Po pirmųjų laimėjimų Ukrainos pietuose rusų kareiviai greitai suprato, kad su gėlėmis niekas jų nesutiks. Todėl iš šalies teritorijų okupacinė valdžia pradėjo vežti materialines vertybes: nuo kaimo kioskelių lentynų iki žemės ūkio kombainų.

Ukrainos „išlaisvintojų“ elgesys leidžia juos vadinti okupantais. Po masinio kviečių ir daržovių išvežimo iš Chersono ir Zaporožės sričių (grūdus gabena į Siriją jūrinėmis baržomis), atėjo muziejų eilė. Eiliniu Rusijos nusikaltimu tapo archeologinės kolekcijos išvežimas iš Melitopolio kraštotyros muziejaus.

 

Skitų auksas, IV a. pr. Kr., ⓒ CC BY-SA 4.0

 

Tauridos archeologija ir muziejaus kolekcijos istorija

Sovietmečiu netoli Melitopolio, Čertomlyko, Solochos pilkapyje archeologai rado skitų laidojimų kapavietes, kurios po kasinėjimų tapo sensacija visam kultūros pasauliui.

Karališkąją kapavietę Jurovkoje, Melitopolio priemiestyje, atsitiktinai, kasdami šulinį aptiko vietos gyventojai. Melitopolio pilkapyje archeologinė ekspedicija vadovaujama Oleksijaus Terenožkino (1954) po 3 mėnesius trukusių kasinėjimų rado daugybę auksinių papuošalų. Nors pagrindinė kapavietės dalis buvo išvogta dar senais laikais, archeologams 12 m gylyje pavyko rasti slėptuves ir kapų plėšikų nepaliestas kapavietes: skitų karalienės (dalinai išvogtos), dviejų arklių ir sugulovės. Materialiais ekspedicijos radiniais tapo daugiau nei 3500 auksinių objektų – masyvūs gorito apdangalai, plokštelės žirgų pakinktams, pakabukai, karoliukai.

Kone pačiu reikšmingiausiu Ukrainos archeologų radiniu tapo Tovstos mohylos turtai, rasta daugiau nei 4 kg auksinių papuošalų. Pačiais vertingiausiais iš jų buvo pripažinti skitų karaliaus kardas (su paauksuota makštimi ir rankena) ir karaliaus auksinis pektoralas. Kaip ir daugelis sovietmečiu rastų vertingų archeologinių eksponatų, buvo išvežti į Leningradą ir eksponuojami Ermitaže.

Radiniai iš O. Terenožkino ekspedicijos tapo dabartinio Istorinių brangenybių muziejaus Ukrainoje ekspozicijos pagrindu. Tačiau dalis auksinių karolių, plokštelių, aptaisų liko Melitopolio kraštotyros muziejuje. Vertingiausios buvo moteriška auksinė diadema, balno užvalkalai ir žirgo antkakliai.

Vienintelis rajoninis muziejus, turintis archeologinę aukso kolekciją, labai brangino savo unikalius eksponatus. Tripusė piramidė su aukso plokštelėmis, papuošimais ir diademomis Melitopolio gyventojams buvo demonstruojama tik kartą per metus, per miesto dieną.

Vagystė

Po pirmų pranešimų apie Melitopolio kraštotyros muziejaus apiplėšimą susisiekiau su sena savo pažįstama, muziejaus darbuotoja. Dėl suprantamų priežasčių (darbuotoja liko okupuotame Melitopolyje) jos vardas šiame straipsnyje nebus atskleistas. Štai ką papasakojo vagystės liudininkė: „Įsakymas apie brangios skitų kolekcijos evakuaciją muziejuje buvo gautas iš karto po rusų įsiveržimo į Ukrainą pradžios. Bet muziejaus direktorei Leilai Ibragimovai nepavyko evakuoti ekspozicijos dėl pačios paprasčiausios priežasties: muziejus neturi savo transporto. Vežti brangią kolekciją asmeniniu automobiliu buvo pavojinga, o bankų inkasatorių ar valstybinių institucijų automobiliai buvo užimti. Be to, kelias į Zaporožę užkimštas besitraukiančių melitopoliečių automobilių ir priešais važiuojančios ukrainiečių karinės technikos kolonų.

Atvirai kalbant, tokioje ekstremalioje situacijoje muziejaus darbuotojos nebežinojo, kaip elgtis. Išnešti auksinę kolekciją iš muziejaus buvo griežtai uždrausta tarnybinėse instrukcijose. Unikalius eksponatus slėpti savo namuose neleido ir moraliniai muziejaus darbuotojų principai – tai panėšėtų į vagystę. Todėl skitų auksą nuspręsta paslėpti muziejaus rūmų rūsyje, kuris buvo užverstas statybinėmis ir buitinėmis atliekomis. Vėliau muziejaus direktorė pasitraukė iš Melitopolio, bet didžioji dalis darbuotojų liko mieste ir toliau ėjo į darbą.

Praėjus porai dienų po Melitopolio užėmimo muziejuje atsirado naujas „šeimininkas“. Savo paslaugas okupantams pasiūlė kolaborantas Eugenijus Gorlačevas. Šis žmogus kelerius metus buvo laisvai samdomas muziejaus darbuotojas, padėjo ieškoti kraštotyros objektų Melitopolio rajone, gerai išmanė muziejaus ekspozicijas. Nuo 2014 m. E. Gorlačevas muziejuje nesirodė, dėl Rusijai palankių pažiūrų iš kitų darbuotojų sulaukė aršaus pasipriešinimo. Štai šis „kraštotyrininkas“ ir buvo okupacinės valdžios paskirtas eiti muziejaus direktoriaus pareigas.

Nuo pirmos „darbo“ dienos E. Gorlačevas užsiėmė muziejaus krata. Darbuotojams iš karto tapo aišku, kad naujasis direktorius ieško unikalios skitų kolekcijos – brangiausio muziejaus eksponato. Per kelias dienas nesėkmingai išnaršęs visas patalpas kolaborantas kreipėsi pagalbos į okupantus.

Į muziejų atvyko didelė „žaliųjų žmogeliukų“ grupė – žmonės su kamufliažine uniforma be skiriamųjų ženklų. Jie apklausė visus muziejaus darbuotojus, svarbiausias klausimas buvo „Kur yra skitų auksas?“ Suradę namų adresą į muziejų parsivežė ir direktoriaus pavaduotoją vyriausiąją fondų saugotoją, kurią tardė kelias valandas. Niekas iš muziejaus darbuotojų neišdavė slėptuvės vietos.

Po nuodugnios kratos detektyvai vis dėlto surado kolekciją. Vėl atvežta fondų saugotoja skaudančia širdimi buvo priversta patvirtinti jos autentiškumą. Bet šito liudijimo „muziejaus reikalų žinovams“ neužteko. Po kelių dienų okupantai iš Krymo atsivežė kitus ekspertus (beje, šis faktas patvirtina, jog kolekcijos perėmimo operacijai pritarė Kremliaus valdžia, o ne pavienė Rusijos vadų iniciatyva). Ekspertizė vyko ypač neįprastai ir slaptai. Fondų saugotoja atvykusių ekspertų net nematė, nes šie muziejaus darbuotojai klausimus uždavė raštu ir gavo tokius pačius atsakymus kaip ir per ankstesnę apklausą. Plėšikų vadeiva kelias valandas nešiojo lapus su klausimais ir atsakymais iš vieno muziejaus kambario į kitą. Svarbu ir tai, kad plėšikų vadas apklausas ir ekspertizę vykdė užsidėjęs balaklavą, kad niekas neatpažintų. Natūralu, nė vienas muziejaus darbuotojas nepasirašė dokumentų dėl archeologinių eksponatų perdavimo. Žinoma tik tai, kad eksponatai buvo išvežti.“

Čia muziejaus darbuotojos pasakojimas baigiasi. Kolekcijos likimas darbuotojams nežinomas.

Liūdnos išvados

Melitopolio muziejaus apiplėšimas tapo eiliniu rusų kariuomenės vandalizmo aktu. Tada okupantai iš Mariupolio muziejaus pavogė daug vertingų paveikslų (dingo Archipo Kuindžio „Raudonieji Vakarai“, „Ruduo“, „Elbrusas“, Ivano Aivazovskio „Prie Kaukazo krantų“ ir Nikolajaus Dubovskio „Jūra“, „Naktis Baltijos jūroje“). Iš Mariupolio į Rusiją išvežtos senovinės ikonos „Dievo Motina su Kūdikiu“, „Jėzus Kristus“, „Jonas Krikštytojas“, Jefimo Charabeto medalių meno kolekcija ir unikalus Toros ritinys.

Rusijos valdžia skelbia „taikią Ukrainos denacifikaciją“. Tačiau daugiau nei šimtas bažnyčių, istorinių pastatų, teatrų ir muziejų jau įtraukta į Ukrainos kultūros ministerijos ir UNESCO pildomą sunaikintų kultūros objektų sąrašą.

Nepaisydami savo pareiškimų Kremliaus politikai akivaizdžiai pasirinko netipinio okupantų elgesio modelį. Paprastai Rusija užgrobtose teritorijose elgiasi kaip šeimininkė. Tai patvirtina ir Energodaro atominės elektrinės, kuri iš karto buvo paskelbta „Rosatom“ nuosavybe, užgrobimas. Plėšdami muziejus okupantai elgiasi kaip bausmės bijanti vagių gauja – dangstosi veidus ir slapta išveža grobį nežinia kur.

Daugumai Ukrainos gyventojų jau aišku, kad Kremlius ketina ne „denacionalizuoti“ suverenią šalį, o sunaikinti Ukrainos kultūrą. Okupantų kariuomenė neturi elementarių moralės principų. Jie atvirai plėšia parduotuves, sandėlius ir muziejus.

Tikime, kad Ukrainos miestai bei kaimai bus išlaisvinti ir sugrąžintos visos užgrobtos teritorijos. Tačiau Rusijos fašistų padarytas žaizdas teks gydyti dar ilgai. Norime tikėti, kad po mūsų pergalės išvogtos kultūros vertybės bus grąžintos Ukrainai.

Iš ukrainiečių kalbos vertė Rūta Gluchovaitė

Serhijus Kučma – filologas, pedagogas, pastaruosius 10 metų publikuoja straipsnius, kuria videomedžiagą.

Šis tekstas yra projekto „Kultūra jungia: tekstai iš Ukrainos“ dalis. Projekto partneris Lietuvos nacionalinis dailės muziejus.

Kviečiame paremti Ukrainos dailės muziejus: Jono Karolio Chodkevičiaus labdaros ir paramos fondas, įm. k. 305350324, P. Vileišio g. 18A, Vilnius. Banko sąskaita LT37 7044 0600 0832 3972.