Su savo šunimi, kaip ir su kitais Sakartvelo reiškiniais, Tbilisyje susipažinau prieš 7 metus, kai svečiavausi pirmą kartą. Mano šuo iš daugybės kitų gatvinių neišsiskyrė: šiurkštus ir rusvas, vietomis žilstelėjęs kailis, išplikęs paausys, protingos, bet liūdnos akys. Iš pradžių susitikome prie bažnyčios, kurios parduotuvėlėje pirkau eterinio miros aliejaus. Užteko paglostyti, kad kurį laiką sektų iš paskos. Tada pasimatėme praėjus porai dienų, kai su draugu pusryčiavome lauko kavinėje netoli Nacionalinės galerijos, į kurią ir dabar sugrįžau apžiūrėti nepabostančių Pirosmanio tapybos darbų. Karštis tą rytą negailestingai smogė mums į veidus, o šuo, su kuriuo pasidalinau chačiapuriu, tyliai susirangė po stalu man prie kojų. Padavėjos paprašiau dubenėlio su vandeniu. Akimirksniu jį išlakęs naujasis bičiulis įsispoksojo tiesiai man į akis. Tą kartą atsisveikinti buvo sunku, bet tikėjau, kad dar susitiksim. Neklydau. Kelias dienas iš eilės jis laukė prie mūsų viešbučio durų. Laukė tada, kai iškeliavom į kalnus. Laukė ir tada, kai iš jų grįžome. Atrodė, glostant kailis darosi vis švelnesnis. O paskutinį rytą, kai turėjom skristi namo, prie jo neprisiliečiau. Apskritai stengiausi vengti to žvilgsnio. Pa­skubomis įsėdau į taksi, bukai nudelbiau akis. Ir vis tiek spėjau pagalvoti, kad joks kitas šuo nebuvo toks panašus į žmogų. Tačiau tada ir pati dar buvau ne kačių, bet šunų žmogus, besižavintis tiek tikromis, tiek išgalvotomis istorijomis apie ištikimus keturkojus.

Punktualioji Lesė, pagal kurią miestelio gyventojai galėdavo nusistatyti laikrodžius. Daugiau kaip 10 000 gyvybių Aliaskoje išgelbėjęs haskis Togo, tapęs ved­liu šunų kinkiniui, per atvirą ledyną atgabenusiam vaistus nuo difterijos. Akitos veislės Hačiko, į Šibujos traukinių stotį pasitikti šeimininko atbėgdavęs devynerius metus po jo mirties. Dickino medaliu apdovanotas vokiečių aviganis Apollo, po Rugsėjo 11-osios tragedijos ieškojęs išgyvenusiųjų Pasaulio prekybos centro dangoraižių griuvėsiuose. Ir, žinoma, seria­lo „Komisaras Reksas“ personažas, kurį įkūnijo net trys skirtingi keturkojai.

Priešingai nei visi išvardyti, Tbilisio šunys yra bevardžiai. Tačiau, nors dauguma jų – mišrūnai, čia gali sutikti ir mėlynojo kraujo aristokratų. Bet gatvėje lygūs visi: dažnai šlubčiojantys, beglobiai, alkani. Į klausimą, kodėl gyventojai šunų atsikrato, konkretaus atsakymo nesulaukiau nei per pirmą, nei per antrą kelionę į Sakartvelą. Tiesa, tąkart girdėjau, jog kaimuose skurdžiai gyvenantys žmonės juos atveža į miestus ir palieka vildamiesi, kad čia keturkojai gyvens geriau. Šįkart sužinojau, kad šunys gaudomi ir sterilizuojami, bet ir po 7 metų jų atrodo tik dar daugiau. 

Prieš tiek laiko ir Tbilisis atrodė šiek tiek kitoks. Mažiau užrašų anglų kalba, mažiau nuomojamų kambarių programėlėje „Airbnb“, daugiau rytietiškos dvasios, kurią dabar vis dažniau nupučia europietiški vėjai. Girdėjau, kad išsiskyrusioms moterims tapo šiek tiek leng­viau ir vėl ištekėti. Deja, narystė ES iki šiol aktualesnė ne valdžiai, bet šalies gyventojams, o patriarchatas vis dar paplitęs, tačiau šiandien Sakartvelą bent jau mes, lietuviai, vadiname tikruoju jo vardu, o terminai „Gruzija“ ir „gruzinai“ nebe tokie savaime suprantami. 

Pasirodo, žodis „Gruzija“ kildinamas iš persiško „gurğān“, reiškiančio „gauruoti vilkai“, iš kurio rusai ir suformavo šį neigiamą atspalvį turintį šalies pavadinimą (remiuosi Česlovo Iškausko tekstu „Sakartvelo pamokos“, skelbtu voruta.lt). Per 7 metus keitėsi ne tik Sakartvelas, bet ir aš. Jei tikėčiau populiaria visų organizmo ląstelių atsinaujinimo per 7 metus teorija, nesistebėčiau, tačiau pokyčius turbūt nulėmė kiti veiksniai. Pamažu šunims pradėjau jausti gailestį, kurio kilmė tada atrodė sunkiai nusakoma. Dabar jau žinau: gailėjau nebūtinai vien jų, bet ir prieraišaus kito, o kartu pačios savęs. Pradėjau jausti gėdą dėl pažeidžiamiausios gyvų padarų dalies – inkščiančio nuolankumo, besąlygiško atlaidumo, tarnystės ir perdėto pasitikėjimo pasauliu arba to, kas įprastai telpa žodyje „žmogiškumas“. Kačių nepriklausomybe, paslaptingumu, net veidmainiškumu iš pradžių žavėjausi dirbtinai, kaip europietiškomis vairavimo taisyklėmis žavėtųsi visą gyvenimą staigiuose serpantinų posūkiuose ir pavojingose sankryžose kitus automobilius negailestingai lenkiantis ir ištisines linijas kertantis vairuotojas. Tačiau namuose apsigyvenus katinui, simpatija šiems gyvūnams tapo nuoširdi. Galbūt, kai Sakartvelas pradės matuotis naujas taisykles, jo gyventojai panašiai prisijaukins saugumo kelyje jausmą?

Ir vis dėlto ląstelių atsinaujinimo per 7 metus teo­rija klaidinga, nes Tbilisio venomis ir po tiek metų teka tas pats svetingas kraujas. Šįkart manimi ir dar keturiomis rašytojomis (Sakartvele buvo išleista lietuvių moterų trumposios prozos antologija „Tekstų persekiojimas“) rūpinosi vertėja Nana Devidzė. Užrašau šį vardą ir mintimis nusikeliu į jos sodybą Kachetijoje: lietuviškos trispalvės elementai ant vaišių stalo, šviežios duonos laužymas kaip per Kūčias, kryželiu siuvinėtos rožės pagalvėlių užvalkaluose, medinė lentyna su Lietuvos autorių knygomis, ant sienų – austi gobelenai su elniais, figų uogienė, lauro lapų skabymas lauktuvėms, Nanos pasakojimas apie sūnaus įspūdžius Vilniuje: „Miestas kaip švarus popieriaus lapas, kurį norisi suglamžyti.“ Ir kalnų viršūnės, nutylinčios apie bedugnes. Iki šiol taip ir nesupratau, kodėl lietuviai kartvelams – tarsi artimiausi kaimynai. Panaši politinė praeitis neatrodo vienintelis mus jungiantis dalykas. Yra kažkas, kas dar tavęs nuolat laukia sugrįžtant. 

Kalnų šunys Sakartvele išties primena gauruotus vilkus. Tačiau jiems gailestis nekyla. Anksčiau čia viešėjusi draugė pasakojo, kaip jos grupė, ieškodama tarp kalnų įsikūrusio vienuolyno, pasiklydo. Jei ne iš kažkur atbidzenęs šuo, dar ilgai būtų klajoję. Tai jis kompaniją nuvedė iki vienuolyno, o tada pasišalino. Išdidūs kalnų šunys tave seka ne vien dėl maisto – galbūt taip pat dėl įgimto, visus kartvelus siejančio svetingumo. Ištikimybės, kurios jie neišsižadėjo net tada, kai buvo palikti šeimininkų. 

Dieną prieš išvykstant praleidau viena. Kaip ir prieš 7 metus, nuėjau apžiūrėti į vaikystę nukeliančių Pirosmanio darbų. Vynuogių rinkimas, didžiakrūtė moteris, gerianti alų, arklių traukiami vežimai, vaišės prie stalo ir kitos naivistine maniera tapytos paprasto gyvenimo scenos. Žvelgi į tamsiomis spalvomis padengtas drobes, į jose išnyrančias žirafas, kupranugarius, meškas, pūstažandes mergaites, barzdotus vyrus, bet tuo metu iš tiesų stovi ne Nacio­nalinėje galerijoje, o kažkur po svyrančiu gluosniu, nuo vaisių apsunkusia obelim, pernelyg greit nokstančiu serbentu – bet kokiu kitu medžiu, vėsinančiu įkaitusios vasaros dieną už močiutės trobos – viskas taip pažįstama, kad beveik užuodi varškės sūrį, ant kurio senelis dosniai užteps medaus. 

Išėjusi iš galerijos aplankiau senamiestį, ieškojau pirmosios viešnagės Tbilisyje metu lankytos bažnyčios, sėdėjau lauko kavinėje. Sparčiai temo, dangus vis labiau priminė mėlynais dažais nuteptą beribį stačiakampį. Prie sankryžos degė raudona šviesoforo spalva, tada ji pasikeitė į gelsvą, kol galiausiai įsižiebė žalia. Tačiau gatvės taip ir neperėjau. Pirmiausia pajutau žvilgsnį ir jau žinojau, kodėl delsiu atsisukti. Tas pats žilstelėjęs kailis, išplikęs paausys, protingos, bet liūdnos akys. Šalia stovėjo mano gyvenimo šuo, kurį prietemoje supainioti su daugybe kitų – vienas juokas. Tačiau juokinga nebuvo. Priešingai, net pagalvojau, kad šie, tavęs sugrįžtančio laukiantys Tbilisio šunys – tikros Sakartvelo pinklės, į kurias įsipainioja tūkstančiai šią šalį pamilusių širdžių. Negali čia nesugrįžti, kai žinai, kad joks kitas šuo nebus toks panašus į žmogų. Kaip ir jokia kita šalis pasaulyje taip neprimins vaikystės vasaros namų. 

 

Lina Simutytė – istorijų kūrėja, rašytoja ir pasakorė, knygos „Miesto šventė“, projekto „Blunkanti sofa“ autorė.

 

Linos Simutytės nuotraukos