Guntis Berelis (g. 1961) – žinomas latvių literatūrologas, eseistas, prozininkas. 1999 m. paskelbė prieštaringai vertintą esė rinkinį „Latvių literatūros istorija“ apie XX a. latvių literatūrą ir rašytojus. Jo kūrybinėje biografijoje romanai „Ugniniai veršiai auksaragiai“, „Žodžiams nebuvo vietos“, kritikos, apsakymų ir esė knygos. 2022 m. pasirodė naujausia eseistikos knyga „...rašyti...“ („... rakstīt...“). Jos tapsmas prasidėjo 2015 m., kai G. Berelis vadovavo Latvijos rašytojų sąjungos Literatūros akademijos Prozos studijai, tuomet perskaitė daug mokymo knygų, kaip parašyti romaną, bestselerį per 30 dienų. „...rašyti...“ – kultūrologinių esė knyga su asmenine autoriaus patirtimi, literatūros istorijos ir literatūros teorijos medžiaga. Spausdiname šios knygos ištrauką. 

 

Rūtos Tranaitės nuotrauka

 

Pažvelk – stalas. Čia dirba rašytojas, jis tik valandėlei išėjo. Viskas taip, kaip turi būti, iš pirmo žvilgsnio matyti – tvarkingas žmogus: kompiuteris, šalia daili prirašytų popieriaus lapų krūvelė, užrašų knygelė, pusė jos išmarginta juodomis raidėmis, kampe – stalinė lempa... Telefonas, pageidautina, išjungtas, kad niekas netrukdytų. Kas dar? O kas dar reikalinga rašytojui? Gal kokia knyga šiuo metu būtina darbui, bet ji tuojau vėl sugrįžta į lentyną, kad nenukreiptų minties iš teisingo takelio. Harmoningą kelių daiktų konfigūraciją iškreipia tik pusiau nugertas kavos arba arbatos puodelis, tačiau jis tuojau bus išneštas į virtuvę ir išplautas. Kiekvienas daiktas idealiai padėtas į jam skirtą vietą. Jeigu jį pastumsi bent porą centimetrų, iškart paaiškės – kažkas ne taip. Žinome, kad žmogų supanti aplinka formuojasi pagal jo sąmonės projekciją. Jeigu nėra tvarkos ant stalo, vadinasi, ir rašytojo galvoje tikra betvarkė, o chaotiška minčių eiga kuria tokius pat chaotiškus ir beverčius tekstus; užtat, žiū, šio rašytojo smulkus romano planas įrėmintas į įstiklintą lakuoto medžio rėmą. Ten viskas matoma, punktas po punkto, tereikia tik griežtai laikytis plano ir po kurio laiko romanas bus parašytas. Svarbiausia, kad išliktų atsparus geležinis užpakalis. Labai tiksliai viename interviu pasakė Inga Žuoludė: „Man, pavyzdžiui, labai sunku rašyti, kūrybiškai dirbti, jeigu aplinkui yra netvarka ir chaosas. Iš pradžių aš viską susidėlioju ir tiktai tada pradedu rašyti. Jeigu atsisėdusi prie stalo matau ir jaučiu, kad nėra tvarkos, negaliu rašyti.“ Kaip ir Linda Nemiera: „Yra dviejų tipų rašytojai. Tie, kurie rašo, kada būna įkvėpimas. Rašo, kas tą akimirką šauna į galvą – šį ar kitą skyrių. Ir yra tokie kaip aš – planuotojai. Aš rašau, kaip mane mokė mokykloje rašinėlius rašyti – pirmiausia sudaryti planą. Su įvadu, analize, išvada ir vadovautis šiuo planu. Rašyti skyrių po skyriaus, logine seka.“

Juk tai kvailystė, ką tik nupieštame aplinkos eskize nieko prasmingo neparašysi, nebent buhalterio ataskaitą arba projektinį pasiūlymą Kultūros kapitalo fondui! Viskas būna kitaip. Viename stalo kampe – lėkštė su vakar ryte prakąstu sumuštiniu, kitame – nežinia kaip atsiradusi kojinė (velniava, o kur tada kita?). Ant stalo, pastalėje, aplinkui stalą išmėtytos knygos, išilgai, skersai subraukyti, keverzone prirašyti lapeliai storu kultūriniu sluoksniu dengia kambario grindis. Peleninė pilna su kaupu, nebuvo laiko išberti į šiukšliadėžę, bet tai niekis, cigaretės galą galima užgesinti čia pat, kavos puodelyje. Negali laisvai ištiesti kojų po rašomuoju stalu, tenai sukrautos tuščios alaus skardinės ir vyno buteliai, skimbteli, kai juos netyčia prilieti. Kuris šunsnukis nukniaukė mano vienintelį rašiklį? Apsaugok Viešpatie, jeigu kam nors toptelės į galvą mintis išvalyti kambarį arba bent nušluostyti dulkes ir cigarečių pelenus, iš kurių susiformavo dar vienas sluoksnis viršum kultūros sluoksnio. Žiūrėkite ir pavydėkite – čia gyvena ir dirba tikras rašytojas! Ir nepasakokite man apie kokį nors darbo planavimą! Chaosas – tai kūrybos pradmuo. Kūrybinė netvarka, atverianti asociacijų plūsmą, barstanti metaforų perlus, sviedžianti žodžių sūkurius – pačias netikėčiausias kombinacijas. Pasauliai visad gimsta iš chaoso.

Prieš tai dviejose pastraipose aprašyta ne maža / didelė šiukšliadėžė, kurioje gyventi pasirinko autorius, o dviejų tipų rašytojai, kuriuos, vadovaujantis jų santykiu su kuriamu tekstu, būtų galima pakrikštyti planuotojais ir intuityvistais. Planuotojas, imdamasis romano, rūpestingai kuria schemas, sudaro veikėjų, jų prosenelių bei palikuonių sąrašus (nes autorius turi žinoti daugiau apie savo veikėjus negu tai, kas bus papasakota romane), epizodus išdėsto tikslia seka, nuo kurios vėliau nenukryps nė per žingsnį, ir taip toliau. O intuityvistas paprasčiausiai pasitiki pirmuoju impulsu, drąsiai žengia į tirštą kuriamo romano mig­lą naiviai tikėdamas, kad netikėtas sutapimas arba ūmi asocia­cijų žaismė padės atsiskleisti siužetinėms kolizijoms, kurios jam taip netikėtai ir staigiai šovė į galvą. Čia būtų vieta dviem pavyzdžiams iš bestselerių autorių praktikos. J. K. Rowling, rašydama knygą apie Harį Poterį, ant didžiulių popieriaus lapų braižė lenteles, kuriomis papildė romano siužetą ir veikėjų struktūrą. Dalis šių lapų slėpiningais aplinkkeliais pasklido po interneto platumas (bet be pačios autorės komentarų, kurie būtų pravertę, kad suprastume, ar šis planas gimė prieš teksto rašymą, ar jau baigiamajame etape ir apskritai ar ta tikroji autorė yra J. K. Row­ling). Stephenas Kingas ne kartą yra prisipažinęs, kad pradėdamas eilinę neįprastai pinklią siužeto dalį net nenujausdavo, kaip šį sumanymą užbaigsiąs. Rezultatas – abu milijonieriai. Panašia maniera pasisakė, sakyčiau, vienas iškiliausių šiuolaikinių istorinių romanų autorius Bernardas Cornwellas: „Kartais net nežinau, kaip plėtosis kitas skyrius, jau nekalbant apie visą knygą; aš neturiu nė mažiausio supratimo, kiek knygų bus serijoje (...). Rašau nieko nematydamas.“ 

Vis dėlto klausimas lieka. Kas prasmingiau: ar būsimą romaną arba apsakymą rūpestingai suplanuoti ir siužeto schemą pakabinti ant sienos, ar rašyti laisvai, apmąstant tik kitą sakinį, nenujaučiant, apie ką rašysi rytoj? Nors šis klausimas turi neginčijamą teisę gyvuoti, visgi iš esmės jis retorinis. Atsakymo nėra ir negali būti, tiksliau, kiekvienas autorius pats suranda teisingą ir tik jam tinkamą atsakymą. Ne kartą sąmoningai bandžiau suplanuoti rašomą frag­mentą, nesvarbu, ar tai būtų romanas, ar apsakymas, ar trumpa recenzija. Atrodo, ant pirštų galima suskaičiuoti atvejus, kai mano planai, viltys, iliuzijos įsikūnijo tekste; pabaigus rašyti iš tikrųjų atrodė stebėtinai panašu į pirminį sumanymą. Paprastai planus ir užrašus gali surasti rašomojo stalo gilumoje arba kurioje nors kompiuterio byloje, kuri niekada nebūna atverčiama, o jeigu taip nutinka, parašytos beprasmybės skubiai siunčiamos į kompiuterio šiukšliadėžę arba gana elegantiškai įterpiamos į kitą, bet visiškai skirtingą tekstą. Dar kvailiau – sunku prisiminti tekstą, kurį būčiau rašęs nuo pradžios iki pabaigos, kuris tašku po paskutiniojo žodžio paliudytų – viskas, balius baigtas, dabar autorius gali ramia širdimi eiti miegoti. Tiesiog priešingai – tekstas taisomas nuo pradžios iki pabaigos. Ryškios idėjos, kurios prieš valandėlę atrodė tokios stulbinančios, rašant virsta pelenų debesėliais ir išsisklaido vėjuje, o išdėlioti sustojimo ženklai pasirodė tokie nestabilūs, kad nebuvo galimybės atsiremti į juos. Tekstas augte „auga“, formuojasi tarsi iš daugelio balionėlių, kurie pamažu vis pučiasi pučiasi (kai kurie būtinai sprogsta ir dar pokšteli), kol pagaliau susilieja vienas su kitu, o kai tai įvyksta, ateina nuovoka, kad tam tikra teksto dalis artėja prie kažkokios brandos pakopos, galima pradėti mąstyti, kaip šią juodraščių šūsnį paskirstyti po daugmaž tvarkingą sistemą. Aivaras Kliavis, imdamasis romano „Adiamindės juokdarys“, bemaž žodis žodin žinojo, kuriuo epizodu baigsis romanas. Pridursiu, Aivaras net nenujautė, kad prireiks keturių tomų ir dešimties kūrybos metų, kol pasieks šį pabaigos epizodą, nors pradinis sumanymas buvo labai kuklus – vieno tomo romanas apie Skultės dvaro istoriją. Tačiau įdomiausia, jog šiuos sąmonėje nepertraukiamai vibruojančius pabaigos žodžius ant popieriaus užrašė tik po dešimties metų. Jeigu jie būtų buvę užrašyti iškart, tai, ko gero, būtų patapę suklupimo akmeniu, iliuzija, kad tetralogija jau pabaigta. Regina Ezera, pradėdama „Neregimą ugnį“, nesiruošė parašyti meist­riško kūrinio – buvo sumanytas apsakymų rinkinys, apie kurį probėgšmais užsimenama romano pabaigoje. Jau rašiau, kad ir mano romanas „Ugniniai veršiai auksaragiai“ buvo sumanytas kaip apsakymų rinkinys. O rašydamas romaną „Žodžiams nebuvo vietos“ klaidžiojau migloje, kaip kartą po purvą klaidžiojo tipas vardu Tušas. Niekas nebuvo aišku, planai gimdavo ir iškart subliūkšdavo, romanas jau buvo redaguojamas, kai iškrito pora epizodų, o kiti buvo prirašyti, iš dviejų idėjų lygmens realizuotas tik vienas. Galvoje nepaliaujamai vibravo klausimas: kas yra tikra ir ką noriu užrašyti? O kaip tai užrašyti, ko nežinau, kas tai yra? Tačiau tai galiu išsiaiškinti tiktai tada, kai bus užrašyta. Dievaži, tenka pritarti Edgarui Lawrence’ui Doctorow, kuris rašymą palygino su važiavimu automobiliu naktį lauko keliu – matai tik atskirus frag­mentus, kuriuos mašinos žibintai ištraukia iš žemę apglėbusios tamsumos.

Savaime suprantama, abi kūrybinio proceso versijos – planuotojai ir intuityvistai – kraštutinumai. Dauguma autorių svyruoja tarp jų, kartais tas pats autorius gali būti planuotojas, kitąkart persikvalifikuoti į intuityvistą. Nuo šiukšliadėžės iki absoliučios tvarkos tikrovėje tėra vienas žingsnis. Todėl daug absurdiškiau rašymo knygose skaityti tokius pasažus (autoriaus žodis čia nesvarbus, nes pirmąkart panašiai „patarė“ daugelis, antra, aišku, kad patarėjai nieko nenutuokė apie rašymą): „Darbo algoritmai turi būti preciziški (...). Kai sumanymas subręsta, galima rimtai imtis darbo. Tolesnė tvarka būtų tokia: sumanymas; būtinos medžiagos kaupimas; pirmo varianto rašymas; jo redagavimas; antro varianto rašymas; jo redagavimas; nepamirškite leisti perskaityti draugams ir išklausyti kritiką; trečio varianto rašymas; redagavimas; publikacija.“ Čia telieka skėstelėti rankomis, nors, jeigu atsimename, kokio šlamšto prisotinta bet kurios tautos literatūra, gimsta įtarimas, kad daugelis autorių ne tik perskaito tokius patarimus, bet ir bando juos įgyvendinti.

Čia išryškėja dar vienas vos ne komiškas aspektas. Pernelyg užsitęsęs planavimo procesas, į kurį įdėta didžiulė dvasinė energija, reikalaujanti stiprios emocinės įtampos, išdaigiškai patampa ne krypties rodyk­le arba bent lazda, o pagrindiniu suklupimo akmeniu. Planas neleidžia autoriui tęsti darbo. Jeigu romanui planuoti skirta tiek daug jėgų, autorius negali visa jėga imtis savo šedevro, kuriam neabejotinai lemta sudrebinti pasaulinę literatūrą. Jeigu planas nėra gana detalus, jeigu ryte į galvą šaus kokia geniali mintis, kuriai nebus lemta būti įgyvendintai tiktai todėl, kad autorius rašydamas jau sugebėjo nukreivoti? Žodžiu, autorius tiesiog „perdega“, tekstas numiršta jame dar negimęs. (Ta proga pridursiu, kad literatūros kūriniai mėgsta mirti dažniau nei išgyventi ir įsikūnyti pabaigtame tekste – ši kūrybinė ypatybė visiškai suprantama ir su ja reikia skaitytis kaip su realia jėga, kuri mėgsta sugriauti gražiausius sumanymus.) Pernelyg raiškus rašomas tekstas ne visada esti geras ženklas. Literatūros kūrinys turi išnirti iš neaiškumų debesies; autoriui nebūtina žinoti, kas tai yra, ką jis dabar rašo. Todėl dar kartą pakartosiu: vienas nieko vertas, bet jau parašytas sakinys yra nepalyginamai geresnis už švarų popieriaus lapą ir genialią proto idėją.

Kad ir kaip skeptiškai žvelgčiau į rašymo knygas, vienoje jų, kurioje detaliai ir rafinuotai išdėstyta, kaip iškepti romaną per 30 dienų¹, radau įdomią idėją, visiškai nepriimtiną manajai rašymo manierai, bet neatmetu galimybės, kad pavieniais atvejais kurį nors žmogų ji išgelbėtų nuo kūrybinės aklavietės. Jeigu nupilsi tradicinių plepalų vandenėlį, idėjos esmė išlieka maždaug štai tokia. Imdamasis romano, leisk laisvai plūsti asociacijoms. Pirmiausia pasidaryk sąrašą, į kurį būtų įtraukta viskas, apie ką nori rašyti. Niekis, jeigu sąrašas pernelyg išsiplės ir, tikimiausia, per žmogaus gyvenimą jis nebus įgyvendintas. Į sąrašą pageidautina įtraukti ne tik tai, ką autorius privalėtų parašyti (kad patiktų publikai, pelnytų pinigų, sulauktų kritikos pašlovinimų, patektų į mokyklines programas ir t. t.), o tai, apie ką iš tiesų nori rašyti ir, ko gero, planuoja, kad rašant apie šiuos reikalus nepasitaikys pernelyg skausmingų suklupimo akmenų. Šiuo tarpsniu nebūtina nei siužeto planuoti, nei teksto skaidyti į dalis ir skyrius, nei veikėjų psichologijos formuoti; net nebūtinas aiškumas, kuriame laikotarpyje, kurioje vietoje ir su kokiais žmonėmis vystysis romane aprašyti įvykiai. Paprasčiausiai dešimt, dvidešimt, penkiasdešimt temų, idėjų, reiškinių, siužeto pinklių, metaforų, apie ką autoriui būtų įdomu rašyti, sąrašo abstrakcijos gali laisvai sugyventi su konkrečiomis realijomis. Kitas žingsnis – sudaryti tokį pat tikslų sąrašą, kas autoriui sukelia alerginę reakciją, kas erzina, vargina, atrodo bejėgiška, visiškai nereikalinga literatūrai ir apie kurias temas rašys tik redaktoriui pamojavus vėzdu. Pageidautina abu sąrašus visada turėti jei ne prieš akis, tai bent galvoje. Pirmasis sąrašas greitai savaime sutrumpės, lengvabūdiškos idėjos ir migloti įsivaizdavimai įsikūnys siužete ir romano veikėjuose, viena kita (tikriausiai daugelis) idėja atkris kaip neesminė arba nesuprantama arba persikels į antrąjį sąrašą, kitos susivienys į neįprasčiausias kombinacijas. O antrasis sąrašas tikrai reikšmingai prasiplės. Kitaip sakant, šis metodas (jis nepasižymi naujumu – jau dadaistai ir siurrealistai automatiniu rašymu panašiai prasiblaškydavo su nutrūktgalviškų asociacijų grandinėmis) nedaug pagelbsti planuojant romaną, tik leidžia pačiam autoriui suprasti, apie ką ir kaip jis norėtų rašyti. Racionalus protas susilieja su velniažin kokiais pasąmonės sluoksniais, kurie generuoja laisvas arba bent reliatyviai laisvas asociacijas ir veikia lyg filtras, atsisijojąs, kas nereikalinga, kartkartėmis atskiriantis paprasčiausią bukaprotiškumą nuo to, kas naudinga ir prasminga. Vis dėlto pats reikšmingiausias reikalas, kad šiame kelyje galima išsilaisvinti nuo visokių socialinių direktyvų ir prietarų, nuo švietimo sistemos primestų kliedesių, kas yra literatūra ir kam ji reikalinga, kurie kitu atveju sugadintų arba visiškai nutrauktų kūrybinį procesą. Nėra tokių idėjų, kurios nebūtų vertingos romanui; arba būna prasta šių idėjų realizacija, arba autorius paprasčiausiai netinkamas  reikiamai idėjai (arba – priešingai). Žinoma, įdomus Ray’aus Bradbury’o patarimas pradedantiesiems: parašyti dešimt širdžiai malonių dalykų ir dešimt nekenčiamų, o paskui tekste suvesti sąskaitas su neapkenčiamais reikalais.

Kitas variantas – vadinamasis snaigių metodas.² Romano rašymą galima suskirstyti į dešimt žingsnių. 1. Parašykite vieno sakinio – ne daugiau penkiolikos žodžių! – sumanyto romano santrauką. Kol kas nebūtini nei konkretumas, nei detalumas. 2. Šį sakinį išplėskite iki pastraipos apimties. Vienas sakinys aprašys veiksmo foną ir siužeto slinktį. Kitas – pagrindinius veikėjus. Trečias – romano pabaigą. 3. Apie kiekvieną veikėją parašykite maždaug puslapio apimties pasakojimą – jų psichologinę charakteristiką, veiksmo motyvaciją, tikslus, konfliktus. 4. Sugrįžkite prie antro punkto ir kiekvieną šios santraukos sakinį išplėskite iki pastraipos. Tai jau būtų maždaug puslapio dydžio romano „skeletas“. 5. Apie kiekvieną pagrindinį veikėją parašykite puslapio santrauką; mažiau svarbiems veikėjams skirkite pusę puslapio. 6. „Skeletą“ išplėtokite iki keturių penkių puslapių nupasakodami romano siužetą. 7. Panašiai išplėtokite ir veikėjų santraukas. 8. Remdamiesi šiomis santraukomis, sudarykite epizodų sąrašą, kuris atskleistų romano struktūrą. 9. Kiekvieną šio sąrašo punktą išplėtokite iki kelių puslapių santraukos. 10. Pagaliau smulkus romano planas paruoštas – galite sėsti prie stalo ir rašyti pirmuosius juodraščius.

Žodžiu, romanas auga panašiai, kaip formuojasi snaigė – į visas puses vienodai, kaskart vis labiau šakodamasis. Man kelia nerimą, kad nė vienas autorius, besivadovaudamas šiais 10-čia žingsnių, nepasieks laimingos pabaigos; vis dėlto snaigių metodas vertas dėmesio dėl šios priežasties: jis kūrybinį procesą traktuoja ne kaip linijinį (nuo vieno sakinio prie kito, nuo vieno epizodo prie kito), o kaip „augimą“ trijų dimensijų erdvėje, be to, metodo autorius dažnai primena, kad būtinai reikės sugrįžti prie buvusių punktų ir iš esmės juos redaguoti, pakeisti ir papildyti visas šias įvairios apimties santraukas. Sumaniai panaudojus daugelį snaigių metodo elementų, galima suvokti iracionalųjį kūrybos procesą, o suprasti ir suvaldyti jį – pasitelkus racionalų protą. 

Iš asmeninės patirties – verta susipažinti su vadinamaisiais mentaliniais (arba proto) žemėlapiais (mind maps) ypač tada, jeigu rašomas didesnės apimties tekstas. Vienoje Victoro Hugo biografijoje pateikiamas vos ne anekdotiškas prisiminimas. Rašydamas „Vargdienius“ (priminsiu, tai labai plačios apimties tekstas) rašytojas nepaprastai nustebo netikėtai supratęs, kad tuo metu rašomą skyrių jis jau buvo parašęs gana senokai (nežinoma, kuri šio skyriaus versija buvo veiksmingesnė ir kuri pateko į galutinį romano tekstą). Tačiau paprasčiausiai pamiršo. Itin iškalbingas prisiminimas. Kai tik kuris nors fragmentas pasiekia daugmaž brandos lygmenį, autorius pamažu pradeda nuo jo atitolti. Kažkoks mistiškas vidinis balsas ištrina jo smegenis – viskas, čia nebėra ko veikti, tu jau seniai nutolai nuo šio teksto, padėk jį šalin, pažiūrėk, kokia dar neparašyta šūsnis tavęs laukia. Tekstas iš atminties neišnyksta, tik jo apraiškos apsiblausia ir tampa neaiškios. Jei kartais nebėra ko veikti, vadinasi, autoriui šis tekstas nebeįdomus, nutrūko kažkoks vidinis ryšys. Tikėtina, kad visi autoriai buvo patekę į situacijas, kuomet reikėjo raustis po prirašytas popieriaus šūsnis, kad prisimintų kurio nors antrojo plano veikėjo vardą, suvoktų, kaip buvo sumanęs laike ir erdvėje sujungti nutolusius epizodus arba reanimuoti laimingai galvon atėjusį, bet gana miglotą siužeto posūkį. Ko gero, ir V. Hugo nuo parašyto skyriaus buvo taip nutolęs, kad mintyse jį regėjo kaip idėją, kuri laukė įsikūnyti žodžiuose.

Mentaliniai žemėlapiai puikiai pagelbės išvengti panašių situacijų. Tai ne stebuklinga priemonė, o metodas, kaip pažvelgti į savo darbą iš aukščiau, o tai ne visada įmanoma. Nors mentaliniai žemėlapiai labai tiršti, pirmą kartą pažvelgus sunku suvokti teorinį sluoksniavimąsi, jų esmė visiškai paprasta – grafinis mąstymo vizualizavimas. Mentaliniai žemėlapiai tarsi skirti įvairiausioms smegenų audroms suvaldyti, pristatymams ir verslo projektams planuoti, tačiau realiai jų panaudojimas daug įvairesnis. Jie padeda plačiau apžvelgti ir modeliuoti bet kurį procesą, taip pat ir knygos rašymą. Idėją pagrindė ir susistemino anglų psichologas Tony Buzanas, kuris šia tema ne tik parašė daug knygų³, bet ir sukūrė vieną žinomiausių kompiuterinę mentalinių žemėlapių programą.

 

1 Chris Baty. „No Plot? No Problem!: A Low-Stress, High-Velocity Guide to Writting a Novel in 30 Days“. Būtina pridurti, kad verta įsiklausyti į autoriaus patarimus vien dėl to, kad jis savo idėjas sėk­mingai įgyvendina praktiškai. Būtent Ch. Baty yra „National Novel Writting Month“ („NaNoWriMo“) įkūrėjas, į šią veiklą kasmet įtraukiąs tūkstančius žmonių iš viso pasaulio – programos tikslas yra per mėnesį pabandyti parašyti romaną. Ar „NaNoWriMo“ romanų šūsnyje galima surasti ir ką nors vertinga, ar šis sumanymas turi kokį nors ryšį su literatūra – apie tai vertėtų dar pasvarstyti, tačiau man svarbesnis faktas, kad tiek daug žmonių randa sąlytį su rašyba.

2 Randy Ingermanson. „How to Write a Novel Using the Snow­flake Method“. Ir teoriškai, ir praktiškai snaigių metodas atrodo gana įdomus, pusiau priimtinas, autorius priklauso tiems žmonėms, kurie mėgsta suspindėti idėjomis, bet ne savo tekstais. Kiek suprantu, R. Ingermansonas rašo kažkokią linksmą fantastiką; žinoma, kad jis reguliariai nominuojamas Christie apdovanojimui arba gauna šį apdovanojimą (Christie ypač pradžiugina krikščioniškosios orientacijos rašytojus – aišku, kad apdovanojimas nereiškia kažkokios literatūrinės kokybės). Užtat snaigių metodą rašytojas reklamuoja atkakliai ir nuostabiai – tai retas atvejis, kai rašymo mokymo knyga tampa bestseleriu.

3 Žr., pavyzdžiui, Tony Buzan. „The Mind Map Book“. Internete galima rasti nepaprastai daug medžiagos apie mentalinius žemėlapius; šiandien neaišku, kokio velnio normalūs žmonės taip nenormaliai komplikuoja paprasčiausius dalykus, nejau dėl tos vienintelės priežasties, kad šiuo metu mentaliniai žemėlapiai yra labai paklausi prekė.

 

Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis

 

Bus daugiau