„There is no Ithaca“ (liet. k. „Itakės nėra“), – skelbia 1996 m. išleistos dvikalbės Jono Meko poezijos rinktinės pavadinimas. Knyga, sudėta iš „Semeniškių idilių“ ir „Reminiscensijų“ ciklų – pirmojo apie prarastus namus, antrojo apie sunkų kelią juos palikus, primena, kad Odisėjas negali grįžti namo, nes tokių, kokius paliko, nebėra. Šiandien ukrainiečių pabėgėlių registracijos centre išgirdusi klausimą, ar įgijus teisę gyventi Lietuvoje bus galima bet kada grįžti atgal, vis pagalvoju apie J. Meko Itakę. Negaliu suvokti dėl humanitarinės krizės (o ypač karo) migruojančios tautos, jos tapatybės ir kultūros virsmų. Visgi remsiuosi akivaizdžia prielaida, kad tokia krizė neapsieina be kartu migruojančio žodžio, eilės ir dainos. Kaip keliauja namų skambesys ir kaip namai suskamba svetur?

Šiuolaikiniai kultūros tyrėjai pamėgo naują terminą „visceralinis patyrimas“. Jis patiriamas vidiniais organais, paliečiantis ir susukantis metaforinius bei fizinius vidurius. Tai būdinga paradigmai, kuri ieško, ne kaip namai suvokiami, o kaip patiriami: kvapais, prisilietimais ir garsais. Šaldytuvo burzgimas, durų skambutis, netoliese girdimas geležinkelis, virš upės sklandančių paukščių klyksmas; mano namuose Vilniuje darbo dienos pabaiga žymima per miestą namo grįžtančių krišnaitų giesmėmis. Kiekvieni namai turi savitą audialinę geografiją, susidedančią iš kūnų ir daiktų ryšių, tarpusavyje sąveikaujančių ritmais. Tereikia juos išgirsti – miesto ar kaimo, buto ar namo, vienišo ar šeiminio gyvenimo garsai skiriasi. Visceralinę garsinę patirtį muzikos sociologė Tia DeNora apibrėžia, kaip muzikoje randamą „aš“, o namų garsynai yra esminė savasties ir iki kaulų čiulpų įaugusio saugumo patyrimo dalis.

 

J. Mekas per viešnagę Lietuvoje. Iš kairės: J. Mekas, mama Elžbieta, brolis Adolfas. 1971 m. Nuotrauka iš Mairionio lietuvių literatūros muziejaus archyvo

 

Tokių garsynų transplantacija sudėtinga, žaizdos, ko gero, niekada visiškai nesugyja. Lieka kasdienybės prisiminimuose ir Joshuos Fishermano tiksliai apibrėžtoje diasporos sąmonėje. Vienas iš jos kultūrinės išraiškos pavyzdžių yra J. Meko eilėse nugulęs Itakės simbolis. Kitas – nuotolinis tautinės ar nacionalinės kultūrinės, o su ja ir pilietinės tapatybės puoselėjimas, ypač ryškus Antrojo pasaulinio karo migrantų bendruomenės vizijoje. Nagrinėdama latvių gyvenimą JAV Šaltojo karo metu ir jų grįžimą namo 1990 m. Inta Gale Carpenter pastebi, jog „asmenys save mato kaip vienintelius laisvėje galinčius išsaugoti ir vystyti „tikrąją“ kultūrą svetimos okupacijos metu“. Panašaus tikslo siekė ir Šiaurės Amerikos lietuvių dainų šventės, kurių repertuaras leido siųsti daug aiškesnę žinią nei okupuotoje Lietuvoje: 1961 m. festivalyje skambėjo Vlado Jakūbėno „Tremtinių ir išvežtųjų giesmė“, o 1991 m. „Kad tu liktum gyva!“ atsargiai atspindėjo viltingas nepriklausomybės nuotaikas. Taip garsas žymi ne tik saugios, savos aplinkos ribas, bet ir atlieka daugiau visuomeninių funkcijų: iš kartos į kartą perduoda tautinio švietimo tradicijas, skleidžia kultūrą , yra laisvalaikio dalis. Prarastų namų šnabždesiai kolektyvinėje vaizduotėje tampa prarastos gimtinės himnais.

Visgi negaliu leisti tokiems terminams kaip „dia­s­pora“, „egzilis“ ir „išeivija“ tiesiog būti. Išeivis nuo pabėgėlio skiriasi ne tik žingsnio greičiu, o migrantų stovyklose gyvenančių žmonių (tikiuosi, kad tik kol kas) niekas nevadina „diaspora“. Namų – tiek asmeninių, tiek bendruomeninių – idėjai egzistuoti reikalinga institucinė ir valstybinė parama bei pilietinė valia integruotis. Be tokios paramos muzika tampa viena iš išgyvenimo strategijų, o ją kuriantys pradeda naudoti savo „egzotiškumą“ kaip pridėtinę vertę: istoriškai tiek Amerikos juodaodžių, tiek Europos romų „kitoniškumas“ yra patrauklus tol, kol jis atliekamas ant scenos ir yra skirtas linksminti; „pasaulio muzikos“ terminas globalizaciją pateikia lyg utopinius, lygiaverčius kultūrinus mainus. Nors „kita“ muzika keliauja po pasaulį ne tik kaip metafora, pro sienas prasiskverbia tik jos įrašai.

Analizuodamos tarptautinius Šiaurės Afrikos muzikantų ryšius Europoje ir pasaulyje Nadia Kiwan ir Ulrike Hanna Meinhof įvardija institucinius, žmogiškuosius, fizinius (ir kitus) „centrus“ (hubs) kaip tikslesnį būdą suprasti, kaip migracijoje veikia kūryba. Tokie centrai – platų pažįstamų ratą turintys žmonės, kultūrinės įstaigos, universitetai – tampa kultūriniais namais, aplink kuriuos gravituojančios migrantų bend­ruomenės puoselėja panašią tapatybės sąvoką, peržengiančią nacionalines ribas. Namais ir platforma tolesniam gyvenimui kurtis. Nevalia pamiršti, jog muzikantas yra kultūros darbuotojas, kuris už savo darbą nori atlygio; muzika, nors žadinanti dvasią ir ilgesį, yra ir duona.

 

 

Be naujų ir senų „namų“ dilemos, atsiranda ir bendrų patirčių, pažinčių tinklas, įgalinantis naują kultūrinę vaizduotę aktyviai veikti; o daina, neretai bėganti nuo priespaudos ir cenzūros į laisvę, virsta nauja srove. Mintimis grįžtu į Amsterdame organizuotą „Sounding Narratives of Displacement“ („Skambančios migracijos istorijos“) renginį, kuriame industrinio techno atlikėjas Kujo dalinosi prisiminimais apie Beiruto priemiesčių dykumose vykusius slaptus reivus ir dabar Olandijoje girdimais priekaištais, kad jo muzika neskamba „pakankamai libanietiškai“, nors abiem atvejais ta pati. Pranašu savame krašte nebūsi, tačiau svetur pranašauti taip pat neturėtų būti prievolė: jausmas pažįstamas kiek­vienam gyvenusiam užsienyje ir vienu ar kitu metu tapusiam „kultūros atašė“ tarp kolegų ar draugų. Nors vaidmuo kartais netgi malonus, jis ir yra tikrasis namų slenkstis – jų garsų jau nebegirdi ir gali rinktis, kiek tavo tautybė tave apibrėžia.

Muzikos ir visos žmonijos istorija yra migracijos istorija; o migracija, perfrazuojant Nacionalinės emancipacijos dienos aktyvistes, yra moteriškos giminės. Šiandien tai ne tik žodžių žaismas, bet ir akivaizdi realybė, juntama ukrainiečių registracijos centro salėje – irgi savotiškame hube. Absoliuti dauguma čia esančių yra moterys, ne tik bėgančios nuo karo Ukrainoje, bet ir savo laiką paskyrusios savanorystei. Todėl dažnai randama bendrų temų, pavyzdžiui, jau ne kartą juokėmės (kiek skaudokai) su ukrainietėms iš privalomo „šeiminio statuso“ skilties ir pastebėjome, kad sunkiausiai atsimenama vestuvių ar skyrybų data. Kol Odisėjas liko kovoti už namus, Penelopė išvyko ieškoti ne tik saugumo, namų, ramybės, bet ir įkvėpimo, aistros, išbandymo (beje, šioje vietoje nereikėtų ieškoti tolesnių paralelių su mitu). Kiek tarp jų yra kompozitorių, atlikėjų, poečių? Muzikių istorija ilgai trinta iš vadovėlių, ir tik dabar muzikologai ir muzikologės atranda praėjusių amžių kūrėjų maršrutus.

Kalbu apie (ne)moterišką karo veidą dėl dviejų priežasčių. Pirma, istoriškai artimųjų globos ir namų (at)kūrimo vaidmuo – su visomis dainomis – tenka būtent joms (mums?). Antra, Ukrainos karo kontekste namų skambesiai yra konkretus kvietimas kovai, todėl atrodo, kad į karinę tarnybą neišėjusios moterys ir bus šauklės. Skaitau Ijos Kivos ir Lyubos Yakim­chuk eiles, instragrame dalinuosi Mari Kinovych ir Yulios Vus iliustracijomis, o Kijevo bendruomenės radijo „20ft Radio“ (kuris, beje, šiuo metu transliuoja už aukas humanitarinei pagalbai) archyve sukasi prieš karą itin gyvos Ukrainos alternatyvios elektroninės muzikos scenos atstovės, tarp jų Vera Logdanidi ir Nastya Vogan. Mano ribotomis žiniomis, dalis jų tebėra Ukrainoje, kitos kuria iš saugesnių Europos kampų. Kol gyvuos – o neabejoju, kad be galo ilgai, – savo išvykusiems ir išvykusioms jos gros ir dainuos apie namus, kad ir kur jie būtų.

Tačiau tokių namų, kokie buvo, jau nebebus. Apie Ispanijos pilietinį karą Marta Gelhorn rašė: „...visada manai esantis saugesnis savo namuose, tarp pažįstamų daiktų. Kažkaip nesitiki, kad gali būti nužudytas sėdėdamas savo paties svetainėje, niekada taip negalvoji. Ji [moteris] yra aikštės vidury, kai krenta kita [bomba].“ Išvykus bet kokiomis aplinkybėmis, suaižėja vientisos tapatybės linija – kartais tai naudinga. Visgi pasitikėjimo namų saugumu, prarastos ateities, per prievartą apleistos Itakės nebesusigrąžinsi. Jie, ko gero, lieka dainoje, bet joje lieka ir paguoda: atsivežta ar išsivežta daina, kitaip nei gyva patirtimi ar namų ilgesiu, galima pasidalinti su savo naujais namiškiais. Tai ir kviečiu padaryti.

 

„O, ar nebuvo kiekviena vieta,

pamatymas, sustojimas – kiekviena minutė:

namai?

Ar nebuvo skausmingas kiekvienas atsiskyrimas,

ar nebuvo: namai?

 

Ar nebuvo viskas vien susirišimai,

vien susirišimai ir atsiskyrimai?“

Jonas Mekas. „8 reminiscensija“

Ieva Gudaitytė – garso tyrėja, kalba ir rašo apie garsą, muziką. Veda radijo laidas stotyje „StartFm“, tiria radijo muzikos kultūrą Rytų Europoje.