Oh we’re back in the Balkans again,

Back to the joy and the pain –

What if it burns or it blows or it snows?

We’re back to the Balkans again.

Iš Balkanų dainos (M. Edith Durham, „High Albania“, 1909) 

 

 

 

Autorės nuotraukos 

 

Šią liepą sudegiau ir vėl prisikėliau. Panikos prisodrinti lėktuvo pakilimai ir nusileidimai. Termometro stulpeliai, švenčiantys penktą dešimtį. Paskutinės trys valandos Balkanuose pražiodžius gerklę ir užpakalį klozeto kryptimi – kūnas stačiokiškai atsisako bendradarbiauti išskraidinant nusilpusias iš karščio dūšeles namų link. Ir visgi pavyko: kišenėn įspraustoje rankoje gniaužant vienkartinį maišelį ir po ilgo laiko prisimenant sveikas marijas. Grįžimas namo – emocionalus ir gaivališkas, darsyk parodantis, kokiame netobulame (bet visgi) rojaus kampelyje pavyko gimti ir užaugti.

Šią vasarą nusprendėme keliauti į Albaniją – nebrangią alternatyvą Italijos jūros ir kalnų kokteiliui.  Nenugludintus balkaniškus kampus nusiteikėme traktuoti kaip savotišką egzotiką, o ne laiko mašiną į periodą, kurio prisiminti dvidešimtmečiu vyresni tėvynainiai nieku gyvu nenorėtų. Deklaravus atostogų kryptį, mus išlydėjo tėvų nepatikliai pakelti antakiai ir įspėjamieji „Būkit saugios ir netranzuokit“ palaiminimai.

Paskutinį bureką valgiau keliaudama autostopu per pietryčių Europą prieš daugiau nei dešimtmetį. Smalsumas svaiginantis – kaip pasikeitė šie kraštai? O kaip pasikeičiau aš šių kraštų atžvilgiu? Nusimato nostalgiškas dialogas tarp prisirpusių uogų.

O uogos tikrai prisirpo. Ir tos uogos – žemuogės. Šiaurinėje Albanijoje nusidriekusios balkaniškosios Alpės buvo vienas pagrindinių motyvų aplankyti šią šalį. Kas per petį persimetę medvilninį maišelį, kas ant kupros užsimetę 70 litrų turistinę įrangą, kas visą šią įrangą parankiai įbrukę vietiniams asiliukams – visi žygiuoja tuo pačiu maršrutu, tai yra iš vieno kalnų miesčiuko į kitą. Veriasi Valbonės slėnis, atimantis žadą. Veriasi ir lietuvių žabtai, pamačius niekam neįdomias arkliško dydžio žemuogių plantacijas. Skandinavų ir britų apsuptyje anglų kalbos spragas ir jaunatviško entuziazmo stygių kompensuojame gamtos pažinimu. Su pasididžiavimu pristatau jaunučiams danų backpackeriams žemuogę ir stebiu du išsišiepusius veidus žmonių, pirmą kartą gyvenime ragaujančių šią uogą. Stebuklas.

Dar vienas stebuklas šioje kelionėje man buvo dingusi elektra. Kelis kartus tai nutiko kalnų apsuptame Teto miestelyje, rituališkai skęstančiame tamsoje kiekvieną vakarą. Įvairiakalbiai svečiai išlenda į balkonus ir stebi ganomus gyvulius vis gilėjančioje prieblandoje. Laikas tarsi sulėtėja – nėra galimybės dalintis telefone užfiksuotomis kelionių akimirkomis su artimaisiais ar užsisakyti viešbučių likusiai kelionei. Sėdi sau balkone, stebi gyvenimą ir šiek tiek labiau gyveni.

 

 

Kitą kartą elektra dingo išimties tvarka, rodos, specialiai mums užsakius, klaikios muzikos sostinėje – saulėtoje Sarandėje. Nuo turistų pertekliaus išmušė saugiklius. Šliaužiant Sarandės pakrante su kitais šliužais, šuoliuojant per bangas naktiniame laivelyje, ausų būgneliams nemaloniai virpant nuo vis atsikartojančių muzikinių duetų, stebint perpildytus paplūdimius, išties ima išmušinėti ir vidinius saugiklius. Elektros dingimas – simbolinis aktas, primenantis, kad šalis nespėja keistis ir prisitaikyti prie didėjančios paklausos taip greitai, kaip norėtų.

Italiją imituojančioje Albanijoje, kurios didžioji populiacijos dalis italų kalbą išmoko dėl televizijoje transliuotų muilo operų, netrūksta ir šios šalies simbolikos – itališki restoranų ir viešbučių pavadinimai, espreso kultūra, platus įvairiaformių makaronų ir rizoto asortimentas. Dviem keliaujančioms moterims, žinoma, neliks nepastebėtas faktas, kad kavutės ir cigaretės ritualus viešumoje praktikuoja išskirtinai vyriška kompanija. Vyručiai tikrai turi ką vienas kitam papasakoti diadose, triadose ar gausesniuose būreliuose, bet labiau akį traukia į pėsčiuosius atgręžtų kėdučių promenados. Tipeni sau gatve, o kartu su tavimi tipena tabako dūmuose skęstančių vyriškų akių obuoliai. Ir jokio garso anei pakibinimo. Tik tylus, skvarbus, lydintis žvilgsnis.

 

 

Nors prie kavos puodelio vyriškoji lytis, rodos, nurimsta, visgi stotyse, autobusuose, prie taksi vairo ar auklėjant vaikus paplūdimyje rimties mažoka. Skėsčiojimas rankomis, apsižodžiavimas su perėją kertančiais pėsčiaisiais, direktyvus ir įsakmus tonas – kasdienis kelionės garso takelis. Vakarų standartais pavojingas vairavimas be saugos diržo jaunuosius keliautojus palieka suakmenėjusiais veidais ir dirbtinėmis šypsenomis. „32 years driving – no accident“ („32 metai ir nė avarijos“), – vėl ir vėl kartojama vairuotojo mantra veikia kaip raminamieji, kol plazdenantys jo cigarečių pelenai sluoksniais kloja mano netolygiai įdegusias kojas.

Albanijoje netrūksta gamtos stebuklų – neįtikėtino skaidrumo „mėlynųjų akių“ baseinai pietų ir šiaurės regionuose; vešliai apaugę kalnai kalneliai; tarp uolų nusidriekusios upės ir ežerai; kvapnios čiobrelių kolonijos, kurių pagrindu gaminama vadinamoji kalnų arbata. Vaizduotėje raitosi įspūdingi paveikslėliai, o kūnas rėkte rėkia, kad keliavimas tokiame karštyje yra ne itin maloni ir lengva procedūra. Kaip ir gyvenimas tokiame karštyje.

Žemynui (bei visai planetai) kaistant ir liepsnojant, o kūnui į šiuos pokyčius aktyviai reaguojant, solidarumo vedamą liūdesį pramaišom keičia dėkingumas, kad gyvenu šalyje, kurioje oda iš šalčio pašiurpsta, išpampę kojų pirštai susitraukia, tampyti vaiką (bent jau viešumoje) nebėra norma, o kavinėje į plaukus neįsigeria tabako kvapas. Įkvėpusi lietaus aromatą, atsipalaiduodama iškvepiu ir prisimenu, kad degam visi drauge. Tik mūsų žemelėje turime prabangą rusenti švelniai ir palengva. Su kiek mažiau tabako, bet ne ką mažiau čiobrelių.

 

(Angl.) O, vėl grįžtame į Balkanus,

 

Atgal į džiaugsmą ir skausmą – 

 

O kas, jeigu ten liepsnos, pūs vėjai ir snigs?

Vėl grįžtame į Balkanus.

 

 

Ugnė Sasnauskaitė – šokio-judesio terapeutė. Šoka su žmonėmis, akimirkomis ir žodžiais.