Ant Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos fojė sienos prieš pat naujųjų mokslo metų pradžią išsirikiavo 24 galvos – dailios, juokingos, graudžios ir net šiurpios. Šių skulptūrinių objektų pirmtakas, pirmavaizdis – nuobodokas piešimo ir skulptūros pamokų modelis – kampuota gipsinė galva, įkyriai ir prikišamai rodanti mums, kaip sukonstruota svarbiausioji žmogaus  kūno dalis, organizmo valdymo centras, paslapčių, išgyvenimų ir sudėtingų smegenyse vykstančių procesų talpykla... Menininkas ir VJVDM mokytojas Arūnas Gudaitis savo mokiniams kyštelėjo mintį, kad tą mokomąją makaulę galima regėti daugybe skirtingų būdų. Ir pasiūlė savo vizijas įgyvendinti...
Rezultatai gerokai nutolo nuo pirmavaizdžio. Šios 24 galvos, kitaip nei kalbančios makaulės TV ekranuose, tikrai turi ką pasakyti. Todėl nutariau jas pakalbinti. Numaniau, kad visos mano pašnekovės kalbės unisonu, tad visoms uždaviau tuos pačius klausimus: „Kas tu per galva, kieno tu ir iš kur? Nuo kieno pečių nuslydai? Kodėl atrodai būtent šitaip?“ Teliko klausytis ir stebėti, kuri kalba įdomiausiai...
Pirmoji man atsakė trapi, perregima, iš plonyčių plastikinių šiaudelių sukonstruota galvelė. „Suprantate, aš ne šiaip sau esu permatoma. Juk ne apvalkalas, ne mėsa, o kaulai, skeletas yra kūno arba, jei norite, pasaulio sandaros esmė“, – šnabždėjo ji, akivaizdžiai grožėdamasi savo plonyčiais elegantiškais kontūrais. „Aš jums atrodau nemaloni? Manote, kad man kažko trūksta?“ – galiausiai ėmė provokuoti galva. „Stumtelkite mane, papūskite, ir tyliai subyrėsiu, sunyksiu. Kaip ir jūs visi kada nors, tiesa?“ – šiurpiai bėrė ji. „Ar nenorėtumėte parepetuoti, iš anksto išmėginti nykimo malonumą? Drąsiau, drąsiau, pirmyn“, – siūlėsi galva, išvertusi tuščias, pamėkliškas akiduobes, kretėdama savo trapiais smilkinkauliais ir žandikauliais...
„Visai nebūtina šitaip apsinuoginti, gerbiamoji“, – sudraudė ją keista dvipusė galva. Taip, dvipusė, nes viena jos dalis –­ pilnavidurė, o kitoje žioji kiaurymė ir matyti kaukolės struktūros karkasas. Visai kaip Vytauto Šerio skulptūrinėje kompozicijoje „Traktorininkas Petras aria“ (1967), kur medinis, iš pirmo žvilgsnio gana monumentalus ir tvirtas artojo profilis netikėtai virsta išskobta, kraupiai tuščia ertme... Tik anoji buvo skaudus gnybtelėjimas komunistinei sistemai, darbo žmogaus šlovinimui ir realybės absurdui. O ši aiškiai nori pakirsti mūsų tikėjimą pačia realybe, nes parodo, kad už gyvasties tūno mirtis ir nyksmas, tuščia kaukolės „dėžė“ tampa ironišku žmogaus proto galių komentaru... „Turbūt manote, kad galvoje būtinai turi slypėti smegenys, protas, mintys, idėjos... Nieko panašaus! Tačiau reikia mokėti sudaryti tinkamą įspūdį. Juk nebūtina visiems demonstruoti tuščiąją savo galvos pusę“, – piktokai aiškino mano pašnekovė. „Beje, įdomu, ar jūsiškėse apskritai ko nors drėbtelėta? O gal Hanibalas Lekteris, nukėlęs jūsų viršugalvius, nieko ten nerastų, a?“ – įkyriai kabinėjosi galva.
Sunku buvo jai prieštarauti... Užtat kitos, bejausmius robotus arba senųjų Afrikos, Okeanijos, indėniškųjų kultūrų stabus primenančios makaulės nieko nesakė, tik žlegėjo, kaukšėjo savo galingais žandikauliais. Beje, joms ir nereikia kalbėti ar ką nors aiškinti. Prisiminkime, kaip prieš gerą šimtmetį Pablo Picasso ir jo pasekėjai svaigo nuo primityviojo meno, pirmapradžių archajiškų civilizacijų formų. Tuomet ir paaiškėjo, kad norint išreikšti žmogaus ar kitos gyvos būtybės charakterį, visai nebūtina jį detaliai ir natūralistiškai atvaizduoti, o paprasta, agresyvi, brutali forma kalba pati už save ir papasakoja kur kas daugiau tiesos nei kruopšti gamtos kopija.
Netrukus maloniai prakalbo švelni, minkštutė, suplėšytų laikraščių skiautelėmis šiugždanti galva. „Nekreipkite dėmesio į tas nuobodas. Juk jos visiškai tuščios arba apskritai negali pralementi nė žodžio, – tarstelėjo ji. – Štai aš tikrai turiu ką papasakoti. Tiek idėjų, tiek minčių spaudžia, plėšo mane iš vidaus... Tiesiog imkite mane ir skaitykite“, – maloniai siūlėsi ji. Patikėjau ir ėmiau tyrinėti žiniasklaidos naujienų fragmentus ant josios pakaušio: „Šiandien Lietuvoje...“, „Pasaulio finansų biržose ky...“, „Premjeras And­rius Ku...“ Susierzinusi ėmiau ginčytis: „Betgi tos žinios – tik skutai, draiskanos, iš šitų nuotrupų nieko nesužinosi ir nesuprasi!“ Tačiau galvos būta nekvailos. „O ar ne tokiame pasaulyje šiandien gyvename? Kas pasakys, kur yra vienintelė tiesa, kas tikra, o kas išgalvota? Juk informacija tarsi tirštas rūkas supa mus, jame gali kaip reikiant pasiklysti. Todėl esu tikra, kad daugelio jūsų smegeninės yra labai panašios į mane“, –­ filosofavo ji.
Įsidrąsinusios prabilo ir kitos galvos. Viena, minkšta ir sudribusi, jaukiai krizendama aiškino, jog šiuolaikinis individas nuolat verčiamas būti kietu, o ji, mat, tam spaudimui nepasiduoda ir yra maloniai atsipalaidavusi, atspari karštligiškai skubančio pasaulio stresams... Kita, ryškiai geltona galva atskaitė man visą paskaitą apie spalvų poveikį žmogaus fizinei ir dvasinei sveikatai. Tačiau diskusijas galiausiai apibendrino juoda galva, bene labiausiai panaši į pirmavaizdį – gipsinę mokomąją galvą. „Gerbiamieji, juk susirinkome čia pasikalbėti apie akademinį piešimą ir skulptūrą, – oriai kreipėsi ji į savo drauges. – Neabejokite: egzistuoja objektyvūs tikrovės vaizdavimo dėsniai, kurių galime išmokti. Tik, jei pažaidę, nutartume mokytis, geriau kreipkitės į baltąją, gipsinę galvą, nuo kurios viskas ir prasidėjo...“ – užbaigė ji ir, apsidairiusi po nuščiuvusią galvų minią, vėl parimo ant savo lentynėlės.
Taigi, 24 galvos, arba 24 vieno objekto interpretacijos, jau nebe moksleiviškos modelio kartotės, tai galvos, turinčios savo charakterį ir nuomonę, mielai dalijančios interviu tiems, kas stabteli jas pakalbinti. Ir dar – jos labai panašios į mus...