1942 m. kalėdamas Berlyno Plötzensee kalėjime už pasipriešinimo naciams veiklą, psichoanalitikas ir neurologas Johnas Rittmeisteris dienoraštyje rašė apie jo laukiančią baisią lemtį ir čia pat pasitaisė pamiršęs milijonus baisių lemčių Europoje ir visame pasaulyje. „Kaip žmogui, praradusiam visus skonio receptorius, nes greta sėdinčio lėkštė yra tuščia, – rašo J. Rittmeisteris, – ši [milijonų žmonių] kančia neleidžia man džiaugtis gyvenimo malonumais.“ 

J. Rittmeisterio dienoraščiai kelia svarbų klausimą: ar galime džiaugtis ištikus tragedijai ir mirčiai? Pirmosiomis karo Ukrainoje savaitėmis, pirmaisiais mėnesiais ar net metais kaltė neleido švaistyti pinigų pramogoms – alkoholiui, koncertams ar kelionėms. Apribojome save iš pagarbos, baimės ir atjautos. Viena vertus, ši kaltė kyla iš solidarumo, kita vertus, iš noro jaustis morališkai aukštesniems prieš tuos, kurie džiaugiasi gyvenimo malonumais. 

Kaip džiaugtis, kai žmogaus sukelta klimato krizė niokoja gyvūniją, kai pandemija sėja mirtį ne žiupsniais, o saujomis? Ar galima – o gal net reikia? – džiaugtis karo fone? Gal kaip tik reikia parodyti, kad žmogaus dvasia nepalenkiama, kad noras gyventi ir mylėti artimą stipresnis nei iššūkiai ir tai, ką J. Ritt­meisteris vadino baisia lemtimi?

Džiaugsmo nepritekliaus laikais Laura Sintija Černiauskaitė siūlo džiaugsmo registrą, dienyną – „Džiaugsmyną“. Beveik kiekvienas tekstas, kuriuos autorės vadina esukais, nuo žodžio „esu“, vienaip ar kitaip užfiksuoja laimės patirtis. Laimė šiuose tekstuose yra kartu ir aktyvus pasirinkimas, ir neatskiriamas žmogiškosios būties elementas. Rašytoja, ar jos alter ego, migruoja tarp Vilniaus ir Gaidės, stipriai įsišaknijusi tiek Olandų gatvėje, Antakalnio kalvose, tiek laukuose ir pievose. Gyvenimas migracijoje netobulas, sutikti žmonės – linkę kritikuoti, o ne solidarizuotis, bet džiaugsmas šioje kasdienybėje kaip užsispyręs asilas – nepastumsi.

 

Laura Sintija Černiauskaitė. „Džiaugsmynas“. Dailininkė Milena Liutkutė-Grigaitienė.  – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. 

 

Džiaugsmas L. S. Černiauskaitei dažniausiai ateina iš motinystės, sąlyčio su gamta, religinių patirčių, kartais – iš gilaus ir empatiško kito padėties suvokimo. Ji atkreipia dėmesį į prasmės poreikį gyvenime, kuris nužymėtas seklumo ir skubos. Susigyventi su žmogiškuoju ribotumu ir baime (dviem negatyviomis jėgomis, kurios knygoje temdo džiaugsmą) L. S. Černiauskaitei gelbsti ne tik Šventosios Dvasios užpildyta kasdienybė, bet ir gebėjimas būti dabarties akimirkose. Ir čia autorė atskleidžia kasdieninį džiugesio slėpinį: sėdėdama ant verandos laiptų, ar Il Gesu bažnyčioje Romoje, arba stebėdama, kaip vaikai ima pažinti pasaulį ir tampa savarankiškais žmonėmis.

L. S. Černiauskaitė reflektuoja motinystės įtaką savęs suvokimui: „...išvargusiai motinai sumenksta savivertė ir kyla hipertrofuotos mintys. Jautiesi neįvertina, įkalinta, vieniša. Vyras darbuojasi kažkur už jūsų marių nutolusiame pasaulyje, neša daug rimtesnes naštas ir grįžta labai pavargęs, o tu čia vos susitvarkai su savo pačios vaikais žaisliniame dviejų kambarių namelyje“ (p. 32). Nepilnavertiškumas kyla iš savo, kaip mamos, darbo nuvertinimo ir lyginimosi su kitais, kurių darbai yra neva svarbesni. Kadangi motina neturi teisės skųstis ar prašyti įvertinimo, kyla kaltė, mintys, kurios, rašytoja pastebi, neapibrėžia jos esaties. Rašymas jai yra pabėgimas nuo tų minčių ir kasdienybės, tam tikras grįžimas į save. Rašydama ji atgauna tapatybę ir liaujasi būti „isteriška bobele“. Tai ir būdas išlikti, pasijusti didelei ir svarbiai: „...rašo silpnieji, kurie nesugeba nieko daugiau; nemoka, nedrįsta, negali ar nebegali. Esu maža ir silpna. O rašymas atrieda ir apsemia mane lyg milžiniška grožio ir erdvės banda“ (p. 57). 

Nepatogu skaityti, kaip autorė graužiasi, lyg nepilnavertiškumas būtų jos pačios kaltė, o ne dalis visuomeninės ir sisteminės lyčių dinamikos. Ji žino, kad „bobelė“ nėra jos tikroji tapatybė, bet „tik kažkoks baisiai įkyrus mano vidaus fantomas, su kuriuo taip dažnai kovoju“. Neva, jei tik ji išsispręs rebusus savo galvoje, grįš į normalią tapatybę. L. S. Černiauskaitė nemato tų patirčių kaip bendruomeninių, socialių ir nesiūlo išeičių iš savivertės duobės – tik rašyti ir susitaikyti ieškant džiaugsmo akimirkų kasdienybėje. Trūksta kritiškesnio ar sudėtingesnio „bobėjimo“ priežasčių apsvarstymo. Trūksta ir mažiau individualaus požiūrio taško.

Autorė ne kartą pastebi, kad laimei reikia atsidavimo, atsikratyti egoizmo ir praktikuoti meilę, didesnę už meilę sau. Čia iškyla įtampa tarp krikščioniško moters ir motinos idealo bei feminizmo idėjų, siūlančių įgalintos ir lygiavertės moters idealą. Moterys, karta po kartos pasiaukojusios šeimai, pamiršdamos save, pasmerkusios save neatskleistam, pervargusiam gyvenimui, paprieštarautų, kad čia vienintelis prasmingas būvis. Ir šiukštu nenoriu sumenkinti motinos darbo, vaidmens ir jo keliamo džiaugsmo. Bet norisi, kad motinystė paverstų moteris didelėmis ir stipriomis, o ne, kaip rašo L. S. Černiauskaitė, „maža ir silpna“.

Skaitant knygą, lydėjo jausmas, kad nepriklausau šios knygos auditorijai. Nors kartais L. S. Černiauskaitė rašo visiems, dažnai atrodo, kad rašo katalikėms motinoms. Motinystės patirtys yra knygos centre – tiek meilė vaikams, tiek gilus nepasitikėjimas savimi. L. S. Černiauskaitės nuovargis vienišas, vienintelės išeitys – itin krikščioniškos: susimažinti ir džiaugtis savo mažumu (net rašant). „Būk mažesnis už aguonos grūdą“, – sakydavo mano prosenelis. Pasaulyje, kuriame ego yra esminė valiuta, nuolankumo reikėtų pasimokyti daugeliui. Bet, kita vertus, ant aguonos grūdo labai lengva užminti, jį sutrypti. 

Vis neapleido ir nuojauta, kad skaitau seną kaip šis pasaulis istoriją apie moteris, kurios ištremtos (ar pačios save ištremia) į privačią erdvę ir nieko negali pasakyti (ar parašyti) apie viešąją erdvę, apie pasaulį už šeimos burbulo, už savo pačios sąmonės, kad skaitau istoriją apie „isteriškas bobeles“, kurios „nemoka, nedrįsta, negali ar nebegali“, apie moteris, kurių laimė apribota mažų džiaugsmų. Nemenkinu to džiaugsmo, jis kupinas prasmės. Sėdėti ramiai ant verandos laiptų yra privilegija, tai ypač ryšku karo kontekste. Tikslinė auditorija gal nesutiks, tačiau man norisi naujų istorijų apie motinystę ir moterystę, ypač laikais, kai atrandame naujus metodus, kaip išreikšti save ir išbūti šioje planetoje, naujus būdus, kaip solidarizuotis, džiaugtis ir kaip būti moterimis, mamomis ir žmonėmis.

Autorė nuolat grįžta ir prie baimės, ypač mirties baimės, o kartu ir prie žmogaus mirtingumo ir pažeidžiamumo suvokimo. Čia užčiuopiu įtampą tarp džiaugsmo ir apokaliptinių vaizdų bei nepažįstamųjų baimės. Jei autorė mato baimę ir džiaugsmą kaip dviveidį Janą, dvi tos pačios monetos puses, klausimas nėra pakankamai išnagrinėtas. Beveik komiškas (nors turbūt ne taip norėta pavaizduoti) epizodas, kai autorė bėga nuo nepažįstamo vyro, kuris, pasirodo, yra moteris. Savikritiškumo ir savivokos šiame epizode mažai: kodėl bijota, kodėl apskritai reikia bėgti? Autorė pasiduoda stereotipams ir skubotam sprendimui, bet nereflektuoja, nenagrinėja jo priežasčių.  

Įtampa tarp džiaugsmo ir žemos savivertės kelia kitą klausimą: koks tas džiaugsmas? Knygos viršelyje rašoma, kad knyga – apie užsispyrimą džiaugtis. Čia galime grįžti prie vienatvės ir individualumo. „Džiaugsmyno“ laimė yra uždaryta labai mažame sandariame šeimos burbule. Šis džiaugsmo registras neskatina pasiduoti džiaugsmo akimirkai esamos destrukcijos kontekste. Šis džiaugsmas nekyla iš dvasios stiprybės susidūrus su tragedija, su „baisia lemtim“. Tai stručio džiaugsmas, kai pasirenkama nematyti, izoliuotis ir apsimesti, kad aplink nieko nevyksta. Lengvesnis kelias nei rasti stiprybės ir džiaugtis, pripažinus pasaulio skaudulius. Džiaugsmas, sumaišytas su kartėliu, atrodo laikinas ir netvarus. Džiaugsmas kaip pabėgimas, o ne tvirtas sprendimas. Dalis knygoje esančių esukų parašyti pandemijos laikotarpiu. Pandemija paminima 2 ar 3 kartus, prabėgomis. L. S. Černiauskaitė rašo ne apie džiaugsmą, iš kurio galime semtis stiprybės net ir esant pandemijai, ji rašo apie džiaugsmą, lyg pandemijos nebūtų. Datuoti tekstai, atrodo, slepiasi mažame pasaulėlyje, kuriame autorė jaučiasi saugi. Ji pati „Literatūros ir meno“ interviu neslepia polinkio į kontempliatyvų, o ne veiksmo pasaulį: „...per gausūs išoriniai įvykiai nėra mano tikrasis gyvenimas, priešingai – tik nuo jo atitraukia.“

Bet koks tas džiaugsmas, jei slepiamės? Ar jis išneš mus per tragedijas, karus ir pandemijas? Tvarus džiaugsmas yra bendruomeniškas, jis veda į solidarumą, o ne vienatvę. Ir L. S. Černiauskaitė teisi: kad išbūtume, kad išgyventume, turime remtis vienas į kitą ir į kasdieninius džiaugsmus. Reikia rasti laiko ir jėgų sėdėti ant verandos laiptų ir jausti dėkingumą už būtį. Bet tas džiaugsmas gali būti ir paskata eiti į pasaulį, solidarizuotis su kitais, kovoti, kelti žmogišką dvasią tragedijų ir „baisių lemčių“ akivaizdoje, o ne slėptis nuo to baisaus pasaulio už lango.

 

 

Marija Antanavičiūtė – emigrantė, pasaulietė, kaunietė, gyvenanti Londone, kur atlieka mokslinius tyrimus.