× Zigmas Pakštaitis

Su Oleksijumi Rudenka susipažinome 2022-ųjų vasarą, kai ieškojau vertėjo į ukrainiečių kalbą. Doktorantas, tyrinėjantis Ukrainos, Lenkijos ir Lietuvos istoriją, išmoko lietuviškai dėl mokslinių tyrimų, o prasidėjus karui, tapo įvairių paramos iniciatyvų dalyviu ir kūrėju. Dabar savanoriauja „1K“ paramos fonde, renka ir pristato paramą Ukrainos kariuomenei, dirba „Trident Defense Initiative“ vertėju bei atstovu spaudai.

 

Oleksij Rudenka

 

Kur dabar esi ir ką veiki? Kaip atrodo tavo kasdienybė?

Daugiausiai laiko leidžiu Charkive, dirbu vertėju bei atstovu spaudai Ukrainos karių ir medikų mokymo centre. Kai tik galiu, vykstu į Kyjivą, nes savanoriauju ir „1K“ paramos fonde. Rūpinuosi bepiločių orlaivių, optikos ir kitos įrangos tiekimu kariuomenei (už tai esu be galo dėkingas broliams ir seserims lietuviams!). Taip pat koordinuoju nedidelę savanorystės iniciatyvą „Stand with Ukraine“ čia, Ukrainoje.

Dieną pradedu anksti skaitydamas žinias ir keisdamasis informacija su Ukrainos kariais. Tada vykstu į kariškių mokymų centrą. Per pertraukas atsakau į elektroninius laiškus ir tęsiu savanorystę, kol vėl tenka grįžti prie mokymų. Vakarais randu progų paskaityti ar rašyti savo disertaciją, skirtą Ukrainos, Lietuvos ir Lenkijos XV–XVI a. istorijai.

Pastebi daug bendro tarp Ukrainos, Lietuvos ir Lenkijos?

Studijuodamas pastebiu daug ryšių tarp šių šalių istorijos, praeities, žmonių. Bet svarbiausia, ką turime bendro, – mūsų idealai, požiūris į laisvę, individualumas ir gebėjimas susivienyti gresiant pavojui. Dabar visi suprantame, kad nepasieksime pergalės be vienybės, todėl ir 1863–1864 m. sukilime išreiškiant vienybę buvo vaizduojami lietuvių Vytis, lenkų erelis bei rusėnų šv. Michailas – tik res publica, buvimas išvien veda prie sėkmės. Mus vienija orumo ir garbės supratimas, dar labiau – pasididžiavimas savo šalimi, patriotiškumas. Dalijamės problemomis su kaimynais, todėl nieko keisto, kad prasidėjus karui daugybė ukrainiečių pasitraukė į Lietuvą ir Lenkiją. O dabar daugybė lietuvių ir lenkų padeda Ukrainai. Galiu patikinti, kad nematoma gija, jungusi mūsų tautas nuo viduramžių, tebeveikia mūsų pasirinkimus bei reakciją, mes taip pat mokomės iš praeities klaidų.

Krečiant kraupiems įvykiams, įvairiai reiškiame solidarumą, ieškome vienijančių, įkvepiančių istorinių savo tapatybės ženklų. Dabar visi matome mėlyną ir geltoną vėliavą, auksinį trišakį mėlyname fone. Kokie simboliai tau pačiam svarbūs? Kokie istoriniai pasakojimai ar ženk­lai dabar iškyla į paviršių?

Ukrainos vėliava įgijo daugiau galios nei kada nors anksčiau. Žinau, kad ir lietuviai taip pat brangina savo vėliavą bei Vytį. Dabar skiriame daug daugiau dėmesio istorinėms asmenybėms bei praeičiai, pavyzdžiui, Ukrainos nepriklausomybės karams 1917–1921 metais. Didėja dėmesys istorijai ir tai džiugina mane, kaip istoriką.

Praėjo metai nuo karo pradžios. Kas pasikeitė per šį laiką?

Ką gi... Karas alina ir, deja, tampa kasdienybe. Jaučiamės vis vieningesni ir piktesni. Trokštame susigrąžinti tiek žmones, tiek teritorijas. Gedime po kiekvienos Rusijos atakos. Širstame, nes Rusija pagrobė mūsų normalų kasdienį gyvenimą (pradedant dar 2014-aisiais). Netekome daugelio puikių žmonių. Netekau talentingų bičiulių – istorikų, rašytojų, aktyvistų, žurnalistų. Visgi dėl palaikymo iš viso pasaulio jaučiamės užtikrintai. Daug išmokome: organizuoti įvairius procesus, veikti sumaniai ir iniciatyviai.

Ką matai fronte? Kokia atmosfera?

Kariai motyvuoti. Dauguma pavargę – vis dėlto praėjo metai nuolatinės, visa apimančios kovos. Kai kurie savo šeimų nematė mėnesius ar net ištisus metus. Tačiau trokšta laimėti. Apstu tikėjimo ir vilties, noro mokytis ar net pasiaukojimo dėl pergalės. Kariai žino: jeigu šio darbo neatliks jie, neatliks niekas. Fronte netrūksta ypač sudėtingų situacijų, bet neapleidžia užtikrintas tikėjimas, kad Ukraina privalo nugalėti ir nugalės. Nes būtent tai yra teisingumas.

 

 

Ukrainiečiams puikus humoro jausmas neleidžia palūžti net sudėtingiausiose situacijose.

Tikrai taip. Vis juokauju, kad humoras yra stipriausias mūsų ginklas. Ukrainiečiai slėptuvėse ar apkasuose per apšaudymus kuria pokštus ir memus (žinoma, nesiekdami sumenkinti tragedijos reikšmės, veikiau išreikšti panieką priešui). Tai leidžia užgniaužti Rusijos baimę ir, nepaisant pavojaus, daugiau ar mažiau išsaugoti psichologinį stabilumą, išlaikyti kovinę dvasią, paslėpti netekčių skausmą. Esame humoro ekspertai ir užsieniečiai, kurie to nežino, gali būti priblokšti, kad sugebame juokauti ir juoktis iš karo, mirties, Rusijos, jos keliamų grėsmių. Netgi praėjusį rugpjūtį skaičiau pranešimą apie Ukrainiečių karo humorą...

Yra posakis, kad draugą pažinsi nelaimėje. Bet pasitaiko, kad nelaimėje pažįsti ir priešą. Karo aplinkybės reikalauja greitų sprendimų, požiūris į žmones gali pasikeisti akimirksniu, pvz., Oleksijaus Arestovyčiaus atveju. Kaip išvengiate susiskaldymo?

Karo pradžioje O. Arestovyčius atliko savo vaidmenį. Bet net ir jis greitai tapo memu. Beveik viskas Ukrainoje gali greitai juo virsti. Galbūt ironija padeda išvengti susiskaldymo. Ukrainoje dabar pasitaiko daugybė kontroversiškų įvykių, bet jie visi mažareikšmiai lyginant su egzistencine problema – Rusija. Nieko negali būti svarbiau nei iškovoti pergalę kare ir išlikti žmogumi.

Ką galėtum papasakoti apie Ukrainos kultūrinius įvykius šiais metais? Ar vyksta koncertų, spektaklių, poezijos skaitymų? Kokie jie? Kokia kūryba įmanoma per karą?

Ukrainos kultūra klesti nepaisydama karo. Žmonės išsiilgę teatro, kino, koncertų, visko, kas buvo neprieinama karo pradžioje. Tebevyksta dokumentikos dienos Ukrainos kino teatruose, Kyjivo operoje vasarį Mozartas, Faustas, Rossini, Mykola Lysenka ir kt. Teat­ro bilietai išperkami mėnesiui į priekį. Dramos bei tragedijos padeda išgyventi emocijas. Stand-up pasirodymai sulaukė ypatingo populiarumo: jie padeda įveikti įtampą, nerimą. Pasirodymų rengimą apsunkina saugumo reikalavimai – nuolatinės oro pavojaus sirenos, komendanto valanda. Menininkai ir muzikantai permąsto karą ir ryšius su rusų kultūra. Dauguma garsių menininkų ar muzikos grupių aukoja armijai ar humanitarinės pagalbos iniciatyvoms.

Šiemet pasirodė daugybė knygų, nepaisant to, kad spaustuvės išgyveno ypatingą sunkmetį. Leidžiama daug istorinių bei antreprenerystės leidinių, klesti psichologinės literatūros, knygų, padedančių įveikti traumas, leidyba, tačiau leidžiama ir fantastika, vaikų knygos... Kalbama, kad viena garsiausių Ukrainos istorikių Natalia Jakovenko per Kyjivo puolimą 2022-ųjų kovą užsidariusi savo bute Kyjive vertė Tito Livijaus „Ab urbe condita“, kuri ką tik išleista!

 

Nuotraukos iš asmeninio O. Rudenkos archyvo

 

Ar kultūra geba reflektuoti nūdienos įvykius?

Refleksijai reikia daug daugiau laiko. Gal net dešimt­mečių, kol visiškai suprasime Rusijos mums padarytą žalą ir sukeltą siaubą – kaip jie naikina mūsų namus, žmones, svajones, karjeras, sveikatą. Daugybę ukrainiečių kamuoja sveikatos problemos dėl nuolatinio nerimo, sirenų, raketų atakų. Kiekviena nauja raketa gali būti skirta vienam iš mūsų. Juolab kad vis dar nežinome daugybės dalykų apie rusų karo nusikaltimus okupuotose teritorijose. Vis dėlto nenumanėme, kad sugebėsime būti tokie vieningi ir stiprūs. Šiandienė mūsų kultūra tai atspindi.

Lietuvoje netyla diskusijos, ar reikia visiškai atsisakyti rusų kultūros. Kaip tu tai vertini?

Tiesiog taip padarykite. Išmėžkite viską. Kai sąmoningai paliekate Fiodorą Dostojevskį mokyklos programoje, prisiminkite, kad kasdien šimtai puškinų, lermontovų ir dostojevskių talžo Ukrainos miestus Rusijos raketų ir artilerijos sviedinių pavidalu. Rusijos kultūra iš prigimties yra imperinė. Aišku kaip dieną. Prireiks daug laiko su ja išsiskirti, bet jūsų atžalos jums padėkos. O ir patys nepasigailėsite.

Kaip vertini kaimyninių šalių laikyseną? Galbūt pastebėjai, kaip kitų šalių gyventojai klysta vertindami Ukrainą? Kaip galėtume labiau prisidėti?

Pirma, tikiu, kad artimiausios kaimynės, patyrusios Sovietų Sąjungos ar Rusijos smurtą, pavyzdžiui, numylėtoji Lietuva, Estija, Latvija, Lenkija, Čekija, labai gerai supranta, ką patiriame. Jūsų parama yra ypač svarbi ir kiekvienas, kuris prisideda ir palaiko, padeda siekti pergalės. Tie, kurie veikia prieš... Istorija parodys, kas yra kas. Ukrainiečius apstulbino ir nudžiugino lietuvių parama. Ukrainiečiai galbūt nė nežino, kiek daug turime bendro! Mėginu plėsti jų žinias apie mūsų bendrą istoriją ir patirtį.

Antra, itin svarbu nenukreipti pasaulio dėmesio į vadinamuosius rusų liberalus ar tuos, kurie šį karą vadina Kremliaus arba Putino karu. Jei taip, kur tuomet milžiniškos prieš karą protestuojančios rusų minios? Kodėl paprasti rusai palaiko karą ir jungiasi prie kariuomenės? Kodėl pabūgę rusai sprunka iš šalies, kai karas net ne jų teritorijoje, kai jie patys yra agresoriai? Kaip daugelis šalių gali organizuoti renginius apie Ukrainą ir pakviesti į juos rusus? Neturiu atsakymų... Jie bailiai, ir viskas. Privalome tiesiog išbraukti Rusiją iš visur: Olimpinių žaidynių, muzikos, prekybos, ekonomikos.

Trečia, Europoje ar net visame pasaulyje netrūksta populistų ir jie tikrai neužsičiaups. Vengrija – geriausias pavyzdys. Deja, jie paiso vien savo interesų ir kelia grėsmę Europos saugumui. Vis dėlto kai kurios šalys, iš kurių tikėjomės pasyvumo ar neutraliteto, tapo ypač dosnios: Danija su haubicomis, Ispanija ir Portugalija su tankais, Italija, Slovakija, Čekija, Bulgarija (!!!). Ačiū jums.

Kas bus, kai visa tai baigsis?

Atstatysime savo šalį ir įrodysime, kad jokia nelaimė nėra lemtinga, tikėjimas yra svarbiausia. Gedėsime draugų ir mylimųjų, statysime paminklus ir kelsim reivą ant Putino kapo. Apsiginsiu daktaro disertaciją, „Šnekutyje“ gersiu ipą ir mėgausiuosi vakariniu Vilniaus skambesiu.

Zigmas Pakštaitis – kultūros procesų dalyvis.