Šviesos režisieriaus Eugenijaus Sabaliausko ir kompozitoriaus Pauliaus Kilbausko audiovizualinė instaliacija festivalyje „Transformacijos“ Kaune.

 

Manto Repečkos nuotrauka

 

Įžengiu į naktinę Petrašiūnų elektrinės teritoriją ir priešais mane išsižioja monumentali cecho erdvė. Suvirinimo ritmu trūkčiojantys oranžinės šviesos pliūpsniai iš tamsos ištraukia milžinišką gervės kablį,  tiltus, suringuotas laidų kilpas, žibintus, kitą pramoninę smulkmę. Garsinis fonas, vamzdžių paviršiais slystantys ir žiežirbomis ant betoninių grindų byrantys lazerių spinduliai įtikinamai meluoja, kad ceche nesustodami dirba mechanizmai. Veikia nustatyta  tvarka, be jokio žmogiško įsikišimo, galbūt ir be tikslo ką nors pagaminti. Tamsoje paskendęs statinys vibruoja nuo jo vidurius kaitinančios šviesos ir techninio triukšmo.

Signalinėmis lempomis ir garso gijomis nužymėtu taku keliauju tolyn. Jaučiuosi techninio kosmoso tyrinėtoja, bent tūkstantmečiu į nelaimę pavėlavusia atvykėle, smalsia kitaplanete. Leidžiu kūne plisti laukimo nerimui, įtampą slopina vien tik žinojimas, kad esu surežisuotoje aplinkoje. Pasukus iš blyksinčio tako atsiduriu priešais metalinį kaminą, kurio liemeniu šviesos patrankos be paliovos aukštyn svaido triukšmingus perteklinės energijos pliūpsnius. Mechaninio darbo vaizdas pakeri.

Šnerves ima kutenti medienos kvapas, ugningais dūmais sklindantis nuo biokuro kalvų virtinės. Malonus aromatas primena natūralią, pažįstamą aplinką ir tarsi prislopina pragaištingą vaizdą.

Antrą kartą „Kauno energijos“ organizuojamas festivalis „Transformacijos“ rugpjūčio 23 dieną pristatė fotografo Andriaus Repšio parodą „Šilumos kapiliarų estetika“ ir dviejų ryškių menininkų – šviesos režisieriaus Eugenijaus Sabaliausko ir kompozitoriaus Pauliaus Kilbausko – audiovizualinę instaliaciją. Daugiau nei 25 metus bendradarbiaujantys menininkai Kauno pramoniniuose objektuose kuria ne pirmą kartą. 2021 metais „Peikko Lietuva“ plieno gamykloje nuskambėjo jųdviejų sukurta industrinė simfonija. O šįkart menininkai perkeitė elektrinės kompleksą. Pavertė jį sapnišku mokslinės fantastikos miražu, galinčiu atsirasti kažkam vos spustelėjus elektros jungiklį ir visiems laikams pranykusiu išardžius apšvietimo ir garso techniką. Jei ne organizatorių ir dalyvių paskleista dokumentacija – galėtum pamanyti, kad pasivaideno.

Patirties trumpalaikiškumą pabrėžia ir kūrybai naudojamos medžiagos. Neapčiuopiama šviesa ir garsas gali radikaliai pakeisti fizinę erdvę ir sužadinti emocijas taip, kad matytum tai, ko išties nėra, ką kūrėjai (galbūt) norėjo parodyti. Sinchronizuotos šviesų ir garsų kompozicijos priverčia nerti į vaizduotės žabangas.

Kūrėjams pavyko suteikti laisvę mums, žiūrovėms ir žiūrovams, jų sutvertą pasaulį pajusti taip, kaip norime ir gebame patys ir pačios, kaip lemia mūsų kontekstų žemėlapiai, sudaryti iš mokslinės fantastikos ir kosminių nelaimių filmų, serialų ir knygų, paranormalybės tyrimų, mokslinių prognozių ir įvidujinto nerimo dėl žmonijos ateities. Todėl malonumą pačiai užbaigti kūrinį patyriau itin saldžiai.

Mano vaizduotė oranžinių šviesos liežuvių, smigių lazerių spindulių ir gamybinius procesus klastojančio garsyno atgaivintą elektrinę pavertė gigantišku automatonu. Keisti įrenginiai, nesuprantami procesai ir neišsklaidyta paslaptis, kas išties vyksta šios rūsčios megastruktūros viduriuose. Ar ši naktinė pamaina veikia savarankiškai, ar ją kažkas valdo? Nuo radiacijos ir vienatvės pamišęs nemirtingas gamyklos vadovas? Blogio inžinierius? Robotizuota pasaulio šerdies saugotoja? Galbūt algoritmai ir prieš daugybę nebeegzistuojančios imperijos amžių užsuktas vartojimo perpetuum mobile, nepaisantis kažkada ištikusios pasaulio pabaigos, bet ir neturintis jokių galimybių sustoti net tada, kai tampa nebereikalingas. Pasmerkta, pragaištinga, beviltiškai gražu. O gal klystu. Galbūt elektrinė tiesiog įsileido į kasnakt vykstantį procesą, kurio nejuntame komfortiškai apsupti savaime suprantamų patogumų: šilumos ir elektros energija maitinamų įrenginių draugijos.

Trys atvejai – dar ne taisyklė, tačiau panašu, kad, moderuojant kūrybinei agentūrai „Salto“, Kaune formuojasi pramoninė įvietinto meno tradicija, atverianti paprastai nelankomas vietas, humanizuojanti gamybines erdves ir perkurianti jų tapatybes. Tai nėra unikalūs sprendimai – nebeveikiančią Romos Montemartinio elektrinę miestas pavertė senovės Romos meno muziejumi, kuriame žmonių ir laiko sužalotos skulptūros, spalvingos mozaikos, buities apyvokos daiktai eksponuojami greta pramoninio paveldo. Meno elektrine virto 2007 metais uždaryta Nanši elektrinė Šanchajuje. Kultūrai atsidavė elektrinės Toronte (Kanadoje), Liukenvaldėje (Vokietijoje), Beigane (Taivanyje) ir kituose pasaulio miestuose. Pavyzdį turime ir Vilniuje – istorinėje sostinės elektrinėje veikia Energetikos ir technikos muziejus. Pramoninis paveldas ir ypač kasdieniam žvilgsniui užgintos erdvės įkrauna menininkų ir lankytojų vaizduotes. Kaunas, panašu, irgi atrado savo nišą.

„Transformacijų“ festivalis – pramonės sektoriuje gimstančios kultūros mecenatystės daigas. „Kauno energija“, atsivėrusi bendradarbiavimui su kultūros lauku, nuo šiol Kaunui tiekia du itin reikšmingus dalykus: šilumą ir įspūdžius. Be pirmojo būtų nepakeliama žiema, o be antrojo – gyvenimas. Svarbu, kad tiekimas nenutrūktų.