Dum Dum Girls – „Too True" (Sub Pop)

Lietuvos muzikos scenai pavyko absorbuoti daug pasaulinių muzikos judėjimų, bet vieno – niekaip: mes vis dar neturime iškilusių merginų roko grupių. „Merginų grupė" Lietuvoje yra išskirtinai popmuzikos sąvoka, siejama su tokiais vardais kaip „69 Danguje", „Yva" ir naujesniais jų klonais. O JAV ar Britanijoje yra ne tik „Spice Girls" tipo atlikėjos, bet ir indie atstovės „Warpaint", „Savages", „Haim" ar „Dum Dum Girls". Ir tai – tik ryškiausi pastarųjų poros metų pavyzdžiai.

Groti gitaromis ir dainuoti nesaldžiai merginoms Vakaruose yra visiškai natūralu, ypač dabar, kai vis garsesni pačių moterų atlikėjų (britų naujokų „Chvrches" vokalistės Lauren Mayberry, kanadiečių elektronikos kūrėjos Grimes) balsai, sakantys, jog muzikos industrijoje reikia daugiau lyčių lygybės.

Jos tikrai reikėtų: svarbiausio amerikiečių popmuzikos žurnalo „Billboard" sudarytame galingiausių muzikos industrijos žmonių penkiasdešimtuke buvo tik keturios moterys. Daugybė muzikos klipų (prisiminkime „Blurred Lines", kurį patys jo kūrėjai gina kaip „tiesiog ironišką") vis dar parduoda pusiau nuogos moters, šokančios aplink kostiumuotą vyrą, įvaizdį.

Kelias ilgas, bet juo einama. Tuo tarpu Lietuvoje, kalbant apie gitaromis grojančias merginų grupes, kurios nepasiliko pogrindyje, galima prisiminti nebent grupę „Muscat", kuri sukūrė viso labo vieną hitu tapusią dainą „Surūkau cigaretę". O ir ta pati yra apie meilę išėjusiam vaikinui.

Šiame kontekste naujausias Los Andželo ketverto „Dum Dum Girls" albumas „Too True" yra kaip edukacinė priemonė. Tai labai gerai sudėtas, švelniai tamsų 10-ojo dešimtmečio indie garsą modernizuojantis ir keletą garantuotų hitų (visų pirma – fantastiškai pagaunantį „Rimbaud Eyes") turintis įrašas, kuris tiesiog savaime yra geras albumas. Bet, turint omenyje, jog sukurtas merginų grupės, su Lietuvos klausytojais jis rezonuoja ir kaip politinis pareiškimas: roko muzikoje, kuri nuo seno laikyta vyrų reikalu, merginos gali būti lygiavertės kolegės ir praturtinti sceną.

2014-aisiais tokia mintis apskritai turėtų būti savaime suprantama ir nebediskutuotina. Tačiau matant, kiek merginų grupių yra (tiksliau, nėra) Lietuvos gitarinėje scenoje, pas mus apie tai kalbėti yra ir dar ilgai bus aktualu.

Gitaromis grojančių merginų grupių Lietuvoje atsiras, kaip atsirado ir kitur. Ir tai bus vienas įdomiausių dalykų, kuris nutiks artimiausioje mūsų muzikos ateityje. Išleisdamos „Too True", „Dum Dum Girls" duoda naują, šviežią ir abejonių nepaliekantį pavyzdį, kaip užtikrintai merginų roko grupė gali skambėti. Ir taip šį procesą dar labiau paspartina.

Naktinės personos – „Tiems, kurie mūsų negirdi" (MP3)

„Tikiuosi, Alanas bus Alanas, o ne Chošnau", – prieš „Naktinių personų" sugrįžimo koncertą gavau žinutę nuo redaktorės.

Buvo Chošnau. Lipšnus it iš „Laiško ant sniego" grupės vokalisto įvaizdis ir kiekvieno judesio spinduliuojamas narciziškumas vis primindavo, kad sugrįžę „Naktinės personos" nebėra ta liūdnų romantikų grupė, kuri daužė širdis kadaise. Dabar jie – viso labo trumpam susibūrę ir to neslepiantys, gerbėjų meilėje dar kartą norintys pabūti muzikantai, nuo savo šaknų nutolę taip toli, kaip naujausia jų daina, euroviziškai sintetiška „Ten aukštai", yra nutolusi nuo bet ko, ką Alanas su Aru sukūrė anksčiau.

Tačiau muzikos įrašai, kaip ir fotografijos ar filmai, vertingi tuo, kad juose visiems laikams įamžinama istorija. Kad ir kokia grupė būtų dabar, sukurtų dainų iš jos neatimsi. „Naktinių personų" sugrįžimo proga CD formatu perleistas 1995-aisiais tik kasetės pavidalu pasirodęs „ko gero, geriausias" (© Aras Vėberis) grupės albumas „Tiems, kurie mūsų negirdi" yra toks laiko liudijimas.

Laiko, kuris, žvelgiant šiandienos akimis, atrodo kaip iš sapno. Šis albumas buvo neeilinis. Su tokiomis dainomis kaip titulinė, „Labai norėčiau" ar „Paskendęs miestas" jis suteikė „Naktinėms personoms" vienos populiariausių to meto Lietuvos grupių statusą, vainikuotą 1998 m. koncertu Vingio parke. Skelbiama, kad į jį susirinko 30 tūkst. žmonių.

Tai stebina, nes albumo dainos visiškai nepanašios į tą Lietuvos popmuziką, kuri kuriama šiuo metu. Kaip ir kita, dar populiaresnė nepriklausomybės pradžios grupė „Foje", „Naktinės personos" grojo new wave bangos inspiruotas melancholiškas, kartais netgi gotiškas („Aš neužmiršiu"), o esant geresnei nuotaikai – britpopiškas dainas („Sapnas"). Dabar taip kuriančios grupės yra vadinamos „alternatyva". Tada jos buvo didžiausios muzikos grupės Lietuvoje.

Pirmoji 10-ojo dešimtmečio pusė ir vidurys Lietuvos muzikoje buvo šviesios ateities vilčių, sovietmečiu išaugusio muzikinio bado ir pačių grupių noro kurti tai, ką nori, atspindys. Bet euforijai atslūgus, populiarioji muzika pasuko „sukurkime visko kuo daugiau už kuo pigiau" kryptimi, kuria iš esmės juda lig šiol.

Naują pavidalą įgavęs ir į muzikos prekių parduotuves sugrįžęs „Tiems, kurie mūsų negirdi" šiandien mums primena tuos Lietuvos muzikos idealizmo laikus. Tai labai naivus, dažnai šypseną keliantis, mėgėjiškai parašytas ir aranžuotas įrašas – kitokių tuo metu ir nebuvo. Tačiau jo nuoširdumas, ambicija ir noras dainuoti taip, kad publika „Naktines personas" pajustų, žavi ir po 20 metų. Tai priminimas praėjusio laiko, kai Alanas buvo Alanas, o populiarioji Lietuvos muzika buvo muzika.

Makchu Pikchu – „Gentleman's Rising" (s/r)

Jūs nieko nežinote apie „Makchu Pikchu"? Grupę, kurios albumas, anot prisistatymo vienoje pagrindinių internetinių muzikos parduotuvių „CD Baby", yra „vienas geriausiai parduodamų muzikinių produktų Lietuvoje"? Kuri jau grojo „tokiose didžiulėse koncertų salėse kaip „Žalgirio" arena"? Kuri „surengė daugybę koncertų aplink Lietuvą"?

Nežinote, nes viso to niekada nebuvo. Grupė grojo „Žalgirio" arenos patalpose, nedidelėje scenoje, vieno renginiu metu. Tai ne visai tas pats, kaip groti dešimčiai tūkstančių žiūrovų pagrindinėje scenoje. Grupės koncertų surengta viso labo keli, ir visi, išskyrus vieną, – Vilniuje.

Ar debiutinis „Makchu Pikchu" EP pavadinimu „Gentleman's Rising" (arba „Gentlman's Rising", kaip grupė jį pristatė „Spotify" bei „Amazon" – nieko tokio, tai tik albumo pavadinimas) yra tarp geriausiai perkamų lietuviškų įrašų, nežino ir pati grupė, nes tokia statistika neegzistuoja. O jei egzistuotų, sunku įsivaizduoti, kad šis albumas ten patektų, kai greta yra „Antis" su savo praėjusį mėnesį aprašytais trimis CD („Norfoje" už 5,99 Lt – liūdnoka?) ar tos pačios „Naktinės personos".

Nors kodėl kalbu tik apie muzikos albumus – juk šis EP yra „one of best sold music products in Lithuania at the moment". Vienas perkamiausių ne tik tarp albumų, bet ir tarp ausinių, iPodų, kolonėlių, gitarų, mediatorių ir patefonų.

Patį EP grupė apibūdina kaip „intelligent, brilliant and by no means the most magnificient pop rock album". Štai taip: „Pats nuostabiausias poproko albumas." Pasislinkit, Eltonai Johnai, „Fleetwood Mac" ir „Blondie" – „Makchu Pikchu" ką tik perrašė muzikos istoriją. Tiesa, verčiant tiksliai, jis yra „intelektualus, genialus ir, jokiu būdu, nuostabiausias poproko albumas". „By no means" ir „by all means" nėra tas pats, bet gramatika juk tik moksliukams.

Iš tikro visa tai labai liūdna. Nes „Makchu Pikchu" –­ tai ne aplinkoje nesiorientuojantys, vietinių prodiuserių bandomi išsukti atlikėjai-marionetės. Už šio sunkiausio pasaulyje (kaip jį atsiminti? Kaip jį skanduoti?) pavadinimo stovi muzikantai iš tokių grupių kaip „G&G Sindikatas", „Empti", „Skylė", „Skamp" ir kitų. Pasauliui jie save pristato kaip „Lietuvos muzikos žvaigždžių rinktinę". Jie tikrai turi daug patirties ir greičiausiai nori iš „Makchu Pikchu" padaryti projektą, kuris džiugintų tiek juos pačius, tiek publiką. Jie atiduoda albumą į pasaulines muzikos parduotuves ir pristato jį anglų kalba, taip siekdami tarptautinio dėmesio.

Tačiau rezultatas toks, kad prisistatydama grupė meluoja ir net nesugeba savojo melo parašyti taisyklingai.

„Gentleman's Rising" muzika? Atleiskit, vaikinai, bet dabar jūs savo publiką laikote kvailiais. Kai nustosite tai daryti, bus galima pasikalbėti ir apie ją.

Albumus galima išgirsti „Spotify", „iTunes" „CD Baby" ir kitur.