„Ant stalo žuvų galvos ir ryžiai – pasirinkimo nėra... Ši vieta netoli sostinės Manilos, regis, neegzistuoja – nėra mašinų, tik motociklai su priekabomis žmonėms vežti, dažnai nėra nė normalaus kelio, aplink salą žmonės plaukia laiveliais, ne, ne laiveliais, o tokiais ilgais plaustais, išlipa stotelėse. Saloje 27 000 gyventojų, o vienintelė gydytoja – mano draugė lietuvė Viktorija. Todėl ten ir lankiausi. Saloje manęs dažnai klausdavo, ką dirbu. Sakydavau, kuriu teatrą. Nesuprasdavo, vėl klausdavo, o ką dirbu. Kažkodėl imdavau gėdytis. Talimo saloje reikia išgyventi, o ne kurti teatrą. Įspūdį paliko suaugusių žmonių bedantės šypsenos, prie kurių ilgainiui pripratau. Juk tai normalu, dantys tiesiog iškrenta... O visa kita lygiai taip pat, kaip ir čia, tik tam tikra prasme daug paprasčiau... ir daug sunkiau. Bet čia kita istorija.“ (Agnė Muralytė)

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Jordi NN nuotraukos.