Liūdnos naktys, kaip svajos mano.
Tolybėj, stepės tyruos
Vieniša ugnelė žybsi...
Širdis apsti liūdesio ir meilės.
Tik kaip tu apsakysi, kam,
Kas gena, ko netveria širdis!
– Tolimas kelias, stepė gūdi bežadė.
Liūdnos naktys, kaip svajos mano.

Ivanas Buninas, 1900

Jei rugsėjį saulė dar šviečia, bet tartum jau atsisveikina, tai spalis dar labiau šykšti tiek šviesos, tiek šilumos. O tie, kas mėgsta gamtą, tokiu metu dažnai traukia į... pelkes. Dažnai spanguoliauti. Senovėje pelkės, kaip ir tankus miškas ar tyreliai, pirmiausia buvo apsuptis ir apsauga nuo priešų, nes tik žinantys slaptus kelius galėdavo išeiti. Pelkės sietos su pavojais ir karo menu. O jose augančių spanguolių uogos nuo seno mėgtos. Spanguolės (Oxycoccus palustris) – tai erikinių (Ericaceae) šeimos augalai smulkiais odiškais lapeliais ir apvaliomis raudonomis uogomis. Jas lietuviai dėdavo į rauginamus kopūstus, valgydavo su medumi, iš spanguolių virdavo kisielių... Šiandien spanguolinis kisielius tapo vos ne ritualinis – jį išties dažna šeimininkė deda ant Kūčių stalo. Ilgai nedavė ramybės klausimas: kodėl nuskintos spanguolės taip ilgai išsilaiko nesupuvusios, nesudžiūvusios? Ši paslaptis sietina su maisto konservantais, kurie šiuolaikinei visuomenei tapo itin aktualūs.

Lietuvoje apie 60 proc. pelkių yra ežerinės kilmės. Sunykę ežerų augalai kaupiasi dugne. Pakrančių augalija – nendrės, meldai, švendrės – plinta nuo ežero pakraščio vidurio link ir įsigali ežero seklumose, o pamažu ir visame ežere. Užankančio ežero vandenyje ima trūkti deguonies ir anaerobinėmis sąlygomis prasideda rūgimo procesas. Todėl daugėja rūgščių, slopinama mikrobų skaidomoji veikla ir ima kauptis durpės – organinė uoliena, susidariusi iš pelkių augalijos liekanų. Durpės sluoksniuojasi ant ežero dugno ir jis tampa pelke; pirminė pelkės stadija – žemapelkė. Jos paviršius įgaubtas ir ją maitina ne tik kritulių, bet ir gruntiniai bei paviršiniai vandenys, kuriuose gausu mineralinių medžiagų ir kartu – rūgščią terpę neutralizuojančių katijonų (kai kuriais atvejais žemapelkės susiformuoja ir dėl labai didelio šarmingumo). Žemapelkių augalai auga ir indikuoja ne itin rūgštų dirvožemį. Tai alksniai, viksvų (Carex) genties augalai, nendrės, asiūkliai, žaliosios samanos. Žemapelkėse, esant nedideliam rūgštingumui, susidaro gana susiskaidžiusios, daug maisto medžiagų turinčios durpės. Durpėms kaupiantis, žemapelkės paviršius kyla, ilgainiui keičiasi sąlygos ir žemapelkė pavirsta tarpine pelke, paskui – aukštapelke. Aukštapelkės dėl paviršiaus išgaubimo „atkertamos“ nuo maitinimo gruntiniais bei pritekančiais vandenimis (juose yra mineralinių medžiagų) ir maitinasi tik krituliais, kuriuose gausu oksidų. Todėl čia didelis rūgštingumas ir auga tik labai rūgščią terpę mėgstantys augalai: kiminų (Sphagnum) genties samanos, spanguolės, gailiai, viržiai, vaivorai (girtuoklės). Šių augalų cheminė sudėtis lemia dar stipresnį dirvos parūgštėjimą. Dėl rūgščių konservuojančios įtakos susidaro menkai susiskaidžiusios ir mažai maisto medžiagų turinčios aukštapelkių durpės. Verta paminėti, kad pagrindiniai aukštapelkių augalai – kiminai (Spagnum) – auga puriomis, šviesiomis vejomis. Jie neturi šaknų, o atmosferinį vandenį sugeria visu kūnu. Kiminai ne tik sudaro savotišką pelkių paviršių ir yra substratas kitiems augalams augti, bet būtent iš jų kintančios apatinės dalies formuojasi pagrindinė durpių masė.

Žinomiausios Lietuvos aukštapelkės: Žuvinto palios, Čepkelių raistas, Naujienų pelkė, Kamanos. Vakarų Lietuvos Aukštumalos pelkės (Šilutės r.) augaliją bei sandarą tyrė vokiečių mokslininkas Carlas Albertas Weberis ir aprašė 1902 m. išleistoje monografijoje „Vegetation und Ent­stehung des Hochmoors von Augstumal“ (2002 m. išversta į anglų kalbą, 2016 m. – į lietuvių „Apie Aukštumalos aukštapelkės Nemuno deltoje augaliją ir vystymąsi lyginant su kitomis Žemės aukštapelkėmis“). Aukštumalos pelkę galima vadinti pelkėtyros mokslo lopšiu. Vėliau kompleksiškai pradėtos tirti ir kitos pelkės, o jos yra labai svarbi tirtina ekosistemos dalis. Akumuliuodamos CO2 ir „užrakindamos“ organines medžiagas (susilpnintas skaidymas, C sujungta), pelkės veikia klimatą. Jos didina oro drėgnumą, veikia temperatūros svyravimus. Taip pat nusodina ir asimiliuoja atitekančiame vandenyje esančias medžiagas pagerindamos vandens kokybę. Pelkėse sukaupta daug gėlo vandens resursų. Be to, kai kurie augalai ir gyvūnai tik jose prisitaikė gyventi.

Dabar Lietuvoje įvairių pelkių durpžemiai plačiai eksploa­tuojami ir ekonomiškai. Durpės naudojamos tręšimui, kaip specifinis pagerinantis substratas įvairiems augalams auginti arba kurui. Pažymėtina, kad tik dalis durpių produkcijos suvartojama Lietuvoje, o 83 proc. eksportuojama į kitas šalis. Beje, per pastaruosius du šimtmečius durpžemių plotas pasaulyje sumažėjo 10–20 proc. Suprantama, pelkės išnyksta ir ilgainiui vėl gali atsirasti, ir durpės kaupiasi nuolat, vis dėlto durpių kaupimosi tempai yra lėti – kasmet pelkės, priklausomai nuo gamtinių sąlygų, „priauga“ nuo kelių milimetrų iki 1–4 cm. Dirvotyrininkė dr. Vanda Buivydaitė klausia: „Ar išties galime durpžemius priskirti atsinaujinantiems gamtos ištekliams ir nesaikingai juos eksploatuoti? Durpžemių nukasimo pasekmės kol kas neįvertintos, gali būti pražiūrėtos arba pastebimos per vėlai. Durpžemis, nors ir ne statinis substratas, ne tik per žmogaus gyvenimo trukmę, bet net ir per labai ilgą laikotarpį nespėja atsinaujinti.“

Jau užsiminta, kad senovėje dėl unikalaus liulančio paviršiaus pelkės lietuviams buvo labai svarbios ir kariniu, gynybiniu požiūriu. Pelkes dažnai supdavo miškas – tai priešams jau savaime klaidu. O jei dar pavykdavo juos įvilioti į pavojingas pelkių vietas... Neatsitiktinai Lietuva dažniausiai būdavo puolama žiemą, kuomet pelkės, upės ir kiti sunkiai praeinami vandens telkiniai užšalę. Durbės (1260 m.) mūšis prieš Livonijos ordiną taip pat vyko pelkėtoje vietoje. Vokiečių kronikininkai Henrikas Latvis ir Petras Dusburgietis kaltindavo žiemgalius, kuršius, prūsus, lietuvius bėgant į miškus ir pelkes, ten besi­slapstant nuo priešų. Pelkėse būta slaptų takų – tiek natūralių (vedliams žinomi tvirti kupstai, akmenys), tiek papildytų dirbtinai (padėjus akmenų, rąstų), pastaraisiais nuo priešų galėjo pasprukti vietiniai. Šie takai vadinti kiek primirštais lietuviškais žodžiais: kūlgrindomis arba medgrindomis. Kūlgrindos – tai takai iš akmenų, o medgrindos – iš medžių rąstelių. Kartais kūlgrindų būdavo ir upėse ar sekliuose ežeruose. Turbūt nebereikia minėti, kad tokie keliai buvo slapti, ir už jų išdavimą priešams grėsė griežtos bausmės.

Pelkės istoriniuose šaltiniuose pristatomos ne tik kaip fiziškai realus gamtos suformuotas bei žmogui sunkiai įveikiamas darinys, bet ir kaip kultūrinis simbolis. Viduramžių žmonėms pelkės asocijavosi su blogiu, nuodėmės klampumu, velnio veiklos sfera, reiškiančia nuodėmes ir blogį. Pet­ras Dusburgietis minėdavo pelkes kaip gūdžias vietas, kurių dori krikščionys turi vengti. Simboliška, kad krikščionims laimėjus prieš pagonis lietuvius, Petras Dusburgietis nurodydavo, esą pergalė pasiekta gražiame miške ar lauke, o jeigu pralaimėdavo – dažniausiai tamsiame miške arba klampioje pelkėje. Senovėje pagonys, kaip velnio vaikai (files diaboles), slapstydamiesi miškuose ir pelkėse, šioms vietoms „suteikdavo“ velniškumo. Šiais laikais pelkes mėgsta aistringi, ieškantys nepatirtų nuotykių gamtos mylėtojai – bet juk pelkių lankymas be vedlio pavojingas, nes galima pasiklysti, įklimpti. Nuostabus jausmas įveikti, pereiti pelkę kaip savotišką „velniškumo“ simbolį. Pavyzdžiui, turistiniai žygiai rengiami Varnių regioniniame parke esančioje Sietuvos kūlgrindoje.

O spanguolės auga aukštapelkėse, kimininėje dangoje. Jų uogos yra ir... kai kurių konservantų savotiškas prototipas. Ilgai buvo stebimasi, kodėl šios uogos, nuskintos spalio mėnesį ir šaltai padėtos (dažnai vandenyje), išsilaiko net iki pavasario. Paslaptis paprasta: spanguolėse yra gana didelė koncentracija sorbo rūgšties – natūralaus konservanto, apsaugančio nuo gedimo (mažomis koncentracijomis šios rūgšties yra ir braškėse, serbentuose). 1859 m. vokiečių chemikas Augustas Wilhelmas von Hofmannas išskyrė sorbo rūgštį iš šermukšnių (Sorbus aucuparia) uogų aliejaus, jį distiliuodamas. Pavadinimas kilo nuo šio augalo lotyniško pavadinimo. Vėliau sorbo rūgštis kaip konservantas (E200) buvo išgauta ir sintetiniu būdu. Sukurta ir daugybė kitų sintetinių konservantų, o jų išplitimas transformavosi ir į socialinį, kultūrinį reiškinį, iš esmės pakeitusį valgymo, maisto (ne)ruošimo kultūrą. Vis dėlto maistas turėtų būti ne tik vartojamas, bet ir valgomas mėgaujantis – patiekalą išties juntant, su pagarbiu džiaugsmu bei dėkingumu. Apie valgymo džiaugsmą rašoma ir Šventajame Rašte Koheleto knygoje (5,17): „Štai ką suvokiau iš tikrųjų esant gera: žmogus turėtų valgyti ir gerti bei mėgautis visais savo triūso vaisiais po saule per tas suskaičiuotas gyvenimo dienas, kurias Dievas jam yra davęs.“

Taigi pelkės, spanguolės... Kūlgrindos – slapti keliai per pelkes – lyg ėjimas pažinimo link. Tai sunku ir sudėtinga. Bet verta. Net jei skirtos pelkės, o ne kalnai, stepės... Spanguolės, pažirusios kiminuose. Sunku jas rinkti. Klimpsti, ieškai. Ir net radus – rūgštu. Bet šiek tiek medaus – ir  skonis dieviškas, nepakartojamas. Brandos skonis, paženklintas rudens paslaptimis. Nors… Būtent jos, būtent spanguolės saugo jaunystės paslaptį.