1. Ko pasigendate (jei pasigendate) Lietuvos mene (literatūroje, dailėje, teatre, kine ir kt.) plačiąja prasme? Ar nūdienos menas (pa)tenkina jūsų lūkesčius?

Man atrodo, kad viskas vystosi smagiai ir gražiai. Gyvenu gan toli (JAV, – red. past.), nedalyvauju kasdieniame meno gyvenime, nematau ir nejaučiu visų požeminių srovių. Bet atsiranda tikrai gerų darbų, puikių knygų. Meno gyvenimas Lietuvoje, kiek suprantu, gyvuoja, nors yra sunkumų, t. y. ekonominių. Taip yra visame pasaulyje. Retai įmanoma išgyventi tik kuriant. Amerikoje taip pat. Beveik kasdien rašau, mano knygas leidžia, bet kasdienis darbas – profesoriaus, ir iš to gyvenu, nesiskundžiu.

2. Koks meno kūrinys, kultūros įvykis jus pastaruoju metu sukrėtė, įsiminė? Kokio menininko (rašytojo, režisieriaus etc.) darbų nekantriausiai laukiate?

Vis laukiu naujų Vytauto Bložės eilių, knygų. Jis yra svarbiausias mūsų poetas, gal net pats geriausias šio laikotarpio kūrėjas. Gali dar mus visus pamokyti, nustebinti.

3. Knygynuose gausu lietuviškų knygų, galerijose vis naujos parodos, teatruose nuolatinės premjeros, muzika grojama ir rūmuose, ir gatvėse, netgi filmai pilasi kaip iš gausybės rago. O kultūros žmonės nenustoja dejuoti: „Mūsų nevertina...“ Bet streikuoti kaip mokytojai nė nemano. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?

Mus vertina tiek, kiek išeina, tiek, kiek reikia. Kultūros žmonės, nesvarbu kur, yra mažuma. Dirbame visuomenės labui. Bet visuomenė turi savų reikalų: užsidirbti, vaikus auginti, namus išlaikyti, ilsėtis ir mylėti. Kadaise raudodavau, kad Amerikoje poeziją mažai kas beskaito. O dabar priimu šią realybę. Skaito tie, kurie nori skaityti. Vertina tie, kuriems toks buvimas su žodžiais, su tekstais, su kita asmenybe svarbus. Tiek turėtų užtekti.

4. Ką manote apie meno, apskritai kultūros, ir valstybinių institucijų santykius? Ar per valstybės finansuojamus projektus, paramą menui negresia tapti kontroliuojamam, „patogiam“, imitaciniam, negyvam?

Nežinau, kaip į šį klausimą reikėtų atsakyti. Jau daug metų sulaukiu dosnios paramos iš Lietuvos kultūros tarybos, Kultūros ministerijos. Esu tikrai dėkingas. Mano knygos Lietuvoje leidžiamos. Suprantu, kad Lietuvoje daug kas –­ leidyklos, muziejai, teatrai, ir t. t. – laukia valdžios dotacijų. Iš vienos pusės, labai gerai, kad valdžia paremia, skatina kultūrą. Iš kitos pusės, man lyg ir keistoka: Amerikoje, pvz., federalinė valdžia ne itin remia kultūros įstaigas, leidyklas. Remia, bet tikrai ne taip, kaip Lietuvoje. Amerikoje leidyklos pačios ieško finansų, kultūrinės įstaigos sulaukia rėmėjų labdaros. Lietuvoje egzistuoja savotiška anų laikų atgyvena: meno žmonės ir organizacijos laukia valdžios dosnumo ir skundžiasi jo negavę. Meno dabartis Lietuvoje tarsi tarp dvie­jų akmenų.

5. Kokie reiškiniai, ženklai jus džiugina, kelia nerimą? Kodėl? „Nujausti save ateityje... baisus pažinimas!“ – tai citata iš Witoldo Gombrowicziaus 1956 m. dienoraščio. Pasidalykite savo įžvalgomis, nuojautomis.

Džiugu, kad naujoji kultūros karta stipri. Galima tikėtis, kad meno ateitis Lietuvoje bus vaisinga, tvirta.