Vytautą Dumčių kalbina Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė

Esate vienas iš nedaugelio Lietuvoje, verčiančių japonų literatūrą. Kaip ir kodėl ja susidomėjote?

Man tai pats sunkiausias klausimas, į kurį neturiu konkretaus atsakymo. Dažnai pats sau jį užduodu. Manau, kad tai atsitiko ankstyvoje vaikystėje, kai pirmą kartą perskaičiau japonų pasakų rinktinę „Gyvatės akys". Vėliau ją skaičiau labai daug kartų. Pasakos buvo labai neįprastos, keistos, įdomios, pilnos japoniškų žodžių. Kitas postūmis – studijos aukštojoje mokykloje. Per vieną paskaitą kilo diskusija, kodėl Lietuvoje nėra arba beveik nėra žmonių, gebančių skaityti ir suprasti hieroglifus, nors labai didelė pasaulio žmonijos dalis tai puikiai daro. Susidomėjau hieroglifo struktūra, sudedamosiomis jo dalimis, reikšmėmis. Taip prasidėjo japonų kalbos, kaip pomėgio, studijos.

2010 m. Japonijos užsienio reikalų ministerijos esate apdovanotas už neįkainojamą indėlį stiprinant Japonijos ir Lietuvos ryšius. Ką Jums reiškia šis apdovanojimas? Kuo patraukė japonų kultūra, menas?