Kalbama, kad rankraščiai nedega. Dažniausiai omenyje turima konspiracijos teorija: esą kažkur kažkas paslėpta. Kita prasme rankraščiai nedega, kai sugalvota ir išnešiota mintis jau išskleista, apgalvota, liko tik ją užrašyti. Rankraščiai nedega, nes apgalvota knyga ar straipsnis yra intertekstualūs ir intencionalūs. Šia pras­me nedega ir neparašyti Jūratės Baranovos tekstai paskutiniame jos projekte. Tačiau kaip apmąstyti jos tekstą, kuris mums nėra pateiktas?

 

Rūtos Tranaitės nuotrauka

 

J. Baranova yra komentavusi Edgaro Allano Poe „Pavogto laiško istoriją“ („Edgaras Poe: kelios perskaitymo strategijos“, „Metai“, 2009, Nr. 12). Ji analizavo Jacques’o Lacano ir Jacques’o Derrida žvilgsnį į pasąmonę, kaip akivaizdumą arba nuogumą, kurie yra prieš akis ir kurių nematome dėl mūsų ego sukurtos tamsios dėmės. Tačiau, nors nepripažįstame paslėpto akivaizdumo ar nuogumo gėdos, jie gali pasirodyti „aprengtu“ pavidalu – literatūrine forma. J. Lacanas aiškina E. A. Poe istoriją paslėpdamas interpretacijos šaltinį – plačią Marie Bonaparte studiją apie rašytojo psichobiografiją. O J. Baranova filosofijos ir kultūros lauke aptikdavo įvairių neapmąstytų idėjų ir entuziastingai imdavosi jas gvildenti, kaip ir čia aptinka M. Bonaparte įtakas J. Lacano tekstui. Analogiškai mūsų filosofiniame lauke ji apmąsto „tamsiąją dėmę“ – Holokausto tragediją. Ir įvardija savo šaltinį – doktorantę Ellen De Doncker, kuri, vadovaujama prof. dr. Lucui Anckaertui, panašia tema apgynė magistro darbą. J. Baranova pratęsia E. De Doncker samprotavimus ir suplanuoja projektą „Modernybė ir Holokaustas Lietuvoje: moralinių dilemų filosofinė analizė“, pakviesdama E. De Doncker ir L. Anckaertą būti partneriais. Slepiama ir atveriama paslaptis jau yra kitur – tarp moralinių dilemų, kurių nenorime pamatyti.

Paslėptas Lietuvos nuogumas ir yra Holokaustas Lietuvoje, kuris įvyko, kuris akivaizdus, kurio neįmanoma lietuviams suprasti ir pripažinti, net jei apie jį viešai kalbama ir svarstoma. Jį ir slepia mūsų ego dėmė. Projekto vizijoje J. Baranova ketino kalbėti apie šią nuogą, bet nematomą dramą remdamasi Vilniaus Gaono tešuvos (teshuvah) – atgailos, kaip tylios išmintingos meditacijos, – konceptu ir Emmanuelio Levino klausimu: „Est-ce que je ne tue pas en étant?“ („Ar būdamas aš nežudau?“)

Gaonas Elijahu, Vilniaus talmudistas ir filosofas, aiškino tešuvą ne tik tradiciškai judaizmo Jom Kipuro ritualų kontekste, kaip sugrįžimą į moralinę šviesą per atgailą, bet ir kaip išminties būdą, apvalantį filosofinį metodą. Pasirinkti komunizmą ar nacizmą, du klaidingus modernizacijos projektus? Ar įveikti savo pačių tamsumą ir su juo kartais susijusį patriotizmą? Įvertinti savo negebėjimą tarpukariu bendradarbiauti su Lietuvos piliečiais žydais ir išvysti savo pačių baimę, pavydą ir godumą, besivelkančius iš paskos nuo baudžiavos laikų? Apvalo ne trumpa atgaila dėl padarytų nuodėmių, o nuosekli ir neskubi meditacija apie bendruomenės gyvenimo kelius. Tai yra praktinė moralinė filosofija, turinti mažai ką bendra su Naujųjų amžių R. Descartes’o programa. Ilgas grįžimas – dieviškos išminties meditacija. Gaonui tokia yra Tora ir ją aiškinantis Talmudas – išminties būdas, kuris skiriasi ir nuo Apšvietos mokslo, ir nuo amatininko gudrumo.

Ar tešuva – atgailaujanti meditacija – gali padėti gyvenantiems po Aušvico ir Gulago, ar gali atpirkti išėjusių senelių ir prosenelių kaltes, kad nebebūtų naujų, tokių kaip putiniškos žudynės Ukrainoje? Į šį klausimą atsakyti gali padėti kitas, leviniškas klausimas „Ar būdamas aš nežudau?“, kuris Lietuvoje buvo apmąstytas Jolantos Saldukaitytės, pakeitusios J. Baranovą, projekte. Pasak E. Levino, klausiama ne to, ar esi, o kaip būti? Etika, moralė yra pirmiau nei būtis, kuri, neatsakius į šį klausimą, E. Levino manymu, yra tuščias tęsimasis – il y a. Prisirišimas prie savojo aš, rūpinimasis tik savo būtimi yra ne tik savanaudiškas, bet potencialiai ir smurtinis Kito atžvilgiu. Mano buvimas kelia klausimą: ar turiu teisę būti? Kartu sprendžia ir dilemą: kam esi, jei žudai, naikini, griauni? Ir tai nėra banalus pacifistinis klausimas. Tylėjimas, kai naciai ar bolševikai ateina suimti tavo kaimynų žydų ar lietuvių, irgi yra žudymo būdas. Tylintis žudo, kai reikia ginti.

Ne tik J. Baranova, bet ir daug kas modernybę apmąstė panašiai, tačiau dar ne Lietuvoje. J. Baranova pastebi, kad Zydmuntas Baumanas 1989 m. knygoje „Modernybė ir holokaustas“ aptaria genocido įvykį, kaip baisų paskatinimą ateinančioms kartoms svarstyti apie moralinių vertybių problemą tautos istorijoje. Ji pastebi, kad Lietuvos Holokausto analizei trūksta filosofinės, etinės perspektyvos: svarstyti apie nusikalstamą moralinę tamsą ir politinę kaltę. Problema ta, kad apmąstydami savo pačių kaltę remiamės šaltiniais, iš kurių ji ir kyla. Vienas iš Z. Baumano įkvėpėjų Theodoras Adorno (Z. Baumanas yra apdovanotas T. Adorno premija 1998 m.) teigė, kad Apšvieta, tai, kuo šiandien remiamės, ir paskatino du didžiuosius modernizacijos projektus: komunizmą ir nacizmą. Abu jie vis dar gajūs, o jų prielaidos Lietuvoje buvo susvetimintos: esą tai atėjo ne iš mūsų, mes nekalti, o Holokaustas yra vokiečių reikalas. Tai ir yra savo traumos nematymas, paslapties, kuri tarsi nuoga gėda yra tiesiai tau prieš akis kaip regėjimo dėmė. O tokią turi Apšvieta.

Kaip J. Baranova skaito E. Leviną? Apie tai gali liudyti ne tik jos straipsniai apie E. Leviną, bet ir dvi jai svarbios knygos – „Jurgos Ivanauskaitės fenomenas: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo“ (V.: „Tyto alba“, 2014) bei vėlesnė (anglų kalba) „Tarp vizualinės ir literatūrinės kūrybos: V. Tarkovskis ir J. Ivanauskaitė“ (2015). J. Baranova skaito J. Ivanauskaitę kartais derindama savo ir E. Levino asociacijas. Pavyzdžiui, aptardama J. Ivanauskaitės hipsterišką romaną „Mėnulio vaikai“, kuriame rašoma apie erotinį ir simbolinį hipiuojančio jaunimo naivumą, prisimena: „Stinga panašių į svarbiausius F. Dostojevskio sukurtus herojus, kuriuos Emmanuelis Levinas pavadino pasaulietiniais šventaisiais – kunigaikščio Myškino, Aliošos Karamazovo, vienuolio Zosimos, Sonios Marmeladovos. F. Dostojevskis jais sušildo ir harmonizuoja paklaikusį ir pakrikusį dvasinių egocentrikų pasaulį“ (p. 103).

Ar „pasaulietinio šventuolio“, pavyzdžiui, Gaono akimis, kuris nuolatos bandomas „dvasinių egocentrikų“, tai yra mūsų, galima medituoti Holokausto dramą? Ar tai yra kažkas daugiau ir jau nepasiduoda įprastam filosofiniam apmąstymui, nuolatos išslysta? Kalbėdama apie J. Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“ J. Baranova aptaria kalinamos romano veikėjos M. V., tapatinamos su Marija Magdaliete, draudžiamą meilę Povilui Paukštiečiui, kurį tapatina tai su Pranciškumi Asyžiečiu, tai su Kristumi. Pabučiuoti šventuosius – prisiliesti lūpomis prie Dievo, o šitai visados išslysta į paslaptį. Tik ar tai nėra Erodo Salomėjos neįmanomas bučinys Jonui Krikštytojui? J. Baranova rašo: „Meilės patetiką, anot E. Levino, sudaro neįveikiamas būtybių dualumas. Tai santykis su tuo, kas amžinai išslysta – kitas sugrįžta į savo paslaptį“ (p. 262). Holokausto aukos kaip Jono Krikštytojo galva nepabučiuojamos, nepasiekiamos, išslydusios, bet kartu ir aprėpiamos veidrodinių metaforų, atkeliaujančių iš poetų vizijų.

E. Levino šeima anapilin iškeliavo iš Kauno geto, kai pats Emmanuelis buvo kalinamas nacistinėje stovykloje Prancūzijos karo belaisviams, – kaip prancūzų karininkas, ne kaip žydas. „Iškeliavo“ yra pernelyg nekaltas žodis. Galima pasakyti ir baisiau: jie patyrė katastrofą ir jokio kelio nebeliko. E. Levinas galėjo tik įsivaizduoti, kas atsitiko jo gimtajame Kaune, kuriame po karo daugiau nebesilankė. Jis galėjo tik įsivaizduoti artimųjų, prie kurių buvo labai prisirišęs, susidūrimą su anihiliacija mieste, į kurį iki karo dar grįždavo atostogų, kurio kavinėse diskutuodavo apie pasaulio reikalus. Kaunas paslėpė, ką galima buvo patirti, bet kas nuolatos išslysta iš suvokimo ribų, jei žiūri tiesiai. E. Levinas kalba apie žydų egzodo – modernybės kelio – pabaigą, apie antiteodicėją – kai kurių kelių į Viešpatį pasmerkimą. Ne visi keliai veda į Bažnyčią, kai kurie – į Aušvicą, ar bent jau į Kauno IX fortą. Aušvicas yra anapus teksto ir suvokimo, kaip ir Holokaustas. Jų negali pamatyti tiesiai į juos žiūrėdamas, apie tai jau kalbėjo J. Lacanas, J. Derrida, J. Baranova. Modernybė kūrė progreso kelius, bet kai kurie jų veda į anihiliaciją. Ir jie vis dar liko nepakankamai filosofijos pažymėti ir Lietuvoje suprasti.

J. Baranova, apmąstydama J. Lacano svarstymus apie E. A. Poe „Pavogto laiško istoriją“, pasiūlo, kaip apmąstyti dalykus, kurių mūsų akys nemato tiesiai žiūrėdamos, net jei jie nėra tekstas. Visada išlieka galimybė rekonstruoti neparašytą rankraštį, jei tik jis buvo tinkamai apmąstytas, intertekstualus, jei palikti pėdsakai, kaip mums tai padaryti.

Straipsnis parašytas pagal Lietuvos mokslų tarybos 2021–2022 m. projektą „Modernybė ir Holokaustas Lietuvoje: moralinių dilemų filosofinė analizė“. Finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), Nacionalinė mokslo programa „Modernybė Lietuvoje“ (MOD), sut. reg. nr. Nr. S-MOD-21-8.

Gintautas Mažeikis – profesorius, filosofijos mokslų habilituotas daktaras, VDU Socialinės ir politinės kritikos centro vadovas. Tyrinėjimų sfera: Kritinė teorija ir simbolinis mąstymas.