Marijus Gailius. Liana Ruokytė-Jonsson: „Įsižeisdavo, kai nesutikdavau išgerti kavos“

Atleistoji kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson paskutiniame savo, kaip Vyriausybės narės, interviu užsimena apie „labai svarbiu ir jautriu“ žiniasklaidos reguliavimo klausimu kilusį konfliktą su neįvardytu premjero Sauliaus Skvernelio patarėju, taip pat kartoja sulaukusi patyčių iš opozicinių parlamentarų.
Nepaisydama nevaisingų kivirčų, džiaugiasi efektyvesniu ministerijos J. Basanavičiaus gatvėje valdymu ir malonesniu mikroklimatu kolektyve, ateityje daug tikisi iš jos kadencijos laikotarpiu Kultūros taryboje įsteigto Stebėsenos ir analizės skyriaus. Kabinetą palieka pristačiusi plačią galimybių studiją – kompleksinį viso kultūros lauko tyrimą, kuris pasitarnaus įgyvendinant kultūros strategiją iki 2030-ųjų. Strategijos kūrimą iš jos rankų turėtų perimti naujasis ministras, literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas.
Ant ministrės pasitarimų stalo – Orsė muziejaus išleistas Baltijos šalių simbolizmo albumas „Âmes sauvages“. Pokalbio pradžioje šalia pastatė sklidiną puodelį žaliosios arbatos, bet per interviu jo taip ir nepalietė.
Gruodžio 21-ąją – paskutinė jos darbo diena septynioliktoje Vyriausybėje.

Liana Ruokytė-Jonsson. M. Gailiaus nuotrauka
Liana Ruokytė-Jonsson. M. Gailiaus nuotrauka

Apie rengiamą žiniasklaidos finansavimo modelį nėra daug viešos informacijos. Kultūros komiteto pirmininko Ramūno Karbauskio sudarytos darbo grupės šiam modeliui sukurti narys Kornelijus Platelis „Literatūrai ir menui“ yra sakęs: „Dabar kontrolę perima tie, kurie kultūra nėra labai suinteresuoti. Akivaizdu, kultūros asociacijas norima izoliuoti. Tad toliau kova yra beprasmiška.“ Kaip pakomentuotumėte šią Meno kūrėjų asociacijos prezidento pastabą? Kas yra aktyviausi šio modelio „kovotojai“?

Nematyčiau aš tos kovos – tai ne karo laukas. Siekėme, pertvarkę Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą (SRTRF), sukurti skaidriai ir efektyviai veikiantį, ambicingesnį žiniasklaidos paramos modelį. Mes ir kuriame šią alternatyvą – Žiniasklaidos tarybą, veikiančią kaip Lietuvos kultūros taryba, tai yra autonomijos pagrindu, ir prie kurios rankų nekištų nei politikai, nei biurokratai. Mano galva, mūsų projektas buvo parengtas puikiai, tačiau darbo grupėje, į kurią įėjo įvairių žiniasklaidos asociacijų atstovai, nuomonės išsiskyrė: žiniasklaida nesusitarė tarpusavyje.

Kai pateikėme projektą Kultūros komitetui, daug žiniasklaidos rengėjų ir skleidėjų asocijuotų organizacijų atstovų šaukė prieš – tuo metu ten buvo galima pasimatuoti temperatūrą. Tada mūsų iniciatyvą perėmė Kultūros komitetas, įkurdamas savo darbo grupę. Jeigu būtume susitarę čia, būtume galėję paleisti modelį jau nuo 2019 m. sausio 1-osios. Sutrukdė nesusikalbėjimas, vienybės stoka, negebėjimas siekti bendro tikslo, užuot traukus antklodės kampą į save, o juk būtume išlošę visi – ypač kultūrinė žiniasklaida.

Kai Kultūros komiteto pirmininko paklausiau, ko tikėtis, jo nuomonė buvo tokia pati kaip mūsų – eliminavus SRTRF atsirastų viena stipri Žiniasklaidos taryba, kokią ir kūrėme.

 

Atleista iš pareigų užsiminėte apie „net keletą spaudimų žiniasklaidai“. Ar tai susiję su šiuo modeliu?

Spaudimas atsirado po bendravimo su vienu premjero patarėju. Su juo kilo ginčas, ar teikti parengtą projektą tiesiai Vyriausybei – be derinimo. Mums neleido projekto derinti su ministerijoje įkurta Medijų taryba*, nors joje deriname visus teisės aktus, susijusius su Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimais. Aišku, mes pasipriešinome.

 

Kurį projektą?

Kaip žinote, egzistuoja Visuomenės informavimo įstatymas. Už jį atsakingi mes, bet iniciatyva atėjo iš premjero patarėjo. Mums buvo pasakyta parengti pataisas – tai yra paprašyta techninės pagalbos. Mes techninę pagalbą suteikėme, o po dviejų mėnesių tylos atėjo užklausimas: pagal premjero patarėjo pateiktas pataisas skubiai, nederinus su žiniasklaidos lauku, parengti teisės akto projektą ir pateikti Vyriausybei. Tai prieštarauja mūsų principams ir tvarkai.

 

Kuris tai buvo įstatymo straipsnis?

Nekomentuosiu. Tiesiog mes iš principo nesutinkame su tokiu darbo stiliumi. Pakeitimai buvo labai svarbūs ir jautrūs.

 

Ketinimus perdaryti LRT valdymo modelį kritikuoja ir visuomeninio transliuotojo vadovė. Valdantieji atvirai rūšiuoja žurnalistus į palankius ir nepalankius. Kai kurios redakcijos skelbia pavojaus signalus dėl valdančiųjų ketinimų suvaržyti žiniasklaidos laisvę. Šie faktoriai atsitiktiniai ar sisteminiai?

Nemanau, kad valdantieji ar kas nors kitas turi tokį tikslą – suvaržyti žiniasklaidos laisvę. Kita vertus, kokia prasmė skirstyti žurnalistus į palankius ir nepalankius? Parodykite nors vieną valdžiai palankų žurnalistą? Nerasite. Ir gyvendama dviejose Skandinavijos šalyse niekur nemačiau žiniasklaidos, kuri pataikautų valdžiai.

Tiesa, jeigu reikalaujame iš politikų maksimalaus skaidrumo, tai kodėl negalime to pareikalauti ir iš visuomenės informavimo lauko atstovų? Juk žinome, kad esama įvairių politikos ir verslo įtakų. Todėl žengėme labai konkretų žingsnį – parengėme informacinę duomenų bazę, kurioje aiškiai matysis visi viešosios informacijos rengėjai bei skleidėjai ir kuri bus prieinama visiems nemokamai (pavyzdžiui, kokias pajamas žiniasklaida gauna iš politinės reklamos). Žiniasklaida iš to išloš – skaidrumas jai kaip vaistas imunitetui stiprinti. Kai kritinis mąstymas yra nusilpęs, sykiu tai stiprins gyventojų atsparumą informacinėms grėsmėms. Baigsis visi įtarinėjimai ir sąmokslo teorijos.

 

Kartu su jumis atleistai švietimo ir mokslo minist­rei Jurgitai Petrauskienei buvo priekaištaujama dėl dialogo trūkumo. Bet štai pati pateikėte pavyzdį, kad net diskutuodamos interesų grupės vis tiek nesusikalba. Kodėl pritrūksta politinės valios, net jeigu socialiniai partneriai nepasidalija antklodės?

Mes šiuo atveju pateikėme gerą produktą ir ėmėmės moderatoriaus vaidmens. Tokiomis sąlygomis, kai aptariamas svarbus klausimas užstringa, reikia ką nors keisti: arba darbo grupės sudėtį, arba pobūdį, arba perkelti ją kitur. Kaip dar galima susitarti, jeigu pozicijos tokios stiprios ir dalyviai neieško kompromisų?

Analogiška situacija buvo kilusi dėl autorių teisių. Įgyvendinant Valstybės kontrolės rekomendacijas ir ieškant, kur perkelti tuščios laikmenos mokesčio administravimą, patys lauko dalyviai taip susikivirčijo, kad temperatūra pakilo iki maksimumo. Tuomet, perkėlę diskusiją į Kultūros komitetą, įtampas amortizavome. Žinoma, mes, kaip pagrindiniai sprendimų siūlytojai, nenusišalinome ir dalyvavome toliau. Galiausiai kompromisas buvo pasiektas ir įgyvendintas.

 

Ar nė karto nekilo mintis trenkti kumščiu į stalą socialiniams partneriams paaiškinant, kaip turėtų būti? Švietimo ir mokslo ministrę tuo ir kaltino – vienašališkumu.

Ne, jokiu būdu neturiu autokratinio valdymo polinkių. Kai kurių žmonių tikslas yra rėkti, kelti sumaištį ir destrukciją – tokių kultūros lauke irgi užtenka, ypač opozicijoje. Du Kultūros komiteto nariai net užgauliodavo, užsiėmė patyčiomis, puldavo asmeniškai. Aš dažnai išgirstu: su mumis nesišneka! Arba: ministrė su manimi kavos negeria! Apie ką kalbame? Jei tik dejuojama ir prašoma daugiau pinigų, tai nėra dialogas. Ne visi geba konstruktyviai susitarti, galbūt nenori arba priešinasi – toks jų pasirinkimas. Pokyčiai vis tiek vyksta, nepaisant trikdžių.

 

Jus uoliai kritikuojančio Vytauto Juozapaičio ir pats nuoširdžiai nesuprantu.

Tai atskira istorija... Bet yra ir kritinė masė tų, kurie labai priešinasi pokyčiams. Kartais nusvirdavo rankos.

 

Jūsų vadovavimas ministerijai buvo pažymėtas vienu ryškiu institucinių kultūrininkų protestu, kuriame susitapatinote su protestuotojais, – kai kurie jūsų oponentai tai įvertino kaip paradoksalų poelgį.

Šito aš nesuprantu.

 

Būtent: jus turbūt būtų kaltinę ir tuo atveju, jeigu su protestuotojais nebūtumėte susitikusi. Kaip spręsdavote asmenines politines dilemas?

Tą kartą netgi įvyko derybos. Galima sakyti, susitarus su savivalda atsitiko istorinis įvykis, kai 58 savivaldybės iš 60 geranoriškai sutiko bendradarbiauti, prisidėdamos prie kultūros įstaigų darbuotojų atlyginimų kėlimo, ir nebeskirstyti, kas – tavo, kas – mano, nepriklausomai nuo partinio požiūrio. Tai stebuklas, gerokai didesnio sąmoningumo apraiška, kokybinis mentalinis pokytis.

 

Kas sugalvojo šį administracinį sprendimą?

Prisiimu autorystę. Svarstėme, ar elgtis kaip estams – pakelti atlyginimus tik ministerijai pavaldžiose įstaigose, ar padalyti visiems kultūros darbuotojams po lygiai, neišskiriant pavaldžių įstaigų. Kadangi du trečdaliai viešojo sektoriaus kultūros darbuotojų dirba savivaldybių valdose, man pasirodė natūralu, kad ir jos turėtų įsijungti. Pagaliau kultūros darbuotojų piniginės pasipildys nuo 96 iki 127 eurų – tai bus visų indėlis.

 

Kaip galite būti tikra, kad kitąmet pamatę pirmuosius savo algalapius kultūrininkai nepradės į Kultūros ministeriją brautis pro langus?

Laikas parodys. Biudžetas jau patvirtintas, vadinasi, lėšų yra. Kiek savivaldybės laikysis kolegiško susitarimo trejiems metams, priklausys nuo jų pačių. Blogiausiu atveju, jei kai kurios savivaldybės neužtikrins memorandumo, tų savivaldybių kultūros darbuotojai tiesiog gaus mažiau.

 

Ar įmanoma centrinės politikos priemonėmis užtik­rinti, kad regionuose rastųsi daugiau aukštosios kultūros?

Įmanoma. Jau dabar daug ledų pajudėjo. Premjero sudarytoje komisijoje dėl viešojo sektoriaus atlyginimų pagaliau po dvejų metų mus išgirdo: Lietuvoje iš aukštos kvalifikacijos specialistų mažiausiai gauna kultūros darbuotojai. Išgirdo, pastebėjo – mums jau tai yra didelis pasiekimas.

 

Ar pagal jūsų rengiamą kultūros strategiją dar ketinama remti mėgėjų meną?

Bet kokį kūrybinį veiksmą verta remti, nes tai stiprina bendruomenes, kuria laimės ir saugumo jausmą. Negalima skaldyti atskiriant, kuris blogesnis, o kuris geresnis, kuris duoda daugiau naudos, o kuris – mažiau. Patys žmonės tegu apsisprendžia, kokio meno jiems reikia: Šakiai staiga atrado savo nišą – cirką, o Plungėje žmonės net piktinasi, kai negali patekti į savo miesto profesionalaus orkestro koncertus. Visi segmentai svarbūs – ir mėgėjiška kultūra, ir profesionali, taip pat kūrybinė įtrauktis.

Mane regionai įkvepia: ten sutinku tokių kūrybiškų ir ambicingų, sąžiningų ir atsakingų žmonių, apie kuriuos kiti buriasi ratilais. Švedai turi gražų posakį entu­ziastams apibūdinti – tai yra „eldsjälen“, ugnies sielos.

 

Turbūt šį švedų frazeologizmą minite neatsitiktinai – veikiausiai norėtumėte, kad būtume skandinaviškesni, tai yra bendruomeniškesni?

Norėčiau, norėčiau. Man priimtinas skandinaviškas modelis, matau decentralizavimo prasmę. Manau, tai galima padaryti ir Lietuvoje, nors kai kurių globalinių procesų, kaip žmonių kėlimosi iš regionų į megapolius, mes irgi neišvengsime. Svarbu, kad kultūra veiktų horizontaliai ir būtų viena stip­riausių veikėjų – juk be kultūros stoja labai daug procesų.

 

Be ugnies sielų regionuose, jus įkvepia ir aukštasis menas: štai rugsėjį po spektaklio „Rusiškas romanas“ premjeros papozavusi su menininkais Oskaru Koršunovu ir Mariumi Ivaškevičiumi turbūt nesitikėjote, kad režisierius pasinaudos jūsų nuotrauka ir atsiliepimu apie spektaklį kaip galios žaidimo įrankiu (tebūnie ironišku) – instrumentu, leidusiu jam pradėti karą su kultūros kritikais. Politikams įprasta įsiamžinti kartu su menininkais – tai įvaizdžio dalis, toks kanonas.

Iškart paprieštarausiu: dalytis yra gražu – tai ne rek­lama. Vaikštau į įvairius renginius ir savo paskyroje parašau savo, kaip kultūrininkės, nuomonę.

 

Ne pagalbininkai parašo?

Taip, yra žmonių, kurie tai padaro techniškai, bet mes komandoje visada tariamės kartu: pasiūlau gaires, o jie randa, kas man galėtų būti įdomu, kur papūtė šviežio vėjo, naujų iniciatyvų. Turiu nežmonišką poreikį suspėti pamatyti kuo daugiau. Tuomet aprašau savo jausmus, įspūdžius, pasidaliju rekomendacijomis, nuotraukos – irgi iš mano telefono. Kai užpraėjusį ketvirtadienį apsilankiau Julijono Urbono parodoje, jis man pasiūlė sudalyvauti instaliacijoje – atlikome abu performansą! Tada atbėgo domėtis: kas čia vyksta?!

Ne paslaptis, kad esu O. Koršunovo teatro gerbėja: į jo spektaklius vaikščiojau ir vaikščiosiu. Esu Oskarui pasakiusi ir apie nepatikusį spektaklį.

O kaip pati priimate kritiką? Ypač tokiame kontekste, kai Vyriausybės vadovas su komanda į kritiką reaguoja gynybiškai ir net karingai ieškodami perversmo šmėklų?

Asmeniškai labai lengvai priimu kritiką, jei ji argumentuota, konstruktyvi ir konkreti. Tačiau jei asmenys šmeižia, tyčiojasi ir užgaulioja, tokie dalykai tikrai žeidžia, tokiems žmonėms pagarbos nejaučiu.


* Kolegialus organas prie Kultūros ministerijos, sudarytas iš 19 žinia­sklaidos profesionalų ir teoretikų, buvo įkurtas 2017 m. lapkričio 7-ąją.