Kai su latvių bestselerio „Mane vadina Kalendoriumi“ autoriumi Andriu Kalnuozuolu elektroniniu paštu sutarėme susitikimo laiką, jis dar pridėjo pastabą: „You have a nameday today by Latvian calendar. No joke.“ („Tavo vardadienis šiandien pagal latvišką kalendorių. Nejuokauju.“)

Vardadienių žinojimas – pagrindinė romano herojaus Oskaro savybė ir didžiausias talentas. Jis yra tylenis sociofobas, o vardadienių išmanymas – vienintelis būdas pasižymėti visuomenėje ir bent iš dalies sulaukti pripažinimo. Tik vėliau Oskaras, atsispyręs nuo dienoraštin užrašomų savo naivių ir šviesių minčių, nugalės vidinius sunkumus ir taps nepralenkiamu labdarinės sriubos šefu, vienišų senolių teat­ro įkūrėju.

Lietuviškame kalendoriuje aptinku penkis And­riaus vardadienius. Kuris iš jų tikras? „Kada, Andri, tavo vardadienis?“ – pasitikrinu. Jis atsako, kad lapkričio 30-ąją. Data sutampa su vienu lietuviškuoju variantu. Vadinasi, šis ir bus tikras.

Latvijoje romaną „Mane vadina Kalendoriumi“ (lietuviškai išleido „Odilė“, vertė Laimantas Jonušys) ne tik plačiai skaito ir aptaria – pagal jį sukurtas spektaklis, statomas filmas, vyksta teminiai renginiai ir konferencijos, „Goodreads“ platformoje beveik 2000 vartotojų knygą vidutiniškai vertina 4,55 balo.

Su 39 metų autoriumi susitikome Rygoje jam vos grįžus iš renginio Bauskoje. Ten gavo gėlių ir nutarė, kad į kitą susitikimą jų nesineš, todėl padovanojo kirpėjai. „Nori nenori, darai taip pat kaip Oskaras – gera kitiems“, – pastebiu. Jis prieštarauja: „Ne ne, aš tik norėjau jų atsikratyti.“

 

Marijaus Gailiaus nuotrauka

 

Praktiškasis asketizmas

Romano veikėjas Oskaras su kitais mezga neįprasčiausius ryšius, laužo sustabarėjusias socialines normas ir kasdieniškais veiksmais daugindamas gėrį plečia žmogiškumo ribas. „Kokia kirpėja buvo laiminga!“ – pripažįsta Andris.

Tai ne vienintelė per susitikimą išgirsta istorija, atskleidžianti rašytoją esant naiviai pragmatišką ir nesavanaudį. Kaip ir romane, jo gyvenime iš tikrųjų senyva, gerianti ir nestabilaus būdo moteris, buvusi jo mokytoja, tapo artima drauge (bent prie degtinės butelio). Vėliau pasiūlė užrašyti jam savo seną namą, nors giminystės ryšiais jie nebuvo susiję. Tuomet 23-ejų vaikinui pasiūlymas pasirodė rizikingas ir jis atsisakė – kontrakto rūpesčiai atrodė didesni negu galimybė dykai įgyti nuosavybės.

„Neturiu šeimos. Nedarau karjeros – net tikro darbo neturiu. Mašinos neturiu. Neturiu nė teisių, nors norėčiau, tik vairavimo kursai man pasirodė klaiki nuobodybė. Nesiilgiu daiktų, kurių neturiu. Visus kitus matau tarsi iš šalies. Matau, ką veikia mano draugai. Vienas vargas! Manau, mano gyvenimo būdas – labai praktiškas, nes viskas daug paprasčiau“, – pasakoja A. Kalnuozuolas.

Kad savo pasaulį apkaišome nepraktiškais daiktais ir slopiname nenaudingais įpročiais, pastebi ir pagrindinis romano veikėjas Oskaras: „Tu per daug važinėji mašina. Mašina galima trenktis į kokios parduotuvės kampą arba į kitą mašiną ir susimušti kaktą. O to gi mums nereikia, ar ne?“ (p. 91)

Tiesa, A. Kalnuozuolas laiko nemažai knygų – vienintelį savo turtą. Ir katę. Katė, kurios vardo nepaklausiau, gyvena pas buvusią jo merginą (kurios vardo, žinoma, irgi nepaklausiau). Savo ruožtu Andris tebegyvena pas savo buvusią draugę. „Kažkuria pras­me aš gyvenu savo katės bute“, – pastebi jis.

Eiti

Neįvardijamo psichikos sutrikimo varginamas „Kalendoriaus“ veikėjas Oskaras yra aklai įsimylėjęs merginą, kurią vengia sutikti, pažinti ir juolab sužinoti jos vardą. „Ar pats žinai veikėjos vardą?“ – pasidomiu. „Aišku, žinau. Privalau žinoti, ką nuslepiu nuo pagrindinio veikėjo.“

Bendraudami sutariame, kad nežinome, kodėl romano „Kalendārs mani sauc“ vertėjas L. Jonušys lietuviško vertimo pavadinime pakeitė žodžių vietą sakinyje ir nepasirinko artimesnio originalui varianto: „Kalendoriumi mane vadina“. Pažadu, kad grįžęs į Vilnių paskambinsiu vertėjui ir paklausiu.

Visą romano tekstą A. Kalnuozuolas užrašė prie to paties darbo stalo Šviesos pilyje – Latvijos nacio­nalinėje bibliotekoje ant Dauguvos kranto. „Turiu griežtą darbotvarkę. Ateidavau čia visada tuo pačiu laiku ir pradėdavau dirbti – įprastai visą dieną. Aš dirbu eidamas.“ Įspūdingo dydžio Šviesos pilis – patogus pastatas vaikščioti. Jei ėjikui neužtektų erdvaus cokolinio aukšto, kurio plotas nenusileidžia didelio prekybos centro parkingui, dar lieka kiti dvylika aukštų.

Oskaras irgi nuolat vaikšto. Jei nevaikšto, laksto dviračiu, motoroleriu ar net karučiu: „Šiandien visą dieną galvojau apie šviesos greitį. Jis milžiniškas. Niekas jam neprilygsta. Man tai smarkiai per greita. Jeigu šitaip judėtų gražioji mergina, aš jos niekada nebūčiau pamatęs. Labai gerai, kad žmonės juda savo greičiu. Bent yra galimybė susitikti. Arba praeiti pro šalį“ (p. 90).

Andriui biblioteka tiko ne tik vaikščioti, bet ir pasistip­rinti. Rašydamas „Kalendorių“, jis neturėjo pakankamai pajamų, todėl dalyvaudavo bibliotekoje rengiamose pa­rodose, konferencijose, kuriose būdavo ir kavos stalelis. „Nenorėjau grįžti namo pietų ir nutraukti savo darbo.“

Kasdienį lankytoją A. Kalnuozuolą bibliotekos klientai pamažu ėmė laikyti darbuotoju, prašydavo pagalbos surasti atitinkamą knygą. Iš pradžių jis atsiprašydavo, bet po kelių savaičių permanęs tvarką lentynose padėti nebeatsisakydavo.

Kas dieną po savaitę

Pokalbio su A. Kalnuozuolu susitikome pirmojo romano sakinio trečiųjų metinių išvakarėse, rugsėjo 23 d.: „Išėjau iš namų rašyti pjesės ir miesto centre kilo romano idėja. Užtruko pusvalandį ateiti iki bib­liotekos. Per tą pusvalandį idėja tapo skaidri ir nieko nelaukęs pradėjau rašyti. Pirmą dieną – pirmą skyrių.“

Dienoraščio žanru užrašyto „Kalendoriaus“ viename skyriuje vaizduojamas laikas – viena savaitė. Užrašyti vienai veikėjo savaitei autorius skirdavo vieną dieną, todėl tikėjosi savo darbą – romane 52 skyriai – atlikti per porą mėnesių. „Ar pavyko?“ – klausiu. „Ne, – atsako. – Pradėjau mėgautis. Tai pirmas mano romanas. Niekas manęs nežino, jokio spaudimo.“

Santūriojoje bibliotekoje prasidėjęs ir laisvamanėje „Bolderajoje“ pasibaigęs „Literatūros ir meno“ interviu vyko anglų kalba ir Andris pastebėjo, kad nors angliškai kalbėti ir sunkiau, pati kalba reikalauja tikslesnių žodžių: „Beckettas pradėjo rašyti prancūziškai, kad galėtų kuo tiksliau išreikšti savo mintį. Jeigu dabar kalbėtume latviškai, aš nenustočiau laidyti juokelių.“ – „Pabandom rusiškai?“ – „Galim ir rusiškai.“ – „Man sunku... Sunku kalbėti rusiškai.“ – „Man irgi. Tačiau ką tik buvau Armėnijoje ir ten truputį pasitreniravau. Šiandien man paprasta nuo lat­vių peršokti prie anglų, o tada – prie rusų, kaip dabar. Trupučiuką... Jeigu šį vakarą truputuką pasikalbėsime rusiškai, dar truputį iš ryto, jau rytoj vakare, ko gero, kalbėčiau kaip niekur nieko.“ – „Bet dabar taip lė-tai kal-bi. Lėtai – tai tas žodis? Lėtai ir greitai. Lėčiau kalbi.“ – „Taip. Kiti raumenys veikia, kai kalbi. Čia (rodo žandikaulį, – aut. past.) apytikriai 200 raumenų. Jeigu kalbi rusiškai, dirba kiti raumenys nei kalbant angliškai. Lat­viškai – dar kažkurie kiti. Pereiti į kitą kalbą – tai kaip gimnastika.“ – „Keistai dabar jaučiuosi, nes negaliu atlikti interviu rusiškai. Nors turiu praktikos, sunku taip dirbti, neturiu normalaus žodyno. Bet, matai, stengiuosi, gaudau save už uodegos – galiu netgi taip pasakyti! Kartą supratau, net jei čia truputį ideologija, kad rusų kalbos grožybė ir jos rimtumas – mitas. Mitas iš imperinės mąstysenos. Kai prasidėjo karas, praėjau lyginti lietuvių, ukrainiečių, rusų kalbas – kokia šita kalba nepatogi! Palyginkime žodį a noun...“ – „Aha, lietvards!“ – „Lietuviškai – daiktavardis. Tas pats. Ukrainietiškai – іменник. Kaip rusiškai? Kaip?“ – „Su-š­­čes-tvi-tel...“ – „Tvi-tel-noje!“ – „Cуществительное! Matai, kiek raumenų? Fiziškai sunku. Rytoj turbūt bus sunku.“ – „Ir net akmenis gali šia kalba skaldyti.“

„Aš esu klaviatūra“

Andris pasakoja kartą iš savo buvusios merginos sulaukęs pastabos, kad jo gyvenimo būdas – kaip holivudinio filmo apie nežinomą rašytoją siužetas. „Gyvenau pigų ir nereikšmingą gyvenimą, daug gėriau, vakarojau ir draugavau su nukvakėliais. Kartais rašiau. Ji man pasakė: gyveni kaip banalus personažas filme, kaip Bukowskis kadaise. Rašau todėl, kad taip gyvenu. Jeigu gyvenu kaip rašytojas iš filmo, turiu ir pats rašyti. Tai tarsi susitarimas su Nežinomuoju, mūsų kontraktas: gyvenk kaip nori, užtat kartais pasiversk į klaviatūrą. Kartą ar du kartus per savaitę. Nori tokio gyvenimo būdo? Gerai. Jei nori šito – retsykiais pabūk ir klaviatūra.“ Vis dėlto tokią kūrybinę laisvę sau leido ne visada. Jis, kaip diplomuotas lėlių teatro artistas, dirbdamas su marionetėmis pramogų parke „Europa-Park“ Vokietijoje, turėdavo atlikti tris pasirodymus per dieną, tris kartus per savaitę. Šioje šou mėsmalėje A. Kalnuozuolo bendradarbis buvo net DJ BoBo, paskutinį XX a. dešimtmetį garsių superhitų „Everybody“, „There is a Party“ – nuolatinių radijo šlagerių – autorius ir atlikėjas. „Sutikau ten ir klouną Pepino, kuris, rengdamas pasirodymus 25 sezonus, virto savo paties kostiumu. Bijojau, kad iš manęs teliks kostiumas, trečiarūšis aktorius. Kai suskaičiavau, kad atlikau jau 1200 pasirodymų, mečiau aktorystę ir grįžau į Latviją“, – sako A. Kalnuozuolas.

Užaugo jūrininko ir teisėjos šeimoje Talsuose. Jo vertinimu, tėvų meilė neatitiko sovietų primestų socialinių normų. „Tėtis buvo matęs pasaulio. Tik dabar įsisąmoninu, jog mama žinojo tėvą turint seksualinių romanų. Apie tai net juokaudavo – apie „Dianą iš Ganos“. Iki šiol pasvajoju, ar neturiu sesers kur nors Afrikoje. Man regis, ir mama turėjo meilužį. Jų santuoka buvo atvira.“

Toks šeimos modelis turėjo įtakos paties menininko būdui ir pažiūroms. „Tėvas grįždavo nuo jūros, bet tarsi ne namo. Likdavo tylus, užsidaręs – jūreivis prie teliko. Dabar suprantu, kad jį kankino depresija. O aš turbūt todėl nemėgstu jūros.“

Teksto viltis

Per interviu papasakota ne viena asmeninė Andrio istorija pagrindiniais struktūriniais bruožais pasirodys panaši į nutikimus, kuriuos romane patiria Oskaras. Dauguma pagrindinių veikėjų net turi savo prototipus tikrovėje. „Kai tau pasakiau, kad veikėjas su manimi neturi nieko bendro, tai buvo melas“, – pripažįsta Andris. Interviu pabaigoje jau atrodys, kad beveik niekas, ką A. Kalnuozuolas sukūrė romane, nėra išsigalvota, viskas tikra – tik pagražinta, simboliškai persijota. Ir tai, kas buvo gyva prieš dešimtmečius ir per daugybę metų sunyko, šiandien atgijo tekste. Oskaras suteikia naują viltį ne tik apleistiems pastatams – ligoninei, fabrikui, – bet ir apmirusioms sieloms – pamirštiems senoliams, girtuokliams. „Rašydamas pats nepastebėjau, kad sugrąžinu viltį.“

Malonusis Talsų keistuolis, romano prototipas, iš tikrųjų mintinai mokantis kalendorių, nuoširdžiai džiaugiasi knygos sėkme Latvijoje. Andris rodo nuotrauką, kurioje jiedu įsiamžinę: aukštaūgis, pakumpęs, kuklus ir labai plačios šypsenos. Tiesa, ne visi talsiečiai liko patenkinti romanu. Nenudžiugo knygoje atpažinę amžiną atilsį autoriaus kaimynę, kurios vardas ir pavardė sutapo su veikėjos vardu ir pavarde. „Paskambino giminaičiai ir paprašė iš knygos išbraukti šeimos pavardę. Pasakiau, kad kitame leidime galiu tai padaryti, jokių problemų: tegu bus ji Maiga Traukmanė, Tukmanė ar Maiga T. Tik paklausiau: kodėl? Kas negerai? Juk tokia teigiama veikėja ir nieko blogo jai nenutinka. Maigos brolio dukra paaiškino, kad romane ji yra priekurtė, nors tikrovėje tokia nebuvo! Kad tik tokios bėdos... Juolab kad kaimynė jau kaip ir mirusi. Jau dvidešimt metų mirusi.“

Susiradęs seną, nebeaktualią telefonų knygą veikėjas skambinėja atsitiktiniais numeriais – tiems, kurie atsiliepia, skambutis tampa naujos draugystės ir bendrystės pradžia. Telefonu pirmą kartą atsiliepia ir M. Trukmanė, kurios pavardė sutampa su mirusios kaimynės: „Iš balso iškart galėjau pasakyti, kad ji yra sena tetulė. Ji atsiliepė ir labai senu balsu pasakė – alio. Ir tada aš nežinojau, ką sakyti, tai tik pasakiau – vadinasi, jūs esat sena tetulė... O Trukmanė tarė – alio, kalbėkit, alio. Bet aš padėjau ragelį. Seniems žmonėms dingsta klausa, rega, ir jie prastai eina gat­ve, ir gerai nekvepia. Betgi anksčiau jie lakstydavo ir vienas kitą girdėdavo, ir matydavo, ir mylėdavo“ (p. 125).

Kaip Latvija tampa geresnė

Sulaukęs sėkmės ir vis kviečiamas į regionines biblio­tekas Andris sako pastebintis, kad knygos skaitytojai, įprastai vyresnės moterys, ateina pasimatyti ne tiek su pačiu autoriumi, kiek su veikėju Oskaru. „Kadangi užaugau su močiute, lengvai randu ryšį su pagyvenusiomis poniomis, – sako Andris, kaip ir Oskaras romane – geriausias senjorų bičiulis. – Oskaras mane patį moko teigiamų būdo bruožų, kuriuos nesąmoningai jam priskyriau. Dabar turiu labiau paisyti savo elgesio. Savaip tapau Oskaro mokiniu.“

„Mane vadina Kalendoriumi“ turi stiprią socialinę potekstę – tai švelnus gestas latvių provincijai, paspara nuo vidinės migracijos nukentėjusiems regionams. Panašią funkciją Lietuvoje atliko Rimanto Kmitos romanas „Pietinia kronikas“, idėjiškai tarsi iš naujo sukūręs Šiaulius. Kai didžioji intelekto ir investicijų galia kaupiasi Rygoje, ar autorius tiki mažaisiais miesteliais Latvijoje, ar mato juose viltį? „Po pandemijos matau. Pandemija parodė, kad dirbdamas sostinėje gali gyventi provincijoje, kur būsi tik­ras dėl geresnės emocinės aplinkos ir sau, ir savo vaikams. Matau aiškius skirtumus tarp Rygoje ir Talsuose gyvenančių savo draugų vaikų. Šie draugiškesni, mieliau dalijasi žaislais, ir tėvai tai suvokia. Pagaliau tai suvokia ir keliasi gyventi į Talsus“, – sako A. Kalnuozuolas.

Maža to, dabar jis regionų gaivinimą suvokia kaip savo asmeninę misiją. „Lankausi Talsų savivaldybėje, turizmo centre, nes jie dabar manęs klauso. Įprastai taip nesielgčiau – eičiau pasivaikščioti ir man būtų vienodai. Dabar labai norėčiau, kad į Talsus persikeltų universiteto arba akademijos fakultetas. Ten, kur susitiks studentai, jie įsimylės. Dalis tų, kurie įsimylės, liks čia gyventi.“

Ir čia pat Andris pripažįsta, kad pats norėtų senat­vę nugyventi Talsuose, sveikoje, gyvybingoje bend­ruomenėje. Kas žino, gal tada, vieną vienatvės akimirką, koks neklaužada paskambins, pasibels į duris ir pasiūlys seneliui rašytojui... vėl gyventi.

„Iš karto žinojau, kad knyga ne tik pakeis mane, bet ir sudrebins knygynų lentynas. Neturėjau jokios abejonės. Žinau, kas yra kūrėjo abejonė. Šį kartą jos nebuvo – pirmą kartą nebuvo, nes niekam nebuvau nieko pažadėjęs“, – sako A. Kalnuozuolas. Neklydo – nuo knygos pasirodymo 2020 m. pabaigoje iš viso jau išleidus 15 tūkst. kopijų, jis ir pametė tolesnį skaičių.

Buvau pažadėjęs paskambinti L. Jonušiui ir paklausti, kodėl „Mane vadina Kalendoriumi“, o ne „Kalendoriumi mane vadina“. Paskambinau. Paklausiau.

„Kartais pasitaiko, kad žmonės manęs paklausia – o kuris vardas tau pačiam labiausiai patinka? Arba – kuri tavo mėgstamiausia data arba mėnuo? Aš į tokius klausimus, žinoma, niekada neatsakau. Taip pat kaip neatsakau į daugelį kitų klausimų. Bet lapkritis man turbūt labiausiai nepatinka. Niekas nesibaigė, ir niekas neprasidėjo“ (p. 117).

Marijus Gailius – rašytojas, literatūros apžvalgininkas, ekoaktyvistas.