Saulius Vasiliauskas. Ar gali patikėti, kad čia vaikščiojo Dante?

Vienos kelionės traukiniais fragmentai

 

Epigrafas pirmas: fokusuoti begalybę

– Viduje yra plaukelių, smulkių dulkyčių. Būtina jas pašalinti. Štai, pabandykit dabar. Užverkit dia­fragmą ir taikykit į debesis, geriausia nustatyti rankinį ir fokusuoti begalybę, – paaiškina fotoateljė darbuotojas, prieš akimirką keliskart spustelėjęs guminę oro pompą – vadinamąją dulkių nupūtimo kriaušę. – Na, kaip? Vis dar liko? Reiks meistro, deja, jo šiandien nėra. Pabandykite užsukti rytoj.

 

Epigrafas antras: viską išpūsti

– Jūsų laikrodis neveikia, – piktokai pareiškia jauna laikrodininkė. – Jame pilna rūdžių, būta drėg­mės. Reiks keisti visą mechanizmą. Jeigu rytoj ateisit tuo pat metu, bus sutvarkytas.

– Bet kaip aš ateisiu tuo pat metu, jei neturėsiu laikrodžio? – naiviai galvoju pusbalsiu.

Ji ignoruoja. Visai nesišypso. Pūtinėja monotoniškai laikrodžio vidurius, mėgindama viską išpūsti.

Autoriaus nuotraukos

Ciferblate liko Adrijos jūros druskų – mėginu rasti sustojusio laiko priežastį: Krokuva–Viena–Liubliana–Koperis–Postoina–Piranas–Triestas–Verona–Florencija–Insbrukas–Varšuva. Kelionei baigiantis, ėmiau painioti eilės tvarką. Pirmąsyk taip stipriai pajutau, ką reiškia vilktis iš paskos įspūdžiams. Nepalikti vietos naujiems.

Ant stalo nugulę pažymėti ir nepažymėti viešojo transporto bilietai, įvairios, daugiausia kultūrines vietas aplankyti kviečiančios skrajutės, knygų skirtukai draugams, Insbruko klubo kortelė su svečių namų „The Art and Sport“ savininko parašu, leidžiančiu naudotis nemokamomis pramogomis, ir įvairūs kiti, matyt, niekam nebetinkami popierėliai – kol kas noriu juos pasilikti.

Neapleidžia klausimai: ar geriau prašokomis pamatyti kuo daugiau pasaulio, ar išnaršyti kelias šalis, jose įsikūrusius miestus; ar prasmingiau dar ir dar sykį iš naujo skaityti keliasdešimt tų pačių knygų, ar žūtbūt stengtis aprėpti kuo daugiau ir taip apmalšinti savo smalsumą. Plotis ar gylis? Šiuo metu nesugebu atsakyti, nepajėgiu judėti tolyn. Turiu pasikliauti laikrodininke, sulaukti meist­ro. Tik tuomet pamėginti pūsti.

∞ ∞ ∞

Valomos jutiklyje įstrigusios dulkės, keičiama mechanika, sukasi fokuso žiedas: autobusas pakeliui į Varšuvą. Įkyriai gergždžiantis vairuotojo balsas praneša, kad sustosime dešimčiai minučių. Išlipus dvi bendraamžės mums – šio teksto autoriui ir kartu keliaujančiam bičiuliui – atvirauja, kad vienai jų tai pirmoji kelionė iš Lietuvos. Lenkijos sostinėj žada praleisti savaitgalį ir tikisi daug įspūdžių. Kur važiuojate jūs, teiraujasi. Skrosime Europos vidurius traukiniais, sakom. Pristatome maršrutą. Stebisi – kaip viską suspėsim?

Tik vėliau suprasime, kad dalies miestų teks atsisakyti, kad nepamatysime Genujos, Milano, pašonėje paliksime Berną, Berlyną, taigi merginų nuostabos būta pamatuotos. O dabar, išleidę pirmuosius zlotus tualetui, persėdame į traukinį Krokuvos kryptimi. Modernus greitasis traukinys vėluoja (!). Šalia sėdinti keleivė ima kolioti konduktorių (lenkiškai, tad turinio nesuprantame, bet tonas ir gestai bemaž tarptautiniai). Vis pažvelgia į mus laukdama, kol solidariai prisijungsime prie protesto. Kelias minutes kantriai pratylime nenorėdami gadintis pakilios, kelionių pradžioms būdingos nuotaikos.

Valomos dulkės, sukasi fokuso žiedas: dūžtantis šampano butelis centrinėje Krokuvos aikštėje, į grindinį beldžiančios arklių kanopos, linksmybių ieškantys jaunimo būreliai ir daugiau nei tuzinas striptizo baruose apsilankyti kviečiančių darbuotojų, žinančių daugiau nei tuziną būdų pritraukti (ne tik) potencialius klientus.

– Negi jums nerūpi papai? Tai kas jūs per vyrai? – neiškentusi įtūžta viena iš striptizo agenčių. Kitas prisipažįsta, kad moterys jo atstovaujamam bare gal ne geriausios, bet alkoholis pigus. Nesirenkam nei alkoholio, nei papų. Kokie gi mes vyrai?

Stebina kontrastai: kitą dieną toje pačioje aikštėje buriasi maldininkai, grojama klasikinė muzika, išpažinčių klausyklas primenančiose prekyvietėse prekiaujama iš pirmo žvilgsnio gana patraukliais ir nebrangiais šachmatų komplektais... Pietaujame „Sriubų ambasadoje“ (lenk. „Ambasada Zupy“) – kaip vieninteliai klientai tuo metu gauname paragauti visų sriubų tokiais kiekiais, jog pasijuntame sotūs it ambasadoriai. Užsigeidžiame nuotraukos su dosniąja Krokuvos sriubininke. Prieš fotografuodamasi ji rankomis pasitaiso šukuoseną, nužvelgdama savo atspindį ant orkaitės.

Valomos dulkės, sukasi fokuso žiedas: griaustinio trinktelėjimai susilieja su traukinio dundesiu, kupė esame dviese, pro telefono garsiakalbį sklinda muzika, svarstome organizuoti šokius, nors mūsų vagone žmonių nedaug, visi jau sumigę, o išeiti į kitą dabar, vidurnaktį, neleidžiama. Netaisyklingas bičiulio kojos judesys padeda išsiaiškinti, kaip dar panaudoti kėdes – jos, smarkiau pajudinus, virsta pačiais patogiausiais gultais. Tokiais, ant kurių vėliau dar ne kartą norėsis užmigti, nurimti judėjime.

Valomos dulkės, sukasi fokuso žiedas: ankstyvas rytas Vienos stotyje veikiančioje parduotuvėje, kava ir užkandžiai, netikėtai priėjęs ir ryšį užmegzti pabandęs psichologas, užkietėjęs nomadas iš Norvegijos, jo gausūs patarimai bepusryčiaujant, kuriais vėliau ne itin sėkmingai bandėme kliautis.

Tvarka ir disciplina, neįmanomybė pasiklysti, nepriekaištinga miesto susisiekimo infrastruktūra – tokie pirmieji įspūdžiai. Pasirinktas viešbutis ant kalvos, netoli pilies – iš ten įstabus miesto vaizdas. Taip pat minėtini vešintys vynuogynai ir draugų laiškai, nurodantys, kaip šiame rafinuotame ir įpareigojančiame kultūros centre nepaklysti. Kaip pamatyti viską, ką privalu pamatyti.

Valomos dulkės, sukasi fokuso žiedas: namai, kuriuose, kaip teigiama, savo dienas leido Mozartas, iš grotuvo sklindantys pasakojimai sumišę su muzika, infantilus džiugesys, norint pateisinti savo praeitį genijaus pomėgiais (žaisti biliardą ir rengti privačius vakarėlius, kuriuose laisvai liejasi punšas), merginos už kavinės lango ir jų iššaukiantys, lengvi ir neįpareigojantys judesiai, šitų judesių, o vėliau – pačių merginų sekimas ir visiškai netikėta fizinė jų prapultis.

Valomos dulkės, sukasi fokuso žiedas: vaikštynės po Vieną palengva platinant žvalgymosi ratus, gluminanti Elen von Unwerth fotografija vienoje mados galerijų, Neringos Černiauskaitės ir Ugniaus Gelgudos instaliacija modernaus meno muziejuje „Mumok“, dvi tuščios vyno taurės prie seno taksofono, lėtas lietaus kapsėjimas ir užsitęsusios kampo atokvėpiui paieškos.

Royalkelnės – taip praminsime čionykštį elitą reprezentuojančio ponaičio kelnes su žiojėjančia skyle ties užpakaliu – jį sutiksime Karališkojo Vienos orkestro koncerte. Royalnaktis lauks svečių namuose su gimnazistais, atvykusiais iš Berlyno ir bandančiais ištrūkti iš juos lydinčių mokytojų akiračio. Izabelė – merginos, kurią abu nebyliai įsižiūrėsime, vardas. Aišku viena: ji niekada neperskaitys šio teksto.

Valomos dulkės, sukasi fokuso žiedas: pusiau nuleistos žaliuzės, sunkiai atsivėrusios durys, viduje televizorius ir lošimo aparatas, močiutė, gerianti espresso ir rūkanti močną cigarą. Nuo baro nušoka dailininkas Volkas ir priblokštas kreipiasi taip:

– Šioje vietoje renkasi tik visiški frykai, kaip jūs, po velnių, čia patekot?!

Vėliau mus pavaišina slivovica, o žemėlapis, kurį gavome turizmo centre, neprasprūsta pro įgudusias dailininko akis:

– Iš kur jūs jį traukėt?! Čia net savęs neįmanoma rasti! – šaukia Volkas ir rekomenduoja, kur geriausia eiti. Tą patį daro ir kinematografiška močiutė (primenanti Emmanuelle Rivą iš Haneke’s „Meilės“): palinkusi daugiau nei intymiu atstumu, ji ramia, taisyklinga vokiečių kalba, kurią menkai teferštėjinam, paaiškina, kaip rasti žymųjį menininkų kvartalą, vadinamąjį Hundert­wasserio kaimelį.
Atsisveikinam it geriausi draugai.

Valomos dulkės, sukasi fokuso žiedas: knygynas, kuriame tarp istorijos ir politikos išskiriama psichoanalizės lentyna; bažnyčia-šventovė, kurią sąmonėje modeliavęs Otto Wagneris, matyt, atsidavė pasąmonei; elektrinė, kurią projektavęs ekoarchitektas Friedensreichas Hundertwasseris, kaip kas nors galėtų pamanyti, neoficialiai kūrė žaislus kosmonautų (ir ufonautų) vaikams; gigantiški bokštai, pastatyti per Antrąjį pasaulinį karą gynybai, taikos laikotarpiu pritaikyti šiuolaikiniam menui; seni kieti hipiški veikėjai, per paro­dos atidarymą grojantys...

...kaip perteikti prisiminimus, jei viskas tėra būsenos?..

...nežinia, grojantys...

...nežinia, kas tokie...

...nežinia, kokios parodos atidaryme...

...neaišku, kokioje galerijoje...

Valomos dulkės, sukasi fokuso žiedas: mopedu Liublianos traukinių stotyje vos į mus neįsirėžiantys įsimylėjėliai, netikėtai užplūdusi miesto nykuma, ilgos hostelio paieškos, žmogus su užrašų knygele, netrukus aprodysiantis mums centrą, ir baras, kuriame renkasi čionykštė bohema.

Kitą dieną – dviračiai. Niekur nesu matęs tokios šių dvikojų įvairovės. Be jų – daug žalumos, panašiai kaip Vilniuje. Prikausto ir laiko tėkmę slopina skulptūros. Upes – tiltai. Prie vieno ilgai lūkuriuojanti mergina, vis nedrąsiai atsisukanti, vaikinas, ilgai ją stebintis, uždelsiantis ir nesėkmingai bandantis vytis.

Valomos dulkės, sukasi fokuso žiedas: dvi nakvynės viename iš kadais Venecijos Respublikai priklausiusių pajūrio uostamiesčių – Koperyje. Netikėtai aptiktas nuostabus, ką tik atsidaręs hostelis „Secret Garden“. Klausiu Mustafos, jo savininko, kokia pavadinimo kilmė, ir jis nieko nelaukęs vedasi kambarių labirintais. Už vieno jų durų –­ slaptas sodas. Su palmėmis ir driežais, žinoma.

Sekmadienio naktį spontaniškai užsimezgęs vakarėlis su vietiniais skeitų (kalbos taisyklingumas reikalautų rašyti riedlenčių) parduotuvėje. Svaidomos kuprinės, daromi salto ir kūlversčiai. Nuo piktų kaimynų žvilgsnių iki besiartinančių trijų policininkių prabėga vos kelios minutės. Mūsų vienkartiniai draugai (kurių, matyt, daugiau niekada gyvenime nepamatysim) bando teisintis, deja, tenka pildyti protokolą. Galiausiai jie persikelia prie vandens, o mes – ieškoti visą naktį veikiančio skvoto. Ieškoti nuotykio. Kapituliuojame stovėdami kažkur užmiestyje, ant, regis, niekur nebevedančio tilto.

Valomos dulkės, sukasi fokuso žiedas: riedame specialiu traukiniu į Postoinos požeminio pasaulio gelmes, kur veriasi stalaktitų ir stalagmitų kompozicijos, per ilgus šimtmečius dailintos gamtos. „Čia vaikščiojo net pats imperatorius...“ – nenugirstu, kokį imperatorių gidė turi galvoje, o gal ir pats, gal visi mes šiame drėgname ore besigrožintys įstabiais vaizdais atrodome tarytum naujųjų laikų imperatoriai, įsigiję bilietus ir be jokios kovos laimėję šią civilizacijos prijaukintą požemių karalystę.

Valomos dulkės, sukasi fokuso žiedas: dar vienas Slovėnijos pajūrio miestelių – Piranas. Kompozitoriaus Giuseppe’s Tartini’o aikštėje kemšam tortinius (pavadinimą karštiems sluoksniuotos tešlos pyragams sugalvoju). Aplinkui pinasi siaurų gatvelių tinklynai. „Kur yra pilis“, – klausiam ant šaligatvio sėdinčio jaunuolio. „This isn’t castle, this is big one, this is fort“, – sako. Laipiojame forto sienomis, karstomės, fotografuojamės. Matome: ant miesto bažnyčios bokšto užkelta švento Jurgio, žvelgiančio į jūrą, skulptūra. Žiūrime, matome, nežiūrime, vis tiek matome. Ar mes vėl aikštėje?.. Telefone niekaip neužkrauna žymiojo Tartini’o koncerto trimitui. Negalime paklausyti. Niekaip.

Valomos dulkės, sukasi fokuso žiedas: Triesto kioskuose – autobusų bilietėliai ir pornografija užpildyti DVD. Iš garbaus amžiaus pardavėjos imam pirmuosius. Mūsų viešbutis ant jūros kranto – tolėliau nuo cent­ro. Čia kiek atsipučiame, nors kambarį gauname rūsyje ir esame akylai stebimi įkyraus senio (šeimininko?). Rytojaus dieną – Joyce’o skulptūra ir Joyce’o kava Joyce’o kavinėje. Šalikelėse tvarkingai eilėmis sustatyti motociklai. Bažnyčios, pastatų architektūra, aikštės, skulptūros, valkataujančios turistų grupės... viskas pinasi, maišosi, liejasi. It vaikystėje paleisto vilkelio linijos.

Valomos dulkės, sukasi fokuso žiedas: išgėrusi nuodų miršta Džuljeta. Aktoriams prisikelti draudžiama, todėl susidomėjusieji maloniai išprašomi lauk (kitą dieną nuėjome pažiūrėti ir Džuljetos kapo, kad įsitikintume. Kapas buvo atvertas. Kūno, kaip mūsų akys liudija, nebuvo). Muziejinė aplinka ne tik muziejuose. Turistų skrandžiams – picos ir vynas. Žavesniems prašalaičiams – savo ateities už kiekvieno kampo laukiančios jaunos italės. Visiems – susimaišęs meilės ir šlapimo tvaikas. Įstabioji Verona. Ką radome šiame mieste? Ko neradome? „Could you believe that Dante was walking here?“ – pasididžiuodamas klausia vietinis. Negalėdami patikėti skubam ieškoti, kur čia tualetas. Kareiviai mudu stebi taip, lyg Dante būtų prisikėlęs iš kapo nusičiurkšti.

Valomos dulkės, sukasi fokuso žiedas: Florencija. Ant kalvos įsikūręs hostelis, buvęs XIII a. vienuolynas-ligoninė (čia pradėjo stigti žodžių, juos mainė baltos paklodės autentiško modelio lovose ir šikšnosparniai, karpantys vakarėjantį miesto peizažą). Skaitau lentynoje rastą Fernando Pessoa „The Book of Disquiet“. Laiptinėje trankosi įskridęs balandis. Noriu čia pasilikti.

Valomos dulkės, sukasi fokuso žiedas: vietoj žodžių nuo Florencijos katedros Santa Maria del Fiore skamba trimitai (tik grįžę, po kelių mėnesių, sužinosime, kokie garsūs trimitininkai juos tąsyk pūtė). Dėl gyvai po atviru dangumi grojusio Balkanų kolektyvo – sudaryto iš italų – nespėjame į paskutinį autobusą. Kalta ir australė, maloniai įspėjusi, kad turime su ja pašokti. Kalti ir mes, maloniai sutikę.

Valomos dulkės, sukasi fokuso žiedas: žodžiai vis dar trūkinėja traukinyje į Insbruką. Netyčia atsidūrus pirmos klasės vagone, viską užgožia pirmos klasės žodžiai: „For me 15 euro is a peace of cake“, – taria kortomis žaidžianti dama. Vėliau ta pati dama nepriima bičiulių siūlymo nusnausti –­ baiminasi, jog užmigdama traukinyje rizikuotų mirtinai sušalti ir daugiau niekad nebepabusti.

Prisimenu (lyg) dar vakar mus iki miesto nuo vienuolyno pavežusią Agatą. Vienišą moterį, gyvenančią kalnuose, kasdien jodinėjančią arkliais. Čia augusią, galinčią aprodyti turistų rečiau aptinkamus kampelius. Agata nenaudoja interneto, nes nuo jo skundžiasi galvos skausmais (!). Ar jai čia, Florencijos kalvose, reikalingi žodžiai?

∞ ∞ ∞

Prieš siųsdamas šį tekstą, smalsauju, kokius žodžius šiandien vartoja Izabelė? Ar ji jau baigė gimnaziją? Ar (iš)laikė kalbėjimo įskaitą?

Galvoju, kokiais žodžiais kalbėtųsi Dante su Pessoa, jei būtų susitikę? Ar jie rastų bendrų žodžių?
Mėginu prisiminti, kokius žodžius ištaria Džuljeta, prieš pabučiuodama mirusį Romeo. Ar tie žodžiai priklauso jai, ar Šekspyrui?

Ar dailininkas Volkas iš tiesų gyvena ir kuria Vienoje? Ar jis šią akimirką Jums nėra tik žodžiai?

 ∞ ∞ ∞

Mūsų kūnai tyvuliuoja lediniame vandenyje. Aplinkui – Alpių viršukalnės. Nusiplaudami senuosius žodžius, fokusuojame begalybę.