Janinos OSEWSKos eilėraščiai

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Terasoje

sutemos dienos plyšiuose
žvakė miegūstai gundo drugius
paskutinis jų buvimo atodūsis
trupina tylą

motina krėslo glėby
sūnus motinos glėby
drauge ant nakties kelių
tyli iš meilės

jų būtis ir vabzdžių mirtis –
toks vienlaikiškumas

 

Klanai

        Wisławai Szymborskai

gerai iš vaikystės menu tąjį džiaugsmą
kai vasarą lydavo ir šilti šuorai
tartum srautai jungė dangų ir žemę

išbėgdavau be apsiausto ir batų
keldavau rankas ir tįsodavau
stovėjimo-kryčio lygiagretume

virsdavau lašu
sunkiausi į žemę ir garuodavau
debesų linkui

kai prošvaistė skeldavo dangų
ir skaidrėdavo švininiai klanai
įžengdavau į jų būties paslaptį

nuo manęs priklausė ramybė paviršiuje
braidžiodavau ar tiktai klibinau pirštu
būdavau savo pasaulio kūrėja

laisvė ir džiaugsmas tai tartum skėtis
galintis priimti didžiausią liūtį

 

Lietus

viename laše
susikaupė visi troškimai
ir rodėsi, kad tas perteklius
virs kalnų kristalu
bėgančiu nuo žodžio liesmo iki liesmo
vienos minties aidu

apsunkusį skaidrumą
švelniai numetu tau nuo rankovės
išvaduoju uždarytus jame troškulius
kurie pakurstyti tariamos laisvės
pritupia ant pasaulio nuotrupų
ir kvepia lietumi ir mumis

 

Pasaulis po pėda

kiekviena pėda pievoje nužymi
mažųjų daiktų pasaulį

po lapų karūnėlėm jaunystė ir senatvė
vynuoginių sraigių meilės šokis regint
kelioms dešimtims žaliųjų atspalvių liudininkų
čia gimsta ir miršta čiobrelių violetas
o šiloko gelsvė
kaip saulėtekiai ir saulėlydžiai įvairūs
kabinasi kaip kalėdaitis trapiu stiebeliu

ir skruzdė – paprasta ir atlieki – neša ant pečių
sunkų savo gyvenimą tau skirtą
trupsnis kurį meti į okeano klaną
kur į išsapnuotą kraštą plaukia
čiuožys Magelanas o aplink esantis miškas
pilnas paslapčių ir magijos

pakanka delno švelnumo ir pirštų jautrumo
kad imtum mėgautis
aksominių šilkinių satininių
šiurkščių ir lipių minčių lietimu

mat mano sekundė yra čia valanda – valanda diena –
diena metų laikas o metų laikas – visas gyvenimas

 

* * *

jeigu būtum bekūnis
ir aš būčiau siela
tapytojas nutapytų žiogelį
kuris sagsto debesis

jei panūstų
pavaizduoti atmintį
būtų tai pievų žarijos
ir laiptų į dangų turėklai

 

Kavinėje „Sudie, Afrika"

čia vogėme laiką
kavai ir žodžius iš reikšmių lapo
kvepiančius Afrika ir airišku viskiu

dabar gramofonas griežia baladę sudie
padavėja vyresnė keliom raukšlėm
atneša vieną puodelį kavos

žodžių stoka užpildo erdvę

 

* * *

pasaulio tvarka
taip smulkiai apmąstyta
kad nieko čia nevyksta atsitiktinai

čia laikas kaip antibiotikas
o bičiuliai tartum vyturas
apsaugo žaizdą

net ir beglobiai likę batai
tinka sūnaus pėdai
ir tie marškiniai langeliais, ir tas megztinis sūreliais

ir kad širdis nesusprogtų
sprogs vamzdis sienoje
ir kaip lęšis sukaups į save dėmesį

lygiai kaip literatų vakaras
ir vardinės tų, kurie neseniai
rankiojo tave išsklaidytoje žvakių šviesoje

ir taip riedės gyvenimas
ik paskutinės nakties ir aušros paskutinės
kol laikrodžiai sustos

į langą pasibels paukštis
pakils švelnus debesis ten,
iš kur jokie laiškai neateina

tik siekių liks menkystė
ir perdaug maža man bus tavęs
ir nepakaks čia tau manęs

 

Kai žydėjo linai

kai žydėjo linai laukai virsdavo dangum

linai mane praaugo
todėl virš savęs turėjau du skliautus –
vieną žydrų vaikystės žiedlapių,
po kuriuo pasaulis buvo aiškus, ir kitą
nežinomą – nuleistą iki pat žemės,
apsunkusį nuo žvaigždžių

kai vieną po kitos atiduodavau dangui
sapnas lengvėdavo mintys skaidrėjo
vėl žydrai pražysdavo ir noko linai

stiebeliai darėsi kieti
kaip kietas darosi žmogus
nuo žvaigždžių svorio

 

Sapnas apie upę

ant upės kranto stovėjo žmonės
šešėliai jų kliudė irtis irklams
eldiją stūmė prieš vandens srovę

čiupusi spindulius kaip akrobato lyną
pasukau švytesio ir muzikos linkui
į užtvanką ir tiltą virš jų kaip vaivorykštė

į namą prie žmonių brokato drabužiais
nežemiškais kaip baldai ir sienos
dengtą angelų ir muzikos stiukais

Hebanės sekreterų ir komodų intarsijose
surasdavau analogijų tarpu
menininko darbo ir medžių gyvenimo

tiktai išrinktieji palieka buvimo pėdas
kiti dega šildydami menininko delnus

tik turintys Dievo dovaną išlieka
žodžių ir paveikslų formų atminty
o kitų vėjas žarsto menkumo pelenus

baldai kuriuos sapnas gludino liko už tikrovės ribų
kaip kunigaikščio Tomazo di Lampedūzos rūmai
tik aidas nešioja virš upių Panteros balsą

priešais tuos kurių šešėliai
kliudo irklams irtis

 

Iš lenkų kalbos vertė Algis Uzdila