Rūta Elijošaitytė-Kaikarė. Kam reikalinga ta „Šiaurės vasara“, jeigu apie ją nerašo „Žmonės“?

Kaip ir visada, po „Šiaurės vasaros“ (XIV literatūros forumas, vykęs Biržuose 2017 m.rugpjūčio 18–20 d., – red. past.) pasiveja atsiliepimai, pažadinantys galvotoją ir kovotoją, o ne darytoją.

Kaskart, kai tik viešojoje erdvėje pradedama kalbėti apie tai, jog kultūros žmonės turi stengtis ir dirbti dienąnakt keliolikoje darbų, kad uždirbtų padorų (orų) atlygį, pasigirsta įvairiausio pobūdžio komentarų: „...juk tai toks pats darbas kaip ir visi kiti“, „kodėl kultūrą reikia remti, tegul patys prasimano pinigų“, „tegul patys ir gyvena su savo menu“, „tegul tampa populiarūs ir bus tų pinigų“, „nenori – nedirbk tai kultūrai.“ Netęsiu, nes retorika maždaug tokia pati.

Dainiaus Dirgėlos nuotrauka

Niekada nesutiksiu, kad visa kultūra turi būti madinga, visi kultūriniai renginiai turi surinkti tūkstančius lankytojų, klausytojų, žiūrovų, visi straipsniai kultūrinėje spaudoje turi būti aiškūs ir suprantami visiems be išimties ir viskas turi būti matuojama pinigais ir tūkstantinėmis auditorijomis. Manau, kameriniai, jaukūs, nedideli, bet kokybiški renginiai ir susitikimai, analitiniai ir kritiški straipsniai turi egzistuoti. Dar daugiau, – jie yra būtini. Tik kam jie reikalingi? Kultūrinkitės patys sau ir būkite laimingi? Nes juk kokia ta pridėtinė vertė, jeigu tai ne koncertas „Siemens“ arenoje ir ne kokia gatvės mugė, kurioje prekiaujama liaudies meistrų dirbiniais, už kuriuos gali susišluoti pinigo, ir ne pasaulinės garsenybės vienintelis koncertas Lietuvoje?

Šį tekstą įkvėpė du dalykai – aukštas pareigas užimantis žmogus, paklausęs, kokia to renginio (forumo „Šiaurės vasara“) nauda (suprask, ir finansinė), ir menininkė iš Estijos Darja Mazitova, šių metų ŠV viešėjusi kartu su vyru, poetu, dainų autoriumi Timūru Mazitovu. Tiksliau, jos tekstas, kuriuo pasidalysiu vėliau.

2008 m. „Šiaurės vasaroje“, kuri tuomet dar vyko Jurbarke, viešėjo Islandijos rašytojas ir eksperimentinės poezijos kūrėjas Eiríkuras Örnas Norðdahlas. 2012 m. jis išleido knygą „Blogis“, kuri buvo apdovanota Islandijos literatūros prizu, išversta į vokiečių, danų, švedų, prancūzų, graikų kalbas. Pagrindinė knygos herojė – Agnes Lukauskas, kurios protėviai kilę iš Jurbarko. Neabejoju, tūkstančiai knygos skaitytojų pirmąkart išgirdo ne tik apie Jurbarką, bet ir apie pačią Lietuvą.

Pernai „Šiaurės vasaroje“ viešėjęs samių kalba rašantis Norvegijos poetas Sigbjørnas Skådenas pasidalijo nuotrauka, kurioje jo neseniai gimęs kūdikis apklotas iš Biržų atsivežtu lininiu šaliu su Biržų herbu – neabejoju, kad jo aplinkos žmonės apie Biržus, o dauguma ir apie Lietuvą, sužinojo tik tuomet.

PDRʼe („Poetinis Druskininkų ruduo“, – red. past.) viešėjęs Rusijos poetas Andrejus Sen-Senkovas po apsilankymo festivalyje parašė eilėraštį, kuriame tiek šilumos ir meilės Lietuvai ir jos žmonėms, kad skaitytojai Rusijoje dar sykį galėjo įsitikinti – Lietuva puiki šalis, ne tokia, kaip apie ją kai kas kalba toje didelėje valstybėje.

Šiais metais lietuvių kalba pasirodė islando Bragi Ólafssono knyga „Ambasadorius“ („Kitos knygos“), kurios idėja jam kilo apsilankius festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“. Knygoje daug lietuviškų, taip pat ir literatūrinių aktualijų, veiksmas vyksta ir Druskininkuose. Na, gerai, galbūt islandai mums jaučia didesnę meilę nei kitos tautos ir galbūt apie Lietuvą jie žino daugiau nei vokiečiai, bet knygą skaitė ir nemažai amerikiečių, nes ten ji taip pat buvo išleista.

Rašytojas Hailji, amžinas neoficialusis Lietuvos ambasadorius Pietų Korėjoje, išleido romaną „Užupio respub­lika“. Pagal daugelį jo knygų statomi filmai, jis laikomas modernaus korėjietiško kino patronu. Įsimylėjęs Lietuvą, dėl tų pačių mažų „tik patiems menininkams reikalingų“ kultūrinių renginių, kuriuose nekart viešėjo.

Tony Cronstamas, vieno garsiausių švedų komikso „Elvis“ kūrėjas, grįžęs iš Vilniaus knygų mugės į Stokholmą sukūrė kelis Elvio komiksus su lietuviškomis aktualijomis – apie Vilniaus bažnyčias ir (kaipgi komiksuose be to) gražias merginas bei skanų alų. Elvis tuo metu gyveno daugelyje Švedijos laik­raščių – įsivaizduokite, kokio dydžio auditoriją tie komiksai pasiekė, jei tuo metu, pavyzdžiui, „Metro“ laik­raščio tiražas siekė 384 000. Pirma, ką po Vilniaus knygų mugės padarė namo grįžusi Lvovo knygų forumo programų direktorė Sofia Cheliak, – tai paskelbė įrašą apie meilę ir simpatijas Lietuvai.

Nebereikia pasakoti apie vieną garsiausių, daugiausia į užsienio kalbas verčiamų Ukrainos rašytojų Andrejų Kurkovą, viešėjusį ir „Šiaurės vasaroje“ 2014-aisiais, ir Vilniaus knygų mugėje. Jis dievina Marcelijų Martinaitį, sukūrė muziką jo eilėraščiams ir savo knygose bei straipsniuose dažnai mini Lietuvą, kurioje apsilanko beveik kasmet ir noriai dalijasi įspūdžiais – visai neseniai porą savaičių jo feisbuko paskyroje buvo publikuojamos kuo puikiausios nuotraukos ir įrašai apie Lietuvos miestus, miestelius ir mūsų tradicijas. Jo „Šengeno istorijos“ veikėjai lietuviai, tarp jų yra ir M. Martinaičio Kukutis... „Man viskas patiko – ir tradicijos, ir mąstymo būdas, ir tai, kad šalis palaikė Ukrainą dėl konfrontacijos su Rusija. Nuostabi, nepaprasta jūsų šalis“, – teigė rašytojas interviu „Lietuvos žinioms“.

Niekada nepamiršiu, kaip, važiuojant iš Druskininkų į Vilnių, poetas iš Estijos paprašė sustoti miško pakraštyje tam, kad nusipirktų ant virvutės suvertų džiovintų grybų, kuriuos lyg karolius šypsodamasis vežėsi iki pat oro uosto, kad pargabentų žmonai „visiškai netradicinių lauktuvių“.

Paprastai pirmąsyk į Lietuvą atvykę rašytojai sako, kad nieko panašaus nesitikėjo, kad Lietuva turėjo būti tik dar viena nauja šalis, kurioje (jie iš anksto perskaitė) galima įsigyti gražių lino ir gintaro dirbinių. Išvykdami dažniausiai tvirtina, o grįžę ir parašo, kad tai buvo nuostabios dienos, kad Lietuva pilna šaunių žmonių, kad mes gyvename puikioje šalyje, kad mūsų duona skaniausia, o Vilnius kvepia ir įkvepia. Nebandysiu suskaičiuoti, kiek ausų pasiekia Lietuvos vardas, kurį ištaria jų lūpos, – tūkstančius.

O čia – D. Mazitova, kuri į Estiją parsivežė tokį Lietuvos įspūdį:

„Prisimenu ilgą kelią į saulės, aukštų medžių ir dailiomis detalėmis išpuoštų gatvių bei sodų šalį, kurioje jautiesi kaip namuose, net jeigu esi turistas. Įvairi didelio miesto architektūra, daug gėlių, spalvoti oro balionai išblukusiame rugpjūčio danguje. Visur besiraizgantys vynuogienojai, įtrūkę sienų dažai, atviri langai. Istorijos, žmonės, buvusio diktatoriaus namai, senų obelų sodai ir keliai, keliai, keliai. Tekstai, laiptai, paveikslai. Lėti pasivaikščiojimai maloniame vakaro ore aplinkui pilį. Galingos pušys ir ąžuolai, augantys iki pat dangaus. Rausvos eglaitės, sidabriniai gluosniai, dainuojantys fontanai. Žaibai ir liūtys, laumžirgis blizgančiais sparnais, it žaibas lakstantis šen bei ten po muziejaus, kurio senuose languose dulsvai gruoblėti stiklai, skliautais.

Tokia muzikali kalba, jog atrodo – sukurta pasakoti tik apie jaukius ir šiltus dalykus. Sostinėje gausu įrašų, piešinių, juoko – lyg miesto erdvės kalbėtųsi su praeiviais...“

Retai mes apie savo Lietuvą galvojame taip, kaip rašo D. Mazitova. Įsivaizduojame, jog viskas turi būti madinga, glianciška, viskas turi kelti šurmulį ir atsipirkti. Bandau prisiminti, kada bent vienas popartistas, kurio koncertai atsiperka, nes juose lankosi tūkstančiai, iš Lietuvos namo išsivežė tokių šiltų emocijų ir apie jas viešai papasakojo savo draugams ir gerbėjams. Neatsimenu. O gal to ir nebuvo, nes jiems Lietuva – tiesiog dar vienas taškas plačioje kelionių geografijoje. Tai kam reikalinga ta mažytė, nedidelių, bet kokybiškų renginių kultūra, kurios dalis – ir tie nebūtinai visai Lietuvai pažįstami, bet talentingi žmonės? Gal tam, kad mus minėtų? Tam, kad jeigu ne po metų, tai po dvejų trejų turėtume išaugusią neabejingą auditoriją. O gal ir tam, kad kultūra ir joje gyvenantys, būnantys, dalyvaujantys žmonės bei mūsų kultūriniai svečiai net neprašyti padaro daugiau nei įvairios turizmo plėtros strategijos.