Nors plastikas, iš kurio pagaminti produktai buvo neseniai eksponuoti parodoje, vadinamas graikų piemenų vardais (Polistirenas, Fenoplastas, Polivinilas, Polietilenas), iš esmės tai alcheminė substancija. Prie stendo žiūrovai ilgai laukia eilėje, kad išvystų magišką operaciją par excellence – medžiagos virsmą: ideali pailga vamzdžio formos (ji puikiai išreiškia paslaptingą kelionę) mašina be vargo įsiurbia krūvą žalsvų kristalų ir išspjauna blizgias dėžutes su grioveliais mažiems daikčiukams susidėti. Vienoje pusėje – iš žemės išgaunama neapdirbta žaliava, kitoje – tobulas žmogaus produktas, o tarp šių dviejų kraštutinumų nėra nieko, tik darbuotojo su kepuraite – pusiau dievo, pusiau roboto – vos prižiūrima kelionė.

 

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 

Tad būdamas daugiau nei substancija plastikas įkūnija pačią savo begalinės transformacijos idėją. Kaip rodo jo kasdienis pavadinimas, jis – buvimas visur vienu metu, tapęs regimas. Beje, būtent todėl ši medžiaga stebuklinga: stebuklas – tai visada staigus gamtos virsmas. Plastikas visas persmelktas tokio netikėtumo – tai ne tiek objektas, kiek tam tikro judėjimo paliktas pėdsakas.

O kadangi šis judėjimas – kone begalinis, paverčiantis pirmapradžius kristalus daugybe vis labiau stulbinančių objektų, galiausiai plastikas yra reginys – savo paties baigčių reginys, – kurį reikia iššifruoti. Žvelgiant į kiekvieną galutinę jo formą (lagaminą, šepetį, automobilio kėbulą, žaislą, audinį, vamzdį, dubenėlį ar pakavimo plėvelę), sąmonėje nuolat tarsi galvosūkis iškyla pirminė medžiaga. Taip yra todėl, kad plastikas persimaino visiškai – iš jo galima gaminti kibirus, bet nė kiek ne prasčiau ir papuošalus. Todėl žmogus, stebėdamas vis naujas iš medžiagos atsirandančias formas, aptikdamas ryšius tarp vieno šaltinio ir daugybės rezultatų, nesiliauja stebėtis ir svajoti. Beje, tai džiugi nuostaba, nes matydamas transformacijų mastą žmogus įvertina savo paties galią, jį apima plastiko kelionės sukelta euforija dėl Gamtoje atliekamo stulbinančio poslinkio.

Tačiau ši sėkmė turi savo kainą: judėjimu paverstas plastikas beveik neegzistuoja kaip substancija. Jo struktūra – negatyvi: nepaisant praktinių privalumų, plastikui, kuris nėra nei kietas, nei dubus, būdinga vienintelė neutrali substancinė savybė – atsparumas – būvis, reiškiantis paprasčiausią nepasidavimą bet kokiam irimui. Kūrybinėje didžiųjų substancijų hierarchijoje plastikas yra nuskriausta medžiaga, užimanti vietą tarp elastingos gumos ir lygaus, kieto metalo: jis nerealizuoja jokių tikrų mineralinės kilmės produktų – putų, pluoštų ar uolienų. Tai išsukta substancija: kad ir kokios būsenos būtų, plastikas atrodo kaip minkštas gumulas, tarsi drumstas, grietinės tirštumo ir sustingęs, neįstengiantis kada nors pasiekti triumfališko Gamtos glotnumo. Tačiau labiausiai plastiką išduoda jo skleidžiamas tuščiaviduris ir sykiu plokščias garsas. Plastiko garsas jį suardo taip pat, kaip ir spalvos, nes, regis, jis gali būti nudažytas vien cheminėmis, tik agresyviai ryškiomis spalvomis – geltona, raudona ir žalia. Jas pasitelkdamas tik kaip pavadinimus plastikas geba afišuoti vien spalvų konceptus.

Plastiko madingumas išduoda surogato mito raidą. Yra žinoma, kad istoriškai surogatus iš pradžių naudojo buržua (pirmieji drabužių falsifikatai atsirado kartu su kapitalizmu), bet iki šiol jie visada buvo pretenzingumo ženklas ir priklausė ne vartojimo, o pasirodymo pasauliui, – jais siekta mažesnėmis sąnaudomis atgaminti rečiausias substancijas – deimantus, šilką, plunksnas, kailį, sidabrą – visą prabangų pasaulio spindesį. Plastikas ne toks reiklus, jis – buitinė substancija. Tai pirmoji stebuk­linga medžiaga, kuri taikstosi su proziškumu. Būtent todėl, kad tas proziškumas yra pergalinga jos buvimo priežastis – pirmą kartą padirbiniu siekiama atkartoti ne tai, kas reta, o kas įprasta. Ir sykiu pakeičiama pirmykštė gamtos funkcija: gamta – nebe Idėja, o gryna Substancija, kurią reikia vėl atrasti arba imituoti. Dirbtinė, už visus pasaulyje glūdinčius telkinius produktyvesnė medžiaga užima gamtos vietą ir ima vadovauti net išrandant naujas formas. Bet kuris prabangus daiktas visada susijęs su žeme, savo verte jis niekada neleidžia pamiršti mineralinės ar gyvulinės kilmės, gamtinės temos – jis tėra viena iš jos aktualizacijų. O visą plastiką pasiglemžia jo vartojimas – kraštutiniu atveju daiktai išrandami vien dėl malonumo juos naudoti. Substancijų hierarchija suardoma, jas visas pakeičia viena vienintelė: visas pasaulis, net ir pati gyvybė gali būti plastifikuoti – juk, rodos, jau pradedamos gaminti plastikinės aortos.

Iš prancūzų kalbos vertė Dobilė Kisieliūtė

Roland Barthes. „Mythologies“. – Paris: „Seuil“, 1970.

Roland’as Barthes’as (1915–1980) – prancūzų literatūros teoretikas, filosofas, kritikas ir semiologas.