Andrejus Novikovas-Lanskojus – rusų rašytojas, mokslininkas, menininkas. Gimė 1974 m. Maskvoje. Baigė Maskvos Lomonosovo valstybinį universitetą, mokėsi Filologijos fakultete. Daktaro disertacija skirta Josifui Brodskiui. Parašė 12 knygų: romanai, poezija ir negrožinė literatūra. Rusijos PEN centro valdybos narys.

Rusijos PEN centras, apie kurį nemažai šnekama ir šiame pokalbyje, vertinamas nevienareikšmiškai. Ši organizacija susiskaldžiusi. Štai Lietuvos PEN centro prezidentas Laimantas Jonušys, grįžęs iš 81-ojo tarptautinio PEN klubo kongreso Kvebeke, 2015 m. lapkričio 6 d. „Literatūroje ir mene“ rašė: „Rusijos PEN centro atstovė skundėsi, kad jų organizacijoje, siejančioje apie 400 narių, daugumą sudaro gana pasyvūs vyresnio amžiaus literatai. Bent šiame kongrese iš tribūnų apie tai nebuvo kalbama, bet Rusijos PEN centras turi ir kitokių problemų – atrodo, kad galinga putiniška naujojo nacionalizmo banga jeigu ir neužliejo, tai bent dideliais purslais apšlakstė ir šią organizaciją, ten jau kilo vidinių konfliktų, iš PEN centro pasitraukė pasaulinio garso rašytoja Liudmila Ulickaja.“ PEN klubą paliko ir Levas Rubinšteinas, Borisas Akuninas, Aleksandras Iličevskis bei kiti žinomi rašytojai. Šiuos protestuojančius rašytojus 2017 m. sausio mėn. aktyviai palaikė Amerikos PEN centras Niujorke.

Pokalbį norėčiau pradėti nuo metaklausimo apie slavų civilizaciją. Ar traktuotumėte Rusiją esant išskirtine civilizacija, kadangi ji turi atskirą Ortodoksų bažnyčią, rusišką filosofijos tradiciją, kurioje ryški misija suteikti dvasingumo Vakarų Europai? K. Leontjevas, V. Solovjovas ir F. Dostojevskis XIX a. Vakarų Europą vertino kaip besielę, mat jos industrializacija buvo paremta utilitarine morale. XX a. A. Solženicynas, kritiškai nusiteikęs vartotojiško gyvenimo atžvilgiu, kartojo panašias idėjas, kritikavo žmogaus teises. Koks diskursas Rusijoje šiuo klausimu vyrauja dabar?

Mano požiūriu Rusija išskirtinė subcivilizacija krikščioniškoje (dabar jau postkrikščioniškoje) civilizacijoje – kaip ir Amerikos ar Lotynų Amerikos subcivilizacijos. Skirtumas tarp rusų ir Vakarų europiečių yra menkas, jei lyginsime su žmonių skirtumais Kinijoje, Viduriniuosiuose Rytuose, Indijoje ar Afrikoje. O civilizacinis diskursas šiandien? Niekas nepakito nuo XIX a. Tarp intelektualų vis dar dvi stovyklos – slavofilų ir vakariečių. Slavofilai (tarp jų patriarchas Kirilas, kino režisierius Nikita Michalkovas, rašytojas Aleksandras Prochanovas, menininkas Ilja Glazunovas) pasisako už Rusijos unikalumą ir vieną teisingą gyvenimo kelią, o vakariečiai (režisierius Kirilas Serebrenikovas, rašytojai Liudmila Ulickaja, Viktoras Jerofejevas etc.) orientuojasi į vakarietiškas socialines normas, vertybes ir praktikas. Žinomiausi Rusijos rašytojai ir filosofai pastaruosius du amžius buvo slavofilai, vieni atvirai, kiti slapta, bet būta ir išimčių, pavyzdžiui, I. Turgenevas, V. Nabokovas, J. Brodskis.

Nemanau, kad Rusijos civilizacija turėtų „atnešti dvasingumą“ į Vakarų kasdienybę. Atvirkščiai, Rusija turi daug ko išmokti iš Vakarų Europos. Tuo pačiu neapleidžia jausmas, kad Rusijos kultūroje yra kažkas dvasiškai ir filosofiškai esminio, kas turėtų būti išsaugota, puoselėjama ir vystoma, globaliai vertinama. Tad galiu suprasti abi puses.

Tas šokas, kurį patyrė F. Dostojevskis, apsilankęs Europoje ir išgirdęs žmones kalbant tik apie materia­lius dalykus, suprantamas. Rusai tiek nediskutuos maisto, apsipirkimo, mados, išpardavimo, karjeros ir kitomis temomis. Tačiau tai labiau atskleidžia specifines viešo elgesio normas ir intymumo ribas, o ne tai, kas dvasingesnis.

Kai po Maidano prasidėjo karas rytų Ukrainoje, V. Putino režimo ideologas Aleksandras Duginas ragino Rusijos armiją nesustoti, eiti iki Kijevo, tikindamas, kad Ukraina yra Eurazijos dalis, besidalijanti ta pačia slaviška erdve. Ar sutinkate, kad Ukraina civilizaciškai priklauso Rusijai, neturėtų būti ES ir NATO, ir verčiau liktų geopolitiškai susipynusi su Rusija?

Suvienyta Ukraina – tai naujas reiškinys. Ji buvo sudaryta Tarybų Sąjungoje iš kelių labai skirtingų teritorijų ir žmonių. Tik po Tarybų Sąjungos griūties Ukraina tapo nepriklausoma šalimi, kuri niekada anksčiau neegzistavo. Istoriškai rytų ortodoksinė Ukraina visuomet priklausė rusiškai civilizacijai. Dabar ukrainiečių tauta formuojasi labai skausmingu ir sudėtingu būdu. Galiu tik apgailestauti, kad antirusiška ideologija pasirinkta kaip šio proceso variklis. Dėl to, aišku, Rusijos antiukrainietiška retorika nepateisinama. Dabartinis priešiškumas nėra produktyvus. Ukraina laimėtų gerokai daugiau, jei išsaugotų gerus santykius tiek su Vakarų Europa, tiek su Rusija: tai realu.

Galima Ukrainos integracija į Europos Sąjungą Rusijoje nebūtų sutikta džiaugsmingai, bet būtų priimta, o įstojimas į NATO nebūtų toleruojamas, tai išprovokuotų karinį konfliktą. Kalbant apie A. Duginą ir jo geopolitinę doktriną, geriau, kad ji ir liktų tik teo­rinė. Pats terminas „geopolitika“ rusų kalboje turi agresyvią antivakarietišką potekstę ir tarp liberalios inteligentijos netgi tapo nepadoriu žodžiu, nes už tų postulatų yra tikra realybė.

Gegužės 9-oji švenčiama kaip tarybų liaudies Pergalės diena, tiesiogiai susiejant su komunistiniu, o sykiu ir su Stalino politiniu paveldu. Po Tarybų Sąjungos griūties Rusija yra pripažinusi Stalino nusikaltimus ir vykdytą terorą prieš rusų žmones, kaip ir prieš lietuvius, ukrainiečius etc. Kaip suderinama prieštara: Stalino – armijos laimėtojos vado, ir Stalino – budelio?

O prieštaros nėra. Vakariečio ausiai nuskambės absurdiškai, bet daugumai rusų Stalinas vis dar populiari ir pozityvi figūra. Jo nusikaltimai ir teroras regimi kaip skausmingos, bet reikalingos priemonės kovojant su išoriniais ir vidiniais priešais. Kad tėvynė apsupta ir turi infiltruotų priešų – tai nuo rusų mentaliteto neatskiriama koncepcija. Ji gaji šimtmečiais. O natūralų europietišką Stalino ir Hitlerio lyginimą lydės net vakarietiškų išsilavinusių rusų pasipiktinimas, jau nekalbant apie platesnes mases.

Kvietimas atgailauti ir „perkrauti“ tautą, kaip tai padarė vokiečiai, gali būti išgirstas, bet šie balsai gana silpni. Gaji nuomonė, kad karas buvo laimėtas Stalino dėka... Rusijoje nėra plačiai žinoma apie Staliną kaip karo sukėlėją. Tačiau šiuo klausimu nėra sutarimo net tarp Rusijos istorikų. Pergalės diena lieka pagrindine ne darbo diena, o šios pergalės idėja formuoja nacionalinės ideologijos pagrindą. Šalies politinė galia tai remia, o žmonės šia ideologija nuoširdžiai dalijasi.

Pernai rudenį paminėtos 100-osios 1917-ųjų perversmo metinės. Koks šio įvykio diskursas ir kaip jis reflektuojamas žiniasklaidos, intelektualų, plačiųjų masių?

Oficiali žiniasklaidos pozicija dėl 1917-ųjų įvykių: tai didis istorinis įvykis, bet kaip ir kiti dramatiški įvykiai yra kontroversiškas, atnešęs daug gero ir kartu daug kančios. Kitaip nei Pergalės diena, kurią švenčia visa tauta, požiūris į revoliuciją tautą padalijo pusiau. Net antraeiliai klausimai, pavyzdžiui, „ar Lenino kūnas turėtų būti pašalintas iš mauzoliejaus ir palaidotas pagal jo valią?“, bet kurioje draugijoje gali sukelti karštas diskusijas. Visuomet esama tokių, kurie į tai žiūri kaip į socialistinių laisvės, lygybės ir teisingumo idėjų simbolį, ir tokių, kuriems jau pats kūno buvimas reiškia nenutrūkusį ryšį su monstro sovietine praeitimi. Jau nekalbant apie sudėtingesnius klausimus, kaip požiūris į carą, į bolševikų terorą, pilietinį karą ir t. t.

Esminis intelektualinių disputų klausimas yra toks: ar sovietmetis buvo organiškai natūralus Rusijos istorijos tęsinys, atspindintis pamatinius rusų principus ir kodus, ar istorinis pertrūkis su nuokrypiu?

Šiandien vyksta didelė ideologinių simbolių ir monumentų eklektinė sumaištis. Sankt Peterburgas yra Leningrado apskrities sostinė, o pastatų fasaduose sovietinės raudonos pentagramos bei kūjis ir pjautuvas susipynę su ereliais bei krikščioniškais kryžiais; po filmo apie bolševikų herojus laukite serialo apie bolševikų nužudytą šventą Romanovų šeimą. Vienintelis regimas judėjimas norint įveikti susiskaldymą yra Rusijos Ortodoksų bažnyčioje, kuri liturgiškai ir organizacine veikla iš naujo susijungė su emigracine Rusijos Ortodoksų bažnyčia – po dešimtmečius trukusios kontroversijos, nes egzilio cerkvė kaltino Maskvos patriarchatą koloboravus su „šėtonišku“ komunistiniu režimu.

Koks Rusijos PEN vaidmuo skatinant žodžio laisvę Rusijoje? Ar bendradarbiaujate su disidentais ir oponentais dabartiniam oligarchiniam režimui, kuris cenzūruoja laisvą žodį?

Rusijos PEN centras aktyvus. Mūsų pastangomis atgavo laisvę daugybė sulaikytų žurnalistų. Situacija dėl žodžio laisvės Rusijoje nėra tokia bloga kaip atrodo: galima laisvai reikšti gana disidentiškus požiūrius netgi valstybės kontroliuojamuose TV kanaluose, jau nekalbant apie daugelį atvirai opozicinių žinia­sklaidos šaltinių. Tiesa, oficialus Kremliaus požiūris žiniasklaidoje dominuoja, esama žurnalistų bei rašytojų grasinimų ir persekiojimų atvejų, kuriais nuolat domimės – Olegas Sencovas, „Echo Moskvy“,„Novaja gazeta“ žurnalistai.

Problema ta, kad spaudimas Rusijos vyriausybei yra beveik beprasmiškas, jei tai darysi, situaciją tik dar labiau pabloginsi. Gerokai efektyviau ir išmintingiau griebtis diplomatijos, derėtis, ypač Rusijoje, kur visuomenės pagarba rašytojams tradiciškai labai didelė. Vis dėlto jau pats faktas, kad Rusijos PEN centras nekovoja su režimu, o renkasi su juo komunikuoti, kai kurių žmogaus teisių aktyvistų akyse atrodo kaip koloboravimas. Daug narių paliko mūsų PEN centrą nesutikdami su nenoru rinktis atviros disidentinės politikos. Dėl to liūdna ir neteisinga, nes PEN chartija aiškiai draudžia politinį aktyvumą. Mes, kaip PEN nariai, giname rašytojų žmogaus teises neatsižvelgdami į jų visuomeninius požiūrius. Pavyzdžiui, apgynėme neobolševiką rašytoją Eduardą Limonovą ir liberalą žurnalistą Grigorijų Pasko. Abu kalėjo tuo pat metu.

Aršiausias mūsų centro kritikas yra Ukrainos PEN centras, tikriausiai todėl, kad nuosekliai pritraukiame visuomenės dėmesį dėl daugybės nusikaltimų, vykdomų disidentiniams žurnalistams šiandienėje Ukrainoje; taip pat atkreipiame dėmesį į oficialų Kijevo lingvistinį genocidą, vykdomą rusų, lenkų, vengrų ir kai kurioms kitoms kalboms, vartojamoms Ukrainos teritorijoje. Šiuo klausimu mus palaiko kiti PEN centrai.

Kaip apibūdintumėte rusišką literatūrą XXI amžiuje? Įprastai Europos intelektualai yra skaitę klasikinius XIX a. Rusijos rašytojus, kurie siekė atskleisti rusišką dvasingumą, pamokslavo pasitelkdami prozos žanrą. O kaip yra su šių dienų Rusijos rašytojais – ar jie paveikti XIX a. tradicijos?

Iškilūs rašytojai labiau paveikti Rusijos XX a. pirmosios pusės modernizmo. Gerokai svarbesni yra M. Bulgakovo, A. Platonovo, D. Merežkovskio, M. Gorkio, V. Nabokovo kūriniai nei XIX a. klasikai. O poetams labiau imponuoja O. Mandelštamo, B. Pasternako, V. Majakovskio ir A. Achmatovos pavardės nei A. Puškino, M. Lermontovo palikimas.

Žinomiausi rašytojai yra postmodernistai, o jų dvasingumas, jei tokio yra, orientuotas į Rytus, pavyzdžiui, Viktoras Pelevinas su budistine proza arba Borisas Akuninas su japoniškos filosofijos prieskoniu tekstuose. Vis dėlto daug tradicinio realizmo, aprašančio kaimo gyvenimą, bažnyčios pasaulį, senąją Rusijos istoriją – šioje gal ir galima rasti kai ką panašaus į rusišką dvasingumą.

Įprastai tokių rašytojų labai konservatyvios tiek idėjos, tiek rašymo technika; liberalioji pusė juos laiko marginalais ir atgyvenomis. Įdomi yra poezija, bet jos lengvai neišversi ir neparodysi.