Vasario 22-ąją 80-osios Stefano Zweigo mirties metinės

Didžiuoju europiečiu (vok. der Grosse Europäer) neretai tituluojamas Stefanas Zweigas svajojo apie kosmopolitinę Europą, kurioje nereikia pasų, o kultūra atlieka svarbų vaidmenį palaikydama tautų taiką. Jis propagavo tokias europietiškas vertybes kaip tolerancija, asmens laisvė ir kultūrų įvairovė. Pokario metais S. Zweigo vardas praktiškai išnyko iš anglosaksų literatūrinio bei kultūrinio gyvenimo. Modernizmo kontekste jo idealai atrodė pasenę, o kūryba – pernelyg sentimentali. Tiesa, rašytojas išliko populiarus kitose šalyse, o kai kur jo žinomumas net išaugo. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, Austrijoje, Rusijoje, Kinijoje (čia leidimų skaičius toks didelis, kad su juo galėtų lygintis nebent tik Goethe’s kūryba) ir Brazilijoje. Visgi anglų kalbai įsitvirtinus kaip lingua franca, rašytojo užmarštis anglakalbiame pasaulyje turėjo rimtų pasekmių tarptautiniu mastu. Literatūros kritikų rateliuose įsivyravo negatyvi S. Zweigo recepcija: 2003 m. Marcelis Reichas-Ranickis, įtakingiausias vokiškos literatūros kritikas, dar žinomas kaip literatūros popiežius (vok. Literaturpapst), vardydamas žinomiausius tarpukario autorius S. Zweigo nepaminėjo.

Tačiau maždaug prieš du dešimtmečius prasidėjo vadinamasis S. Zweigo atgimimas, kuriam nemenką paspirtį davė Weso Andersono 2014 m. filmas „Viešbutis „Didysis Budapeštas“, nuskynęs keturis „Oskarus“. Filmas, įkvėptas S. Zweigo kūrybos ir perteikiantis nostalgiją senajam pasauliui, katapultavo rašytoją atgal į viešąją erdvę. Bet būtų naivu tikėti, kad jį iš dulkių prikėlė W. Andersono režisūra. Dar prieš pasirodant filmui britų leidykla „Pushkin Press“ skaitytojus sudomino naujais ir itin spalvingais S. Zweigo leidimais. „New York Review Books“ taip pat perleido ne vieną rašytojo knygą. O praėjus porai metų po W. Andersono filmo pasirodė vokiečių režisierės Marios Schrader biografinis meninis filmas „Stefan Zweig: Farewell to Europe“ („Stefanas Zweigas: atsisveikinimas su Europa“). Kinijoje S. Zweigas įgijęs kone kanoninį statusą. 2004 m. kinų režisierė Jinglei Xu pastatė „Nepažįstamosios laiško“ adaptaciją ir laimėjo apdovanojimą už geriausią režisūrą San Sebastiano kino festivalyje. Prancūzijoje – šalyje, kurioje meilė S. Zweigui išliko bene didžiausia, – rašytojo Laurent’o Seksiko 2010 m. knyga „Les derniers jours de Stefan Zweig“ („Paskutinės Stefano Zweigo dienos“) tapo bestseleriu. Čia pat galima paminėti ir šių dienų britų kino įžymybės Terence’o Davieso planus statyti „Permainų svaigulio“ adaptaciją. Vienu metu sklandė gandai, kad kinematografiškai S. Zweigo kūrybai lemta išlikti tik ekrane.

 

Philipo Galle’o graviūra „Europa“ iš serijos „Prozopografija“, 1579. Eleginis dvieilis po paveikslu aprašo Europą kaip pasaulio karalienę: Skeptrą Europa laiko, pranašiausia pasaulio dalis, ir linksma neša vynuogių kekę, tavo, Jakchai, dovaną (Dalios Andziulytės vertimas).

 

S. Zweigas politiniame kontekste

Šiandien pasaulį staiga apėmusios cveigmanijos priežasčių būtų galima rasti ne vieną. Kritikai kalba apie nepakankamai įvertintas rašytojo biografines esė. Žiniasklaidoje atgijusį rašytojo populiarumą mėgstama sieti su politine situacija. Europai išgyvenant tapatybės ir legitimumo krizę, S. Zweigo mintys apie vieningą Europą atrodo kaip niekuomet aktualios. Nuo 2015 m. besitęsianti pabėgėlių krizė, kalbos apie populistinį nacionalizmą, Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos ir koronaviruso pandemijos išbandymai išsekino senąjį žemyną. Dauguma jaučia, kad reikia arba atsisakyti vieningos Europos idėjos, kaip nepavykusio projekto, arba iš naujo atrasti jos dvasią. Neseniai anapilin iškeliavęs Europos parlamento pirmininkas Davidas Sassoli kalboje, skirtoje inauguruoti vieną iš parlamento pastatų S. Zweigo vardu, pripažino, kad rašytojo žodžiai apie būtinybę vienyti Europą stebėtinai tiksliai perteikia šiandienę situaciją. Donaldas Tuskas, buvęs Europos Vadovų Tarybos pirmininkas, kalbėdamas apie Europos politinę ir ideologinę disintegraciją citavo perspėjančius S. Zweigo žodžius apie sunkumą atpažinti epochos veidą nulemiančius judėjimus, kai šių matyti dar tik užuomazgos ir ragino atpažinti fatalizmo keliamas grėsmes.

Tačiau S. Zweigo Europos idėja, kurią šiandien taip mėgsta pasitelkti politikai ir žurnalistai, turi tikėjimo, kad austriška kultūra yra europietiškiausia. Kažin, ar Europai, besivadovaujančiai principu „vienybė įvairovėje“, būtų priimtina privilegijuoti austrišką kultūrą. Autobiografijoje „Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai“ S. Zweigas aprašo prieškarinę Europą kaip erą, kurioje klestėjo tolerancija ir pirmą kartą ilgoje žemyno istorijoje gimė Europos bendrumo jausmas ir nacionalinė sąmonė: „Mes džiūgavome Vienoje, kai Blériot perskrido Lamanšo sąsiaurį, tarsi šis didvyris būtų mūsų tėvynainis; (...) Kokios beprasmiškos tos sienos, jei kiekvienas lėktuvas juokaudamas gali jas perskristi, sakėme sau, kokios provincialios, kokios dirbtinės tos muitinės ir pasienio sargyba, kaip jos prieštarauja mūsų laikui, kuris akivaizdžiai trokšta vienybės ir pasaulinės brolybės!“

S. Zweigas kalba apie Europą, atvirą skirtingoms tautoms ir kultūroms. Jis, regis, nuoširdžiai tikėjo, kad kultūra gali padėti pakilti virš nacionalizmo. Tačiau toje pačioje knygoje aprašo fin-de-siècle Vieną kaip europietiškumo lopšį. Habsburgų dinastijos rezidenciją vaizduoja kaip išskirtinį miestą, kuriame susiliejo „visos Europos kultūros upės“ ir prideda, kad „nesąmoningai kiekvienas šio miesto gyventojas buvo ugdomas nacionalumo pranokimui, kosmopolitiškumui, ugdomas pasaulio piliečiu“. Akyla akis pastebės: S. Zweigas skelbia, kad kultūra gali padėti pakilti virš nacionalizmo, bet drauge tvirtina, kad kultūra, galinti padėti tai padaryti, yra Vienoje. Paprastai tariant, rašytojo asmenyje matomas komplikuotas santykis (nuo jo, beje, niekur nepabėgo ir šių dienų Europa) tarp nacionalizmo ir kosmopolitizmo.

Šį santykį su visais niuansais aprašo Shane’as Welleris 2021 m. knygoje „Europos idėja: kritinė istorija“ („The Idea of Europe: A Critical History“). Dabartinė Europos krizė dažnai matoma kaip tautinių valstybių ir kosmopolitinės Europos konfliktas. S. Welleris mėgina parodyti, jog toks požiūris pernelyg supaprastintas. Jis Jacques’o Derrida stiliumi teigia: nacionalizmas niekuomet nebuvo tiesiog priešiškas kosmopolitizmui. Pagaliau (!) kažkas šaltu vandeniu aplieja tiek proeuropiečius, tiek euroskeptikus. Nuo XVIII a. vieningos Europos idėjos dažnai būdavo grindžiamos vienos kultūros aukštinimu. Apšvietos laikais, išgyvenusiais kosmopolitinių siekių pakilimą, vyravo įsitikinimas, kad Europos civilizacija daugeliu atžvilgių yra prancūziška. Paryžiaus kultūra laikyta Europos kultūros modeliu, o prancūzų kalba turėjusi tapti Europos lingua franca. Romantizmo laikais mąstytojai Gottliebas Fichte, broliai Schlegeliai ir kt. įtvirtina vokiškąją Europos idėją. S. Welleris mini ir S. Zweigą, kuris, kaip ir daugelis kitų proeuropiečių (gyvenusių prieš jį ir po jo), svajodamas apie viršnacionalinę Europą, neatsispyrė pagundai išaukštinti savo kultūrą. Aprašydamas besimėgaujančią, gemütlich Vieną, kurioje susilieja visos Europos kultūros, jis netgi mini naują ir savitą dalyką, t. y. aust­riškumą, vieniškumą. Galiausiai 1938 m. įvykusi Aust­rijos aneksija (vok. Anschluss), S. Zweigo akimis, lėmė visos Europos baigtį: „...tą atmintiną 1938-ųjų kovo 13-ąją, kai Austrija, taigi – Europa tapo nuogo smurto grobiu!“ S. Welleris pastebi, kad rašytojas neklysta pabrėždamas Austrijos aneksijos svarbą, bet tai buvo tik vienas iš daugelio svarbių momentų. Čekams, pavyzdžiui, svarbiausias įvykis buvo Sudetų krašto, o vėliau ir visos Čekoslovakijos okupacija.

Prisiminti S. Zweigą kitaip

Šiandien S. Zweigas vis dažniau matomas ne tik kaip didysis europietis, bet ir kaip rašytojas, daug dėmesio skyręs vertimams ir tarpkultūriniams mainams. Jis buvo vienas pirmųjų to meto proeuropiečių, prabilusių apie būtinybę Europai pažvelgti už savo ribų. Prisimindamas kelionę į Argentiną, S. Zweigas rašė: „Reikia pradėti, sakiau sau, mąstyti ne tik europietiškai, bet ir peržengiant Europos ribas...“ Laikais, kai Europa, tęsdama tradiciją nuo Antikos, vis dar laikė save pasaulio karaliene, kuriai likęs pasaulis turi sekti iš paskos, S. Zweigo mintys buvo pažangios. Tiesa, anot S. Wellerio, S. Zweigas ne visai atsimerkė kitoms kultūroms. Tai, kuo jis žavėjosi Pietų Amerikoje, buvo ta pati Europos kultūra, tik įskiepyta naujoje žemėje. Vis dėlto tai buvo pirmi žingsniai jei ne atsikratyti, tai bent atpažinti eurocentristines prielaidas.

S. Zweigas, apimtas naivios nostalgijos Habsburgams, siekė išsaugoti karų plėšomos Europos kultūrinę atmintį. Panašų vaidmenį atliko ir Vienos operetė, vėliau užgožta modernizmo, kurios muzika primindavo apie praėjusius daugianacionalinės valstybės (vok. Vielvölkerstaat) laikus. Sudužusios rašytojo svajonės apie vieningą Europą rado paguodą praeityje. Greičiausiai dėl šio vieningos žmonijos idealo ir labai žmogiškos nostalgijos S. Zweigas išliks aktualus kiekvienai kartai, apmąstančiai savo vakarykštį pasaulį.