„Literatūros ir meno" skaitytojams siūlome pokalbį su jaunuoju poetu Ernestu Noreika, kuris gegužės 23 dieną Naisiuose apdovanotas 37-ąja Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premija, skiriama už geriausią metų debiutą

1) Kaip pasijutai išleidęs savo pirmąją knygą „Povų ežeras"?

Pasijutau ir gerai, ir keistai. Tai labai svarbu man pačiam, nes tikėjau(si), kad sudėjęs tam tikrus tekstus, galėsiu dėti tašką tam tikriems dalykams, kurie gyvena kažkur giliai po dvasios audiniais ir kibirkščiuoja, degina, šaldo... Nedrąsiai pradedu tikėti, kad pavyko.

2) Rinkinį sudaro 3 skyriai po 13 eilėraščių. Kodėl pasirinkai būtent tokią poetinę numerologiją, ką ji reiškia?

Kokių nors ypatingų reikšmių į tokį išdėstymą sąmoningai nesistengiau įkrauti. Tai nei šventoji, nei velniškoji trejybė. Tyčia nesistengiau išpjauti tam tikro skaičiaus eilėraščių, kad viskas sugultų simetriškai ir pan. Mano knygos redaktorius A. Šimkus pasiūlė apmąstyt kelis eilėraščius, kurie, jo nuomone, buvo silpnesni, tad pamąstęs nusprendžiau atsisakyti jų ir aš. Taip ganėtinai natūraliai ir susidėliojo po trylika. Iš viso trisdešimt devyni. Visai gražiai susišaukia su Rimo Buroko knyga.

3) Tavo tekstams būdingi netikėti, originalūs sąskambiai, kalbos taisykles laužančios jungtys („paukščių dviračiai" etc.). Kas sužadina tavo vaizduotę, kad ji skleistųsi tokiom netikėtom formom?

Tiesiog toks yra mano žiūros taškas. Taip matau aplinkui tyvuliuojantį pasaulį, jo elementus, kurie kažkaip patys praėję per vaizduotės tinklą tampa daug gilesne tikrove. Viskas vyksta natūraliai, einant ir stebint, tačiau ne visada suvokiant, kad stebi. Daiktai turi savybę ieškoti mano smegeninėje bendrų vardiklių.

4) Kaip manai, ar poezija turi šokiruoti? Kodėl?

Ne, nemanau, kad poezija turi šokiruoti. Be to, šiais laikais nelabai ir įmanoma poezija šokiruoti. Juk tiek daug aplinkui urzgiančios informacijos, kad sunku jos neišgirsti, nepamatyti, nebūti jos įkąstam. Apie kokį šokiravimą galime kalbėti, jei net patys mažiausiai Dievo kūdikiai gali viską rasti „google"? Poezija išvis neturi turėti didesnio tikslo už tikslą būti poezija ir tiek.

5) Grįžkim prie kalbos klausimo. Kartais sakoma, kad lietuvių kalba ribota, kaimiška, netinkama miesto kultūrai. Kaip vertini šią nuomonę? Ar pats kada nors esi priėjęs ribą, kad trūktų žodžių ar lietuvių kalbos išgalių kalbėti savo kūryboje taip, kaip nori?

Manau, kad ne tik lietuvių, bet apskritai kalba yra ribotas dalykas. Tikrai ne viską yra taip lengva parašyti, apibrėžti žodžiais. Yra buvę ir man pačiam, kai, rodos, pasijauti įspraustas eilėraščio į kampą. Bet reikia mokytis kalbą prisijaukinti, kiek įmanoma daugiau. Susidraugauti. Reikia sugebėti atsišaudyti su tiek šovinių, kiek tą momentą gauni. Matyt, pavyksta, jei vis dar gyvas. Be to, esu vaizdo piešėjas, tad stengiuosi skaitytojui parodyti, o ne atpasakoti.

6) Tavo eilėraščiai – lyg sapnavimas atviromis akimis. O kiek, tavo nuomone, poe­tui svarbi tikrovės patirtis?

Labai svarbi. Kitaip nebūtų įmanoma suvokti, kokią svarbą turi man pačiam visos sapnų erdvės, siurrealybės. Tikrovę priimu tokią, kokia ji yra, ir (ap)rašau taip, kaip man matosi. Visos mano kuriamos erdvės yra lygiavertės tikrovės. Negaliu įsivaizduoti savęs be bent vienos iš jų. Jų sąlyčio taškuose slypi po vieną mano eilutę.

7) Kai kurie tavo įvaizdžiai sunkiai iššifruojami, skambantys kaip poetinės koduotės. Kokį skaitymo kodą pasiūlytum savo eilėraščiams?

Niekada nesistengiau ir nesiekiau, kad eilėraštis būtų suvokiamas taip, kaip poetas pats jį suvokia, nes tai neįmanoma. Būtent, ne sunku, o išvis neįmanoma. Ir jei yra kliedinčių, kad tai įmanoma, vadinasi, jie patys didžiausi neišmanėliai, kurie net savo kūryboje braido lyg per tirštą miglą. Kiekvieno poe­to unikalios patirtys negali būti visų vienodai suprantamos. Vienas ar kitas pavartotas įvaizdis yra matytas galbūt tik man vienam, todėl nereikia norėti, kad tie, kurie nematė, jį supras­tų. Tačiau visada galima bandyti suprasti. Turbūt ir reikia. O visokiausių raktų, kurie neva atrakintų koduotes, nesu mėgėjas bet kur primėtyti. Kai kuriems net ir su visrakčiais niekas neatsirakina...

8) „Povų ežere" dominuoja neigiamos būsenos, daug kalbama apie mirtį, vienišumą, išsiskyrimą, liūdesį. Kodėl būtent šios temos sudaro tavo kūrybos branduolį?

Matyt, todėl, kad taip nutiko. Natūraliai. Apie ką skaudėjo, apie tai ir rašiau. Iš tikrųjų tai man nusispjaut, kad daug kas piktinasi jaunųjų poetų kūryboje dominuojančia mirties tematika. Visada rašiau apie tai, kas man rūpėjo, o ne apie tai, kas rūpi kitiems. Tačiau kai šie dalykai susipina, kai asmeninis skausmas, išgyvenimas paveikia ir kitą, tuomet yra puiku. Turbūt tik taip ir įmanoma iš tikrųjų susilieti su skaitytoju.

9) Pats repuoji. Kiek tiesioginės arba netiesioginės įtakos tavo tekstams turi repo muzika, šios subkultūros pasaulėžiūra, dainų tekstų poetika?

Na, įtakos tai be abejonės turi. Repas stipriai prisidėjo prie poezijos ritminės pusės suvokimo. Tačiau šiuos du dalykus –­ repą ir poeziją – sugebu išlaikyti atskirai.

Neslėpsiu, kad repo tekstuose tikrai pasitaiko nemažai poetizuotų vietų ir pan., bet gal tai dėl mano vieno mąstymo, o ne dėl dviejų dalykų samplakos ir įtakų vienas kitam?

10) Susidaro įspūdis, kad rašyti rimuotą poeziją šiandien nepopuliaru, jauni autoriai dažnai debiutuoja verlibrais. Pats neatsisakai silabotoninės eilėdaros. Kodėl?

Anksčiau rašiau verlibru ir maniau, kad tik taip galima rašyti gerus tekstus. Bėgant laikui, matyt, pritrūko skambesio. Pradėjau rimuoti. Bet niekad apie tai nesu labai giliai mąstęs. Kodėl? Kartais tiesiog nežinau, kodėl pasielgiu vienaip ar kitaip, tačiau suvokdamas, kad man taip patinka, nieko nekeičiu. Matyt, taip yra ir su eilėdara, kurią visai netyčia pasirinkau. Jei atsibos, taip neberašysiu.

11) Daugelyje rinkinio eilėraščių minimas Dievas, Kristus. Tiesa, jie pasirodo daugiau kaip kultūriniai įvaizdžiai, stilizuoti poetinio teatro veikėjai... Ar pats tiki, kad yra kažkas anapus tikrovės, anapus mūsų tiesioginės patirties?

Taip, tikrai manau, kad yra. Būtent nežinomybė, kas ten slypi, verčia kapstytis savyje, ieškoti pragaro ir rojaus. Gal labiau būčiau linkęs buvimą anapus suvokti pagal savo anapusybės interpretacijas, taip man jau yra tapę aiškiau, tai jau yra mano.

12) Kiek tau reikšminga, kad gavai Z. Gėlės premiją?

Reikšminga. Įvertino. Tai laiptelis aukš­tyn. Man pačiam. Nuostabu žinoti, kad tai, ką darai, nėra reikalinga vien tau pačiam.

13) Ko norėtum palinkėti pradedantiems kurti poeziją, kurie į kompiuterius ir užrašų sąsiuvinius rašo pirmuosius tekstus arba dar tik pradeda publikuotis kultūrinėje spaudoje?

Norėčiau palinkėti rašyti taip, kaip norisi, taip, kaip jaučiama. Be to, nepasinerti stačia galva į autoritetų virpinamus vandenynus. Kartais jie geba tik įsakinėti, o ne bičiuliškai patarti. Ieškokit savęs per save, bet daugiau skaitykit kitų!

Kalbino Tomas Taškauskas