Naujasis koronavirusas (COVID-19), žaibiškai plisda­mas pasaulyje, audrina mūsų mintis ir drumsčia kasdienybę. Italija tapo pirmuoju šio viruso židiniu Europoje. Pakako vos 3 savaičių šalies ekonomikai parklupdyti, sustojo švietimas ir kultūra, socialinis gyvenimas persikėlė į virtualią erdvę. Miestai tartum išmirę, be praeivių, vos vienas kitas gatvę nedrąsiai skrodžiantis pustuštis autobusas. Didmiesčiai netikėtai prisipildė tylios tuštumos, atsikariavo erdvę iš gyventojų, kurių pasaulis staiga susiaurėjo iki keturių kambario sienų. Iš namų išeiti leidžiama tik dėl itin svarbios priežasties.

Drastiški pokyčiai stipriai veikia individualią ir kolektyvinę psichiką, įvairiais pavidalais sproginėjančią televizijos ekranuose ir socialiniuose tinkluose. Nerimas, pyktis, baimė, paaitrinti varginančio informacijos triukšmo ir neaiškių katastrofinių nuojautų. Grožinė literatūra senokai žaidžia netikėčiausiais apokalipsės scenarijais su masinės psichozės pabarstais. Jais, beje, žaidė dar senovės graikai, sukūrę Vakarų kultūrą formavusį tragedijos žanrą: „Oidipo karaliaus“ pradžioje regime maro siaubiamą miestą. Senovės graikams epidemija buvo dievų bausmė, verčianti individą prisiimti atsakomybę už bendruomenę. Šiandienos oidipai nesijaučia atsakingi už nieką.

 

Žilvino Jagėlos piešinys

 

Viename interviu siaubo meistras Stephenas Kingas teigia, kad didžiausią baimę žmonėms kelia chao­so perspektyva. Kaip rašytoją, jį labiausiai domina, kas vyksta, kai į paprastą ir iš pažiūros tvarkingą bend­ruomenės gyvenimą įsiveržia netikėtumas. Turbūt ne vienas postapokaliptinių romanų gerbėjas šiomis dienomis prisiminė S. Kingo „Dvikovą“: paslaptingo supergripo nusiaubtai Amerikai metamas eschatologinis iššūkis – gėrio ir blogio kova (Laisvoji zona prieš Randelo Flego kariauną). Romano pradžioje aprašoma scena, greičiausiai pasikartojusi ir Italijoje bei kitose šalyse: užtenka vieno neatsakingo veiksmo – paskutinę sekundę iš karantino zonos pabėgusio apsauginio, – kad virusas sudrebintų žmoniją. Vaizduotėje pasaulio pabaigą esame regėję visi, bet tikrovėje baigties įtampas patiriame bene pirmą kartą.

Minėtame interviu S. Kingas cituoja kitą savo kūrinį – apysaką „Rūkas“: nuo ežero atslinkus mistiškam rūkui, grupelė žmonių įkalinama prekybos centre, kur pamažu išprotėja nuo siaubo. Kolektyvinė beprotybė pasireiškia ne smurto proveržiu, o reikalavimu grąžinti grybų indelį. „Atiduokite mano grybukus“, – isteriškai rėkia klientė. Pasak S. Kingo, žmones gąsdina mintis, kad kažkas (žmogiška ar antgamtiška) gali atimti iš jų grybų indelį, kol nuolankiai laukiama savo eilės prie kasos.

Prekybcentris, kaip visuomenės metafora, šiomis dienomis Italijoje (ir ne tik) nuskambėjo nekart. Pašaipūs komentarai apie atsargų nusipirkti subėgusius žmones, apimtus pačios natūraliausios tokiomis aplinkybėmis jausenos – panikos. Kodėl jie turėtų nepanikuoti, niekas dorai nepaaiškina. Italijos vyriausybė net 2 savaites neturėjo aiškios pozicijos dėl koronaviruso: pradžioje infekcija vadinta banaliu peršalimu, netaikant jokių rimtesnių sulaikymo strategijų. Dešiniųjų lyderiai kvietė masiškai keliauti po Italiją ir pirkti made in Italy produkciją, t. y. išreikšti „tautinį solidarumą“ (verslui ir turizmo sektoriui). Vėliau atėjo paranojos metas, ir apsauginės veido kaukės tapo savotišku simboliu. Tęsiantis tuščioms diskusijoms (naudingos kaukės ar ne), plintant melagienoms ir prieštaringai informacijai tuo metu, kai gyvybiškai reikia skaidrumo ir aiškių elgesio nurodymų, italai prarado prevencijai neįkainojamą laiką.

 

Autorės nuotrauka

 

COVID-19 neabejotinai atvėrė didžiąsias šalies smeg­duobes. Visuomenės sveikatos priežiūros sistema pateikė karčią 2 dešimtmečius vykdyto smaugimo veiksmo sąskaitą: trūksta gydančiojo personalo, trūksta vietų intensyvios terapijos skyriuose, trūksta medikamentų. Visiška ar dalinė sveikatos paslaugų privatizacija nepasiteisino – šiandien Italijos sveikatos sistema (kadaise geriausia Europoje) nepasirengusi tvarkytis su tokio masto krize. Socialiniuose tink­luose gausiai dalijamasi išsekusių, tiesiog ant grindų prigulusių ar iš nevilties verkiančių medikų ir slaugytojų nuotraukomis – jie dirba siaubingomis sąlygomis ir tampa viruso aukomis.

Šalyje paskelbus nepaprastąją padėtį pasipylė maištai kalėjimuose ir fabrikuose. Ir kaliniai, ir darbininkai protestuoja dėl to paties – jų saugumas vyriausybei ne prioritetas. Apie pergrūstų Italijos kalėjimų padėtį kalbama seniai, Europos žmogaus teisių teismas ne kartą skyrė šaliai sankcijas ir ragino gerinti kalinių gyvenimo sąlygas. Per kalėjimų maištą nuo metadono perdozavimo mirė 13 žmonių, aplinkybės dar tiriamos. O vis dar veikiančios įmonės liudija kitą karčią tiesą – produkcijos stabdyti negalima. Sienos uždaromos žmonių, bet ne prekių srautui. Globalizacijos modelis (toks, kokį įdiegė neoliberalizmas), pasak italų rašytojo Giuseppe’s Gennos, pavertė mūsų pasaulį visą parą veikiančiu prekybcentriu. Ir net užslinkus žudikiškam rūkui prekybinės kasos veiks tol, kol paskutinis klientas neišleis kvapo.

Tarp pirmųjų pandemijos rūko aukų, tikėtina, bus ir kultūros sektorius (ypač nevyriausybinis). Leidyklos, nepriklausomi knygynai, vertėjai ir visi kiti frilanceriai, jau dirbantys gilėjančios prekarizacijos sąlygomis. Masiškai atšaukiami kultūros renginiai, knygų mugės, koncertai. Nežinia, kuriam laikui užsidaro teatrai ir meno galerijos. Dar prieš pandemiją kultūra sunkiai taikėsi prie ekonominių rodiklių logikos, o užsitęsus nepaprastajai padėčiai su neprognozuojamais padariniais socia­liniam ir demokratiniam gyvenimui kultūros išlikimo klausimas priartėja prie mokslinės fantastikos žanro.

Kol žiniasklaida panirusi į statistikas ir politikų komentarus, mokslininkai bando atkreipti visuomenės dėmesį į ekologinį pandemijos aspektą. Pasak Londono imperatoriškojo koledžo tyrėjo Paolo Vineiso, koronavirusas priskirtinas periodiškai globaliu mastu pasireiškiančių epidemijų serijai ir, panašiai kaip ankstesnieji sezoniniai virusai, sietinas su pasaulinės žemdirbystės ir urbanizacijos procesais. Monokultūros, pesticidai, naikinami miškai, intensyvi gyvulininkystė padarė žmonijos sveikatą itin trapią ir atvėrė greitkelį naujiems virusams, šiandien keliaujantiems tarpkontinentiniais lėktuvais ir kruiziniais laivais. P. Vineisas tvirtina, kad sveikata ir klimato krizė yra glaudžiai susijusios temos, kad globalizacijos era su biotechnologiniais sprendimais yra aukštos rizikos. Norėdama išlikti žmonija bus priversta išmokti sugyventi su naujais patogenais ir skubiai prisitaikyti prie pasikartojančių pandemijų.

Ko iš šios pandemijos pasimokysime mes? Ir ar dar sugebame mokytis? Knygoje „Liga kaip metafora“ Susan Sontag, kalbėdama apie sergančius vėžiu ir AIDS, pastebėjo, kaip visuomenė skuba ligą paversti nusikaltimu ir kriminalizuoti sergantįjį. Pirmomis karantino dienomis Italijoje, iš kurios ir rašau, teko regėti begalę neapykantos proveržių, įtūžio, rasistinių įžeidimų, primityvaus moralizuojančio keiksnojimo. O ir iš Italijos grįžę lietuviai, nesvarbu, laikosi karantino ar ne, buvo prilyginti nusikaltėliams. Virtuali minia reikalauja atpirkimo ožio. Pradžioje juo tapo azijiečiai, dabar italai.

O juk dar tik karantino pradžia. Kas bus toliau, kai nuo ilgo priverstinio sėdėjimo namie ir įtempto laukimo mums nejuokais pakriks nervai? Metas sustoti ir keisti kalbėjimo toną. Pataupykime jėgas pandemijai įveikti. Neapykantos kalba yra ne menkesnis virusas, silpninantis bet kurios visuomenės imuninę sistemą.