Toma Gudelytė. Žinome, bet negalime patikėti: kaip klimato krizę nušviečia žiniasklaida

Dar užpernai Davidas Wallace’as-Wellsas nepasakė nieko, ko nežinotų skaitytojai ar pasaulio lyderiai, prieš mėnesį susibūrę į dar vieną nuviliantį JT viršūnių susitikimą dėl klimato. Tuomet „New York Magazine“ puslapiuose pasirodęs D. Wallace’o-Wellso straipsnis „The Uninhabitable Earth“ („Gyventi netinkama Žemė“) nubloškė skaitytoją į galimą apokaliptinę ateitį. Straipsnio autorius, remdamasis gausia moksline medžiaga, pateikė globalesnį žvilgsnį į klimato krizę ir jos katastrofinį poveikį įvairioms žmogaus gyvenimo sritims – nuo sveikatos ir aplinkos iki nedarbo, nuo karinių konfliktų iki klimato migracijos problemų, išskirdamas mažiau optimistines prognozes. „Patikėkite, viskas gerokai blogiau, nei manote“, – rašė jis.

Mokslinių duomenų apie spartėjantį visuotinį šilimą ir jį lydinčius padarinius turime pakankamai, kad patikėtume ir reaguotume, bet daugelis išlieka apatiški ir žinias apie dar vieną potvynį ar naują plastiko salą išklauso žiovaudami. Kodėl? Ar mus nujautrina menama distancija (nelaimės vyksta kažkam kitam ir kažkur toli), o gal tai nykstančių raštingumo įgūdžių problema, nebesugebant susieti ir interpretuoti faktų nei artikuliuoti minčių?

 

Jolanta Mikulskaitė.
Jolanta Mikulskaitė.  „Kašalotas“, litografija.

 

Pasyvios laikysenos padariniai akivaizdūs: vos prieš kelerius metus vidutinės pasaulio temperatūros šoktelėjimas 2 °C virš ikiindustrinio lygio buvo laikomas katastrofos slenksčiu. 2015 m. Paryžiaus susitarimu šis slenkstis perkvalifikuotas į žmonijos bendrų pastangų siekiamybę. Šiandien linkime sau nepriartėti prie 5 °C ribos, kurią peržengus klimato padariniai taptų neprognozuojami. D. Wallace’as-Wellsas kaltina mokslininkus pernelyg santūria laikysena viešinant mums visiems gyvybiškai svarbią informaciją. Tyrėjai (epidemiologai, geologai, okeanologai ir kt.) privalo ne tik aktyviau įsitraukti į viešą diskusiją apie klimato kaitą, bet ir drąsiau pasisakyti apie melu grįstą dabartinį ekonomikos modelį. Melu, nes tvirtinti, esą gamtiniai ištekliai beribiai – tai meluoti visuomenei. Netiesa, kad galėsime amžinai ir be padarinių gręžti, purkšti ir kirsti, kiek panorėję. Netiesa, kad Žemės atmosfera pajėgi sugerti visą maisto, transporto ar karo pramonės išmetamą CO2. Kas nutiks, klausia žurnalistas, jei mūsų grobuoniško mentaliteto tirpdomi Arkties ledynai išlaisvins amžino įšalo saugomą trilijoną tonų anglies ir ši garuodama paleis į atmosferą neįsivaizduojamą kiekį šiltnamio efektą sukeliančių dujų? O kaip su albedo reiškiniu, kai dėl mažėjančio ledo paviršiaus Žemė atspindi mažiau Saulės spindulių, todėl vėlgi stiprėja šiltnamio efektas? Tarpvyriausybinės klimato kaitos grupės pranešimai į jį neatsižvelgia, kaip neatsižvelgia į padidėjusio debesuotumo ar miškų išnykimo faktorius. Ar neoliberalizmo įskiepyta privalomo ekonomikos augimo dogma mus apsaugos nuo kylančio jūrų vandens?

D. Wallace’o-Wellso pozicija, daugelio įvardyta kaip perdėtai agresyvi ar provokuojanti, išjudino diskusiją klimato ekspertų ir pačių žiniasklaidininkų gretose: kaip šia tema tinkamai komunikuoti ir informuoti visuomenę. Vieni apkaltino žurnalistą pernelyg lakia vaizduote, kiti – kurstant kolektyvinę isteriją. Galų gale, kam reikalingas fatalistiškas tonas? Skaitytojams reikia teigiamų ir įtaigių istorijų apie sąžiningus žmones, kasdiene veikla ir altruizmu gelbstinčius planetą, „The Guardian“ puslapiuose žurnalistui rep­likavo mokslininkė Victoria Herrmann, apokaliptinę laikyseną pavadinusi neefektyvia. Priešingą nuomonę išsakė rašytoja Rebecca Onion „Slate“ kultūros skiltyje primindama, jog praeityje atominės apokalipsės baimė pastūmėjo viešąją nuomonę, o galiausiai ir valdančiuosius peržiūrėti atominių ginklų politiką. Kartais panika – veiksminga priemonė.

Atrodo neįtikėtina, bet prieš trejetą dešimtmečių D. Wallace’o-Wellso pozicija buvo ne išimtis, o norma. 1988-ieji: į pasaulinę konferenciją dėl klimato Toronte susirinkę šimtai mokslininkų ir politikų sutarė, kad Žemė kaista dėl žmogaus veiklos ir būtina nedelsiant mažinti emisijas. Antropoceno tema prasiskverbė į pokalbių laidas, politinius debatus ir spaudos antraštes. Tada žurnalas „Time“, užuot išrinkęs metų žmogų, paskelbė metų planetą – nykstančią Žemę, stipriai pakeldamas suvokiančiųjų klimato grėsmę skaičių. Tais pat metais Brazilijoje buvo nužudytas Chico Mendesas, aplinkosaugininkas, „Movimento Democrático Brasileiro“ ir žmogaus teisių aktyvistas, stojęs į atvirą kovą su rancheros ir viešinęs Amazonės čiabuvių persekiojimą. Ch. Mendeso nužudymas, sulaukęs milžiniško atgarsio Pietų Amerikos šalyse ir Vakaruose, nukreipė žiniasklaidos prožektorius į Amazonėje vykstantį beprecedentį gamtos išteklių grobstymą. Tačiau netrukus politika pasuko neigimo keliu, iš paskos nusitempdama žiniasklaidą, o su šia – ir mūsų ryšį su tikrove. Sparčiai plintant melagienoms, toksiškam naratyvui ir spaudos laisvės suvaržymams, pabloginusiems viešojo diskurso artikuliavimo sąlygas, vėrėsi vis gilesnė visuomenės informavimo priemonių krizė, lėmusi paviršutinišką ir vis siauresnį temos traktavimą. D. Wallace’as-Wellsas sutinka, kad klimato krizė glaudžiai susijusi su demokratijos krize, ir tai vėl patvirtina klimato kaitos žurnalistus įkalinanti Turkija arba su Jairo Bolsonaro palaiminimu liepsnojantys atogrąžų miškai.

Politikai ir viešajai nuomonei praradus susidomėjimą klimato kaitos tematika, už tai atsakomybę turi prisiimti demokratinių šalių žiniasklaida, veikianti žodžio laisvės sąlygomis. Tuo įsitikinę austrų žurnalistai Danielis Pelletieris ir Maximilianas Probstas, „Septynių mirtinų žurnalistikos nuodėmių“ autoriai. Anot jų, sparčiai nyksta kritiška ir tiriamoji žurnalistika, užleidžianti vietą skandalistinei akimirkos spaudai ir požiūriui, neva visos nuomonės turi vienodą svorį ir vienodą teisę būti išsakytos (iš pažiūros demokratiškas principas: jei yra „už“, tai būtina išklausyti ir „prieš“). Tačiau bešališkumo principo taikymas klimato krizės temai, eterio laiką paskirstant po lygiai ekspertui ir skeptikui, atvedė prie klaidingų diskusijų. Dviprasmiškos neigėjo abejonės neprilygsta solidiems tyrimams. Mokslo pasaulyje seniai sutariama dėl realios atšilimo grėsmės, tačiau visuomenės informavimo priemonės dar ilgai mus apgaudinėjo, neva šia tema toliau diskutuojama ir konkrečių išvadų tyrėjai pateikti negali. Buvo suteikta neproporcingai ir nepaaiškinamai daug erdvės klimato kaitos neigėjų pasisakymams, dažniausiai ginantiems privačius ir taršios industrijos interesus. Taip žiniasklaida tuščiai iššvaistė tokį brangų laiką ir susilpnino besiformuojantį ekologinį diskursą.

Austrų autoriai prikiša pasaulio žiniasklaidai ir tendenciją nugrūsti klimato kaitos temą į gamtos mokslų skyrelį, kažkur tarp sporto ir gyvenimo būdo įdomybių. Neužtenka padrikai kalbėti apie mokslinių tyrimų rezultatus ir perrašinėti duomenis. Būtina turimą informaciją susieti su socialiniais, ekonominiais, kultūriniais, galiausiai psichologiniais pokyčiais, gilintis į priežasčių ir pasekmių ryšius. Metas liautis kalbėjus apie klimato krizę lyg apie išimtinai aplinkosaugos temą. Pasak sociologo Marcelio Maussos, tai „totalus socialinis faktas“, arba hiperobjektas, lemiantis absoliučiai visus mūsų, kaip individų ir bendruomenės, gyvenimo aspektus. Klimato krizė – bene didžiausias iššūkis žmonijos istorijoje, atveriantis neįtikėtiną naratyvinį horizontą tiek retrospektyvine, tiek perspektyvine kryptimi. Kaip įsivaizduojame ateities miestus? Nuo ko viskas prasidėjo? Ar įmanomas visiškas pramonės nuanglinimas ir kokios technologijos leis mums tą padaryti? Grožinė literatūra jau juda šia kryptimi sumaniai laviruodama tarp distopijos, mokslinės fantastikos, dokumentikos žanrų ir padėdama mūsų vaizduotei įsisąmoninti realybėje vykstančius procesus.

Dar vienas didelis trūkumas tas, kad žiniasklaidą mažai tedomina kolektyvinės istorijos. Žvilgsnis fokusuojamas į individą ir jo emociją (dramą, skandalą), neretai pražiūrint kontekstą. Puikus pavyzdys – 16-metės švedų aktyvistės Gretos Thunberg kalba JT viršūnių susitikime, užgožusi (dėl žiniasklaidos kaltės) pačią konferencijos tematiką ir iškreipusi tolesnę viešąją diskusiją. Paauglei priekaištauta dėl perdėto emocingumo ir apeliavimo į moralę, daug kalbėta apie išnaudojamą „sergantį“ vaiką (Aspergerio sind­romas NĖRA psichikos liga, tai neurologinis ypatumas). Italijos socialiniais tinklais nuvilnijusi neapykantos Gretai banga buvo milžiniška, o praėjus savaitei po Niujorko suvažiavimo paauglės iškamša karojo ant vieno iš sostinės tiltų. Atsakomybė už paniekos proveržį tenka dešiniųjų žiniasklaidai, sistemingai išjuokiančiai „Fridays for Future“ judėjimą ir prilipdžiusiai aktyvistams niekinamą „grečiukų“ etiketę (it. gretini – kretinai), o pačią Gretą vaizduojančiai kaip dviprasmišką politinę intrigantę ar manipuliuotoją.

Šiųdienės žurnalistikos nuodėmes vardijantys aust­rai mini dar vieną, bene esminį, aspektą: atsižvelgiant į temos specifiką, tradicinės politinės kategorijos jai sunkiai taikytinos. Apie ekologiją vis dar kalbama kaip apie žaliųjų ar kairiųjų prerogatyvą, o kai kurie „nuomonės formuotojai“ leidosi net į tariamos „leftistų konspiracijos“ paieškas. Tačiau ugdyti ekologinį sąmoningumą ragina tokie pasaulio lyderiai kaip popiežius Pranciškus (ar išdrįstumėte jį pavadinti komunistu?), sušaukęs naująjį sinodą Amazonės genčių žemėse. Taip katalikų bažnyčios galva, kurią Brazilijos prezidentas pavadino didžiausia savo administracijos prieše, nukreipia didinamąjį stiklą į šio regiono ekologines ir žmogaus teisių problemas. Kaip Amazonės sinodą nušvies pasaulio žiniasklaida? Ar susies su enciklikos „Laudato sì“ turiniu ir popiežiaus raginimais priglausti pabėgėlius ir klimato migrantus?

Kiekvienas politinis judėjimas ar partija gali susikurti motyvaciją, kodėl verta stabdyti klimato krizę ir imtis sisteminių pokyčių. Net į nacionalistinius jausmus apeliuojanti radikalioji dešinė: kodėl mes turime pirkti naftą iš svetimtaučių? Verta priminti, kad tik užgimusią Tarpvalstybinę JT klimato komisiją aktyviai rėmė konservatoriai, tokie kaip JAV prezidentas Ronaldas Reaganas. Vėliau iškastinio kuro industrija visas diskusijas klimato tema pavertė radikaliai politinėmis (lobistų propagandinę veiklą išsamiai aprašė Naomi Klein knygoje „Tai viską keičia“). Žiniasklaidos pareiga – priminti visuomenei (ir vyriausybėms), kad klimato krizės akivaizdoje mus sieja vienas bendras tikslas, perlipantis ideologines barikadas ir reikalaujantis kolektyvinių pastangų. Kova už gamtą (ir mūsų išlikimą) iš prigimties yra socializuojanti.

Tačiau, nors tikslas ir bendras, ne visi esame vienodai atsakingi už dabartinę krizę. Medijos dažnai vaizduoja kovą su pasaulio atšilimu kaip būtinybę individualiems vartotojams keisti kasdienius įpročius, pavyzdžiui, atsisakyti mėsos ar tolimų kelionių lėktuvu. Pakeisti seną automobilį nauju, elektriniu. Tai iš esmės teisinga, tačiau baksnojimas pirštu išskirtinai į asmeninės kaltės jausmą problemos nesprendžia. Už dabartinę krizę atsakinga politikos ilgai privilegijuota ir subsidijuota naftos pramonė bei tarptautinės korporacijos, kaupusios pelną mūsų visų (ir ateities kartų) sąskaita. Joms pirmiausia ir taikytinas teršėjo mokestis (megamokestis), o ne „ekologinis“ automobilių mokestis skurdiesiems, nes toks santykis tiesiog neproporcingas: N. Klein knygoje „On Fire“ („Gaisras“) rašo, kad 10 proc. turtingiausių pasaulio žmonių yra atsakingi už 50 proc. pasaulio emisijų. Spauda pernelyg greit užmiršo anglies dvideginio duomenis klastojusios „Volkswagen“ skandalą ar genetiškai modifikuotų sėklų ir glifosato gamintojos „Monsanto“ vėžio bylą. Laikas pradėti rimčiau kalbėti apie finansinę nelygybę ir klimato apartheidą.

Pasaulinė klimato kaita mastu ir pasekmėmis yra didžiausia visų laikų naujiena – pagrindinė dienos naujiena. Bet pati žiniasklaida pirmiausia turi patikėti klimato krize. Didžiausia bėda, pasak Jonathano Safrano Foerio: mes vis dar netikime, kad tai iš tiesų vyksta. Neseniai pasirodžiusioje knygoje „Mes esame klimatas“ J. S. Foeris pateikia tokį palyginimą: 1943-iaisiais lenkų partizanas Janas Karskis, po ilgos ir kupinos pavojų kelionės pasiekęs Ameriką, Vašingtone informuoja Aukščiausiojo teismo teisėją Felixą Frankfurterį apie nacių vykdomas žydų žudynes okupuotoje Lenkijoje. Išklausęs detalaus pranešimo apie Varšuvos getą ir koncentracijos stovyklas teisėjas, taip pat žydas, ilgai tyli, tada prisėda ir kreipiasi į svečią: „Pone Karski, noriu būti su jumis visiškai atviras. Todėl privalau jums pasakyti, kad paprasčiausiai negaliu patikėti tuo, ką jūs papasakojote. Nesakau, kad jūs meluojate. Tiesiog mano protas ir širdis neleidžia man tuo patikėti.“

Šiandien panašiai elgiamės ir mes: sutinkame, jog 97 proc. pasaulio mokslininkų nemeluoja, bet ar pajėgiame patikėti jų žodžiais? Jei priimame faktinę tikrovę kaip tiesą, kad baigiame sunaikinti planetą, bet atsisakome ja įtikėti, rašo J. S. Foeris, esame ne ką geresni už tuos, kurie neigia antropoceninę krizės prigimtį, lygiai kaip F. Frankfurteris nebuvo geresnis už Holokausto neigėjus: „Kuomet ateityje atskirsime šias dvi neigimo formas, kurią jų laikysime lemtinga klaida, o kurią – nedovanotinu nusikaltimu?“

Draugai