gal tik iš pradžių buvo sudėtinga, žmonės nenorėjo kalbėti nesąmonių, galvojo, „gal aš geriau patylėsiu“. Vieni buvo drąsesni, kiti atsargesni. Bet visi girdi, ką kiti sako ir jaučia, kuo gyvena, taip išsijudina. Nesakau, kad toks būna kiekvienas pamokslas, bet tai paveikus dalykas. Šalia mokosi ir lietuviai, ir lenkai, jie mato vienas kitą.“

 

*

Miestelio aikštė – keturkampė, į ją subėga penki istoriniai keliai. Atsisukę veidu į bažnyčią, dešinėje matytume porą gyvenamųjų namų, parduotuvę, seniūniją. Kairėje – Dieveniškių laisvalaikio salę, kelis pastatus, bankomatą. Kalbinau žmones ir vienoje, ir kitoje aikštės pusėje. Kai kurių pasakojimai skyrėsi tiek, tarsi jie gyventų skirtingose šalyse, o ne per dvidešimt žingsnių vienas nuo kito.

Susitikau su Laisvalaikio salės vedėja Teresa Plotnikova. Jos kabinete turėjome kalbėti pakeltais balsais, nes ant scenos, trankiai grojant polkos muzikai, sukosi keturios mokinių poros, apsirengusios tradiciniais lenkiškais drabužiais. Vyko Lenkijos nepriklausomybės minėjimo repeticija. Vedėja pasakojo apie įvairius organizuojamus renginius, Vėlinių vainikų pynimus bei kita: „Žymime visas valstybines šventes, Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją ir Mindaugo karūnavimo dieną. Labai gerbiame senjorus, kasmet juos kviečiame į tradicinę šventę „Kaip gera pabūti kartu“. Tik šiais metais nenorėjome priešrinkiminio šurmulio, tai organizavome išvyką. Dirbu čia vienuolika metų, yra žmonių, kurie mėgsta renginius, jie lankosi nuolat. Tavo močiutė, pavyzdžiui, visą laiką ateidavo. Paskambinu, ir ji su mielu noru ateina, ji buvo tokia aktyvistė.“

Kitą dieną trumpai šnektelėjau su priešingoje aikštės pusėje gyvenančia Ona Mackevičiene. Senjorė guviai dalijosi prisiminimais apie vestuves Baltarusijoje, mokyklos chorą, turgų Geranainyse. Iš jos sodo matyti ir Laisvalaikio salė, tik moters pasakojimas apie ją kitoks: „Dabar niekas nieko neorganizuoja. Atvažiuoja koks koncertas, būna, nueinam, būna, pakviečia senjorus. O taip tai čia beveik nieko nėra. Kultūros namai uždaryti.“

Dvidešimt žingsnių Dieveniškėse skiria greta esančias, bet nesusisiekiančias realybes. Čia augant buvo įprasta girdėti prieštaringus pasakojimus. Žmonės, leidžiantys laiką su tam tikromis socialinėmis, tautinėmis grupėmis, turi vienokį tikrovės įsivaizdavimą, kuris skiriasi nuo kitų. Svarbu, kad šios skirtingos tikrovės nesuvaržytų individų, o bandymų tikrai pasitaiko. Pavyzdžiui, štai vienas ant absurdo ribos balansavęs mano pokalbis su močiute prieš kelerius metus:

 

Močiutė: Tu tik žiūrėk, neatsivesk į namus čia kokio lietuvio...

Aš: O jei ne lietuvio, tai ko man ieškoti?

Močiutė: Nu tai aišku, kad mūsiškio.

Aš: O tai būtų?..

Močiutė: Lenko.

Aš: Ok, o būtinai lenkas iš šito rajono, ar galiu ieškoti ir Lenkijoje? Turėčiau daugiau variantų...

Močiutė: Gali ir Lenkijoj.

 

Po metų namo atsivežiau italą. Močiutė neprieštaravo.

 

Dieveniškių žydų kapinės. Erikos Urbelevič asmeninio archyvo nuotr.

 

*

Prieš beveik dvidešimt metų į mūsų namus pasibeldė nepažįstama moteris. Nuošalyje stovėjo juodai apsirengęs ją atlydėjęs vyras. Su ja ilgai kalbėjosi mama, mačiau, kaip jos apėjo sodą, paėjėjo iki lentpjūvės, moteris kažką rodė mamai. Vėliau mama grįžusi sakė, kad moters tėvai gyveno Dieveniškėse, o ji pati atvažiavo iš Izraelio norėdama aplankyti jų gimtinę. Ji pasakojo, kad vietoj netoliese esančios lentpjūvės anksčiau stovėjo sinagoga, su mūsų sodu besiribojančioje teritorijoje buvo žydų pirtis. Man galvoje staiga susijungė taškai: šalia lietuviškos ir lenkiškos mokyklos stovėjo apgriuvęs medinis pastatas, vietinių vadintas žydų mokykla. Miestelio pakraštyje ant kalvos buvo ir žydų kapinaitės. Taip pirmą kartą išgirdau apie ankstesnius miestelio gyventojus, kurie Dieveniškėse yra dar viena neminima tema.

Žydai čia gyveno nuo seno, jų skaičius keitėsi, bet yra žinoma, kad 1897 m. jie sudarė 75 proc. miestelio gyventojų. Karo metais dalis žydų buvo nužudyta, kiti išvyko, tad šiuo metu miestelyje jų nebėra.

Jų palikimą mena buvusios Žemės ūkio mokyklos, dabartinio Simono Karczmaro amatų kiemo, pavadinimas (jo seneliai buvo kilę iš Dieveniškių štetlo). Ten susitikau su direktore Ilona Šediene. Mokyklos salėje apžiūrėjau jos surengtą parodą, vartėme sukauptas knygas, nuotraukas. Vienoje iš jų – senas Dieveniškių žemėlapis su hebrajiškais rašmenimis. Anksčiau mano namų vietoje stovėjo bendruomenės namai, rabino namas.

I. Šedienė pasakojo: „Jie nėra „kiti“, tiesiog jų nėra nei mūsų, nei jūsų kartai. Jų atmintis nebuvo puoselėjama. Šiandien tai jau suprantu. Pati perėjau per tokius dalykus, kai mąsčiau, kodėl turiu čia važiuoti ir dirbti. Lietuva pasuko nepriklausomybės keliu, lietuvių kalba tapo valstybės įrankiu ir raiška, o čia reikėjo mokytojų, kalbančių ir mokančių lietuviškai. Atvažiavau dirbti pradinių klasių mokytoja ir nuolat šiame krašte ieškojau lietuvių istorinių šaknų. Ilgėliau pabuvusi, daugiau skaitinėdama apie Dieveniškes ir labiau perpratusi vietinius žmones, kas iš kur save kildina, supratau buvus didžiulį ideologinį planą sumaišyti tautas. Jį vykdė Dieveniškėse ir Šalčininkų rajone pokariu, kai į aukštus postus valdžia specialiai skirdavo nevietinius žmones. Buvo rimtai skatinama maišymosi politika. Pradėjau galvoti, kodėl tylima apie tuos, kurių čia nėra? Kaip atrodytų pirminė tautinė sudėtis, jei grįžtume kažkiek dešimtmečių ar šimtmetį atgal? Randi tokių dalykų, kad suskausta širdį. Kita vertus, vis pagalvoju, kaip turėjo jaustis moteris, pas kurią ant pečiaus miega penki vaikai, už sienos – sena uošvė, kai neaišku, kas bus valdžioje. Negi ji eis šaukti: „Šalin, priešai, iš mano kiemo!“? Ne, ji darys viską, kad išliktų jos vaikai, ir duok Dieve, kad vyro į kariuomenę nepaimtų. Tam tikra prasme turėjai būti savižudžiu, jei norėjai išlaikyti lietuvišką vardą ir pavardę.“

Pamaniau, kad mes su I. Šediene užsiimame panašiu tyrimu. Tik aš per asmeninius tapatybės klausimus priėjau iki miestelio gyventojų ir jų istorijų tyrinėjimo, o direktorė nuo miestelio istorijos ir lietuviškumo paieškų šiame krašte pasuko prie žydų kultūros Dieveniškėse. Įdomu, kokiais keliais gali nuvesti tapatybės klausimų gija.

 

*

Šiam tyrimui medžiagos surinkau daugiau, nei sudėjau į tris tekstus, tačiau manau, kad baigiau bent mažą jo dalį. Vis dėlto jaučiu dvilypius jausmus. Iš Dieveniškių išvažiavau aštuoniolikos, šis atsitraukimas ir „darbinis“ grįžimas namo padėjo šviežiu žvilgsniu pažvelgti į miestelį bei jo žmones. Kitaip nebūčiau galėjusi toliau tirti, lyg įdomaus akmenuko delne apžiūrinėti savo tapatybės. Kaip įprasta mažoje bendruomenėje, visi vieni kitus pažįsta, todėl dažnai mano ir pašnekovų pokalbiai pakrypdavo nenumatyta linkme – netikėtai apsikeisdavome vaidmenimis ir žmonės imdavo smalsiai klausinėti manęs pačios: kaip jaučiuosi gyvendama užsienyje, toli nuo namų? Kodėl baigiau lietuvišką mokyklą? Ar tapatybę galiu rinktis pati? 

Tyrimą pradėjau esminiu klausimu „kas aš“, turėdama lenkišką pavardę, tuteišių akcentą, giminaičių Baltarusijoje. Prisipažinsiu, kad šiek tiek jaučiu spaudimą imti ir pateikti tyrimo išvadą – lengvą, nesudėtingą kelių sakinių atsakymą (kaip toji moteris pasų poskyryje, kelių klavišų spustelėjimu išsiaiškinusi dėl mano tautybės). Deja, stebuklingo klavišo neturiu, tyrimas veikiausiai dar nesibaigia. Šiaip ar taip, bet koks vienareikšmiškas atsakymas būtų daug nuobodesnis už tikrovę.

 

1      Kazys Misius, Iš Dieveniškių golgotos, „Dieveniškės“, V.: „Mintis“, 1995, p. 142.

2      Ten pat, p. 144

3      Ten pat, p. 159.

 

Pirmą teksto dalį rasite čia, antrą – čia.

Publikaciją iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas.