Simone Tallone, Toma Gudelytė. Įsivaizduoti mokyklą po karantino: Gianni’o Rodari’o pamokos

 

„Vaikai ateina iš ateities, mes tiksliai nežinome, kas tai per būtybės, bet numinkyti jie iš ateities ir nežinomybės tešlos“, – rašė Gianni’s Rodari’s (1920-1980), vienas žinomiausių vaikų rašytojų pasaulyje, kurio 100-ąsias gimimo metines minime pandemijos sąlygomis: atšaukti ar į virtualią erdvę persikėlę rašytojui skirti kultūriniai renginiai, tarp jų ir šiųmetė Bolonijos vaikų knygų mugė su rodariška programa.

Karantinas suaktualino mažiau žinomą šio autoriaus gyvenimo aspektą: G. Rodari ne tik poetas ir pasakų kūrėjas (jo žodžiais, išradėjas), žurnalistas ir kairysis intelektualas – pirmiausia jis buvo mokytojas. Ir kaip mokytoją G. Rodarį formavo dramatiška patirtis: vos 17-os jis ėmė mokyti žydų pabėgėlių vaikus, tiesa, neilgai – prasidėjo karas, deportacijos ir partizanavimas. Į vaikų pasaulį G. Rodari grįžo 6 dešimtmetyje, rengdamas reportažus apie streikus fabrikuose ir atsakinėdamas į darbininkų vaikų redakcijai siunčiamus laiškus (buvo tokia sekmadieninė laikraščio „L’Unità“, kuriame rašytojas dirbo, skiltis).

Mokytoją G. Rodarį mename dėl kelių priežasčių. Teorinėje knygoje „Fantazijos gramatika“ (1973, liet. k. 2001) jis pateikė įvairių rašymo technikų bei vertingų įžvalgų, kaip ugdyti vaikų kūrybiškumą ir puoselėti fantastiką (iš Novalio pasiskolinta sąvoka, tapusi G. Rodari’o pedagoginės minties atramine ašimi), leidžiančią geriau suvokti mus supančią tikrovę. Beprecedenčiam šių mėnesių mokykliniam eksperimentui pritaikę G. Rodari’o fantastinę analizę rastume įdomių dalykų. Autorius siūlo išskirti pirminius veiksnius – elementus, kurių pagrindu kuriami nauji fantastiniai deriniai (istorijos) apie pasirinktą veikėją. Kokį pasakojimą (ar, taikant šiuolaikinį terminą, storytellingą) girdėjome sekant apie mokyklą ir nuotolinį ugdymą karantino laikotarpiu? Ir kokie scenarijai mūsų laukia rugsėjį? Pradėkime išskirdami tris pirminius elementus.

Italijoje, didžiausiame COVID-19 židinyje Europoje, Mokslo ir švietimo ministerijos sprendimu, visų lygių mokymo ir auklėjimo įstaigos duris užvėrė kovo 5-ąją neribotam laikui. Iš 27 Europos Sąjungos narių mokyklas visiškai ar iš dalies balandžio ir gegužės mėnesiais atidarė 22 šalys. Italijoje mokymosi įstaigų uždarymas truko ilgiausiai visoje Europoje. Nuotoliniam mokymui organizuoti prireikė maždaug mėnesio, patirta begalė sunkumų, didelė dozė nežinios ir kartais radikaliai išsiskyrė regionų bei mokyklų tarybų požiūriai. Tolesnį mokymo procesą lydėjo tėvų ir mokytojų protestai, pediatrų ir psichologų vieši raginimai nenuvertinti užsitęsusios izoliacijos padarinių vaikų ir paauglių psichinei sveikatai. Deja, viešoji diskusija apie mokyklą, Italijoje turinčią gėdingai daug problemų (itin prekariška mokytojų darbo situacija, kritinė pastatų būklė, perpildytos klasės ir kt.), užuot išsirutuliavusi į platesnio užmojo idėjinę programą, įstrigo ties trimis pirminiais veiksniais, ne be žiniasklaidos ir pačios ministerijos kaltės virtusiais savotiškais fetišais: mokykliniai suolai, brandos egzaminai ir mokytojai. Šie trys elementai, užgožę visus kitus, įvilko mokyklą į dirbtinio naratyvo rūbą.

Mokyklinio suolo vaizdinys įsitvirtino dėl būtinos socialinės distancijos: galvojant apie vaikų grįžimą į klases, kaip tinkamai išdėstyti suolus vadinamose klasėse laktose? Net tris mėnesius vyko diskusijos apie organinio stiklo plokščių taikymą aplink atskirus suolus bei pačią termino rašybą (it. plexiglas arba plexiglass), tapusią pretekstu groteskiškoms politinėms rietenoms tarp švietimo ministrės Lucios Azzolinos ir opozicijos. Lingvistinis šaršalas nustelbė esminį aspektą: rugsėjį, gavus leidimą grįžti į klases, vaikų gali laukti klaustrofobiška, sauso akvariumo tipo aplinka. Tiesa, per karantiną organinio stiklo plokštės taikytos įvairiose privačiose ir viešosiose įstaigose, eksperimentuojant su suaugusiųjų psichine savijauta. Kokį poveikį tai turės mokyklinio amžiaus vaikams, ypač mažesniems ar turintiems specialių ugdymo poreikių?

 

Gianni’s Rodari’s su vaikais. Nuotrauka iš G. Rodari’o šeimos archyvo
Gianni’s Rodari’s su vaikais. Nuotrauka iš G. Rodari’o šeimos archyvo.

 

Brandos egzaminų tema iškilo dar karantino pradžioje. Mokyklos ir toliau turi likti uždarytos, bet privalo sudaryti abiturientams sąlygas laikyti egzaminus kontaktinių pamokų principu. Retorinė ministerijos apeliacija išimtinai į simbolinį abitūros egzaminų aspektą, ignoruojant praktines kliūtis ir nemenkos dalies pedagogų atsisakymą dalyvauti egzaminuotojų komisijose bei iki paskutinės dienos vilkinamas sveikatos apsaugos gaires, pavertė šį momentą padidėjusio streso ir nerimo šaltiniu visai mokyklos bendruomenei.

Trečiasis ir, ko gero, pagrindinis veiksnys, dar ir šiandien keliantis aistras, buvo mokytojai. Būtent jie lėmė, ar nuotolinis mokymas pavyko, ar, priešingai, virto bėgimu su kliūtimis. Jiems teko didžiausia atsakomybė, bet, kitaip nei medikams, nepaplojo niekas. Priešpensinio amžiaus mokytojams primestas nuotolinis mokymas neretai tapo sunkiai įveikiamu iššūkiu ir atsiliepė mokymo kokybei. Taip pat ne visi mokytojai buvo tinkamai parengti dirbti su specialiųjų ugdymo poreikių vaikais: Italijoje, skirtingai nei Lietuvoje, neįgalieji moksleiviai visiškai integruojami į bendrojo lavinimo mokyklas, tad taip pat mokėsi nuotoliniu būdu. Tiesa, švietimo sistema numato pagalbinį mokytoją (specialųjį pedagogą), talkinantį klasėje esant moksleiviui su negalia. Per pandemiją jų gretos kažkodėl praretėjo, kaip dingo ir kalbos kursai svetimtaučiams vaikams, taip sustabdant integracinį procesą mokyklose.

Atskira tema – mokymo sistemos skaitmenizacija ir jos atverta reali socialinė nelygybė, dar labiau išryškėjusi per pandemiją. Stebino valdančiosios daugumos technologinis fideizmas (tiek švietimo, tiek, beje, kultūros srityse), tarsi internetinis ryšys ir kompiuteris ar planšetės visiškai atstotų mokyklą, būrelius, pačią vaikystę. Italijoje vaikų socialinė atskirtis per karantiną truko gerokai ilgiau nei suaugusiųjų: jiems buvo draudžiama eiti į parką, žaidimų aikštelę, pas draugą ar senelius, tik viena valanda gryno oro per dieną 200 metrų atstumu nuo namų. Kompiuteris ir mobilusis telefonas tapo vienintele bendravimo priemone su bendraamžiais ir mokytojais. Kol užteko gigabaitų.

 

Įsivaizduoti mokyklą po karantino: Gianni’o Rodari’o pamokos

 

Užsitęsęs karantinas mokyklose neabejotinai turės psichologinio ir socialinio pobūdžio pasekmių, jau dabar kalbama, kad ypač stipriai jis atsilieps moterims: dirbančios mamos neretai buvo priverstos rinktis tarp darbo ir šeimos ir liko namie, kad įvedus nuotolinį mokymą užtikrintų vaikui teisę į mokslą ar rūpintųsi be darželio likusiu ikimokyklinuku. Kol egzistuoja ryškūs vyrų ir moterų atlyginimų skirtumai ir akivaizdi moterų diskriminacija darbo rinkoje, vyriausybės siūlomos pagalbinės priemonės (pvz., vienkartinės išmokos auklėms) skamba įžeidžiai.

Tai, be abejo, nėra pirmasis bandymas pertvarkyti mokyklą, pačią mokymo idėją. Nors pandemija, pripažinkime, yra puiki dirva socialiniams eksperimentams (Italija ir Ispanija šiais mėnesiais patyrė kažką panašaus). Pastarųjų metų švietimo sistemos reformos ir tendencijos, regis, vis labiau pamiršta mokyklos pedagoginę bei socialinę misiją ir iškreiptai suvokia pilietiškumo ugdymą. Apsiribojama buku tariamų patriotinių vertybių kaišiojimu, ko neišvengta, beje, ir šių metų brandos egzaminuose. Tik dar viena atmintinai iškalta materija.

G. Rodari priešinosi tokiai mokyklai, orientuotai į rezultatus (pažymius, įvertinimus, įveiktas programas), o ne į patį procesą ir santykį, ir pedagogiką pirmiausia siejo su demokratizacijos procesu. Mokykla, rašytojo teigimu, yra mažytis visuomenės veidrodis, todėl privalo likti vaizduotės ir utopijos vieta. Neatsitiktinai knygą „Fantazijos gramatika“, atsiradusią iš seminarų mokytojams, G. Rodari dedikavo Emilijos-Romanijos sričiai, pirmajai Italijoje įvedusiai valstybinių darželių ir lopšelių tinklą ir realiai prisidėjusiai prie moterų emancipacijos. „Utopija vieną dieną bus priskirta prie pagrindinių žmogaus juslių, kaip lygiavertė regai, klausai ar uoslei. (...) Utopija edukuoja ne mažiau už kritinį mąstymą.“

Utopija, kaip ir vaizduotė, nėra tikrovės priešprieša, veikiau būtina sąlyga, ir pirmiausia reiškiasi kalbiniame žaidime, žodžių dvikovoje, pasakų raizgalynėje. Visa tai G. Rodari paveldėjo iš prancūzų siurrealistų, Raymond’o Queneau, Franzo Kafkos ir plačiai taikė kūryboje vaikams. „Kalboje esame kaip žuvis vandeny, ne kaip plaukikas. Plaukikas gali bet kada panerti ar išbristi iš vandens, žuvis ne, žuvis be vandens neišgyventų.“ Viena mėgstamiausių G. Rodari’o istorijų prasidėdavo „kas būtų, jei...“: „O jeigu vieną dieną visame pasauly, nuo Šiaurės lig Pietų ašigalio, netikėtai imtų ir pradingtų pinigai?“ Tokios istorijos leidžia vaikams prisiliesti prie didesnių už juos klausimų ir tokiu būdu augti. Ne pasyvus prisitaikymas prie pasaulio, o ieškojimas, klaida, netikėtumas. Taip, anot G. Rodari’o, susigrąžinsime laisvę „įsivaizduoti ateities miestą, kuriame žieminiai paltai yra visiems nemokami kaip vanduo ir oras“.