× Lina Laura Švedaitė

 

Florent’as Georgesco – „Le Monde“ literatūrinio priedo redaktorius, rašytojas. Lyg ir esame kolegos, tačiau kontekstai – kitokie. Šiandien Lietuvos kultūrinė spauda laukia finansavimo, Vilniuje – Knygų mugės savaitgalis, o kuo gyvena „Le Monde des livres“, lietuviškai tariant, knygų pasaulis Prancūzijoje?

 

Florent’as Georgesco. Loico Salfati nuotrauka

 

 

Su kokiais iššūkiais susiduriate šiandien?

„Le Monde des livres“, literatūrinio „Le Monde“ priedo, tikslas labai specifinis: kiekvieną savaitę turime pateikti 10 puslapių apie knygas. Spausdiname įvairaus žanro tekstų: apžvalgų, kritikos straipsnių, interviu, esė. Ir man atrodo, kad mums labai svarbu neužsidaryti knygų, juolab prancūziškų, pasaulyje, – reikia palikti atdaras duris temų įvairovei, plačiajam pasauliui. Žinoma, turime kalbėti apie leidybos aktualijas, reaguoti į naujienas, tačiau jeigu sustotume čia, būtų labai neįdomu, knyga turi atverti kitus kontekstus, parodyti naują žvilgsnį į politiką, kitas kultūras, apie banalius dalykus kalbėti naujai ir pan. Kitaip tariant, šis „Le Monde“ priedas kalba apie tuos pačius dalykus, kaip ir pagrindinis leidinys, – tik atsispirdamas nuo knygų. Tai ir yra didžiausias iššūkis.

Mums pasisekė: Prancūzijoje leidžiama daug vertimų iš įvairiausių kalbų, taip pat prancūzų autorių. Per mėnesį mūsų žurnalas aptaria daugiausiai 5 proc. visų naujų knygų, kasdien sulaukiame po 50 knygų – renkamės arba labai geras, arba kalbančias apie aktualijas per tam tikrą laiko atstumą ir autoriaus žvilgsnį. 

Kalbėdami apie knygas, mes norime dalyvauti viešajame diskurse, ieškoti naujų idėjų, šviesti, padėti skaitytojams mąstyti, o ne paprasčiausiai jas kritikuoti ar girti.

 

Kritikai turėtų tarnauti autoriui ar skaitytojui?

Skaitytojui. (O tarnaudama skaitytojui, pasitarnaus ir autoriui.) Kritikui tai yra vienintelė užduotis, jeigu ne – jis tarnauja kažkam kitam. Ir čia, žinoma, kyla problemų, kadangi mes visgi priklausome rašytojų ir leidėjų pasauliui, daugiau bičiuliaujamės su jais, mažiau – su skaitytojais. Ranka ranką plauna, vystosi inercija. Nemaža žurnalistų, kurie nejučia prisiriša prie leidyklų ir nustekena savo amato prasmę. Be to, viena yra tarnauti autoriui, o kita – leidybos verslui. Ten sukasi įtakingi, turtingi žmonės, kurie mums padeda išgyventi. Tad įvairios draugystės, saitai ir ekonominiai aspektai gali kritiką pakreipti bloga linkme ir ši gali pradėti tarnauti ne skaitytojui. Galbūt šitai neišvengiama, natūralu, bet ir esame, kad kovotume su tuo, išlaikytume nepriklausomybę. Todėl vengiu knygų pristatymų ar leidyklų vakarėlių, taip pat viešai pripažįstu, kad turiu gerų draugų leidybos lauke, ir leidžiu sau kritikuoti jų darbus ar pyktis dėl profesinių klausimų. Kartais tikrai nebūna lengva, bet būtina, sveika. 

Žurnalas „Le Monde“ praktikuoja labai griežtai apibrėžtą deontologiją, be išimčių gerbiame tradiciją atskirti interesus. Ir kartais mums tai daug kainuoja. Pavyzdžiui, mano žmona yra gana žinoma rašytoja, anksčiau rašydavo žurnalui, tačiau, man pradėjus dirbti, nebuvo išspausdinta nė viena jos eilutė. Draudžiama. Atėmiau iš žmonos galimybę skelbtis viename didžiausių kultūrinių leidinių Prancūzijoje. Nauji darbuotojai juokiasi: „Už kiekvieno kampo taisyklė.“ 

Reklama mūsų žurnale dažniausiai ateina iš nepatenkintų leidyklų. Išeina taip, kad jos mums moka už blogą elgesį. Karikatūriška. Vienaip ar kitaip galime sau tai leisti, nes esame galingi, mus skaito labai daug žmonių, esame leidėjams reikalingi ir tai mums duoda neribotą laisvę. 

 

Ar publikuojate aršią kritiką?

Kartais tenka. Sakyčiau, per retai. Tačiau nemanau, kad neigiama kritika turėtų išeiti kiekvieną savaitę, tapti konstanta – ji turėtų perkrauti mechanizmą, padėti kurti skaitytojų pasitikėjimą. Turime kelti pasitikėjimą. Ir vėlgi yra tam tikros taisyklės. „Nemušame gulinčių“ – nekritikuojame mažų leidyklų, nežinomų autorių. Na, ir, manau, apgailėtina yra duoti dėmesio tiems, kurie jo nenusipelnė, – tegul lieka šešėlyje. Nors šiek tiek bendradarbiavome su vienu kritiku – blogas knygas sudirbdavo taip talentingai ir juokingai... Taip, aršios kritikos reikia. 

Vis dėlto pastebiu, kad tokia kritika vis sunkiau priimama, leidėjai vis labiau spaudžia. Čia yra tikrasis pavojus. Šiandien mūsų visuomenė, vadinasi, ir kultūros bendruomenė, labai įsitempusi, pasišiaušusi, išsigandusi, kritiką priima per daug asmeniškai, konkuruoja, sunku daryti karjerą, daug žmonių, mažai darbo vietų, ypač akademinėje sistemoje. 

Dažnai paskelbę akademiko autoriaus kritiką gauname el. laišką: „Nesu pratęs atsakyti į kritiką, bet...“ Ir toliau 8 puslapiai. Arba kartą išspausdinome prasto akademinio darbo kritiką ir pas mėsininką prasilenkiau su vieno akademinio leidinio redaktoriumi, kuris už tai padėkojo – jis to padaryti negalėtų dėl kolegialių santykių. Daug požeminių srovių.

Ne vienerius metus kariaujame su vienu gerbiamu istoriku, išleidusiu knygą apie Hitlerį su begale faktinių klaidų. Karas viešas, vyksta įvairiose žiniasklaidos platformose. Štai toks mūsų amato žavesys. 

 

Kalbama, kad žmonės skaito vis mažiau ir mažiau. 

Taip, tyrimai rodo, kad ir Prancūzijoje skaitome mažiau. Išties istorinis įvykis. Tačiau iki šiol didžiausia po kompiuterinių žaidimų, žinoma, yra knygų rinka. Tik čia reikėtų pridurti, kad dideli knygų verslai jungiasi ir klesti, o maži miršta. Ir šis reiškinys tik stiprės. Kultūros pasaulis turi būti budrus ir pasirengęs keistis, prisitaikyti – kitaip išnyks. 

Šiandien skaitytojas yra neištikimas, jo įpročiai – spo­radiški. Mano jaunystėje, 9–10 dešimtmetyje, garsiam rašytojui išleidus knygą sėkmė garantuota. Šiandien niekas nebeaišku. Leidėjai, pavyzdžiui, sako, kad sunkiausia nuspėti, kuri knyga bus perkama vidutiniškai. Arba pirma knyga gali būti bestseleris, tiražas – 50 000 egz., o antra – likti nepastebėta, labai nedaug autorių išlaiko skaitytojų konstantą, todėl, kaip jau sakiau, mažiems leidėjams, leidžiantiems įdomias knygas, tokiomis sąlygomis ypač sunku išgyventi. 

O ištikimybė autoriui yra kažkas intymaus, tarsi skaitydami palaikytume santykius su juo, o kai kuriame santykius, dažniausiai norime, kad jie tęstųsi. Dabar šis santykis – labai trapus, kažkur kažką išgirdau, perskaičiau, patiko, noriu ko nors naujo – kas toliau? Tad knygų daugėja, skaitytojų mažėja, o jų tarpusavio santykis – nebe toks asmeninis, kaip anksčiau. 

 

O kaip su gerais tekstais? Jų daugėja ar mažėja?

Gerų tekstų yra ir visur. Tačiau, manau, turime didelių reprezentacinių problemų. Knygos, apie kurias kalbame daugiausiai, tikrai nėra geriausios. 

Pas mus kyla diskusijų, kad didžiųjų mąstytojų era baigėsi, kad nebėra ko pasakyti. Bet aš, pavyzdžiui, Jeano-Paulio Sartre’o nepasiilgau. Apskritai visuomenė taip nebesureikšmina intelektualų. Stabų metas baigėsi, statulos krenta.

Šiandien knygų pasaulyje viskas mažiau susiję, nebėra aiškios struktūros, hierarchijos, krypties. Bet, manau, sakantieji, kad nebėra protingų tekstų, gerų knygų, paprasčiausiai ilgisi praeities ir nemoka prisitaikyti. Senamadiška. Šiandien svarbu ne garbinti vieną genijų, o branginti įvairovę, atradimo džiaugsmą ir teksto kokybę. Turime būti smalsūs ir nuolankūs. 

 

Kaip karas Ukrainoje pakeitė knygų pasaulį Prancūzijoje?

Labai greitai išvertėme knygų apie Ukrainą, jos istoriją ir aktualijas. Ir tai padarėme gerokai per vėlai. Iki karo Prancūzijoje nebuvo knygos apie Ukrainos istoriją, išskyrus vieną, parašytą prorusiškai nusiteikusio autoriaus. Nesunku įsivaizduoti iš to kylantį diskursą televizijoje ar radijuje. Tačiau šiandien bibliotekose šia tema galima rasti skirtingų perspektyvų. Mūsų žurnale taip pat atsirado daugiau vietos susijusioms temoms.

 

Kokia šiandien kultūrinės žiniasklaidos misija?

Esame galingi, tačiau pasaulio nepakeisime. Pasaulį pakeis tas, kuris nužudys Putiną. Mūsų misija – šviesti, ugdyti kritinį mąstymą ir kovoti su propaganda. Ir ši misija nėra neįgyvendinama, tačiau labai sudėtinga.