Akcija „Metų knygos rinkimai".
Prozos knygas skaitytojų balsavimui išrinko „nuolat literatūros procesus analizuojantys literatai ir kritikai: Gabrielė Gailiūtė (komisijos pirmininkė), Marius Burokas, Andrius Jakučiūnas ir Neringa Mikalauskienė".
Kodėl, klausiu savęs, į penketuką nepateko Romualdo Granausko novelių apysaka „Šventųjų gyvenimai"? Ji tikrai stipresnė už kitas penketuko knygas, tik Grigorijaus Kanovičiaus „Miestelio romansas" galėtų su ja varžytis.
Nepateko todėl – bandau atspėti Komisijos nusistatymą, – kad, jeigu įrašysime Granauską, tai jis ir laimės! O mes – nuolat literatūros procesus analizuojantys literatai ir kritikai – dabar labai norime plėsti pasirinkimo lauką, įvesti naujų pavardžių, įpiršti supratimą naujai ir kitaip.
Suprantama, banali, lengvai paaiškinama nuostata.
Bet vertybių supratimą ji užteršia.
Dedu ant stalo pastaraisiais metais pasirodžiusias Romualdo Granausko knygas –­ novelių romaną „Trys vienatvės" (2011), apysaką „Kai reikės nebebūti" (2012), novelių apysaką „Šventųjų gyvenimai" (2013), apsakymų knygą „Išvarytieji" (2013) – ir kuo ramiausiai sakau, kad jam prilygstančio prozininko Lietuvoje dabar nėra.
Ar dėl to Romualdo Granausko nesiūlome penketuko rinkėjams?
O gal dėl to, kad skaitytojai jau „nubalsavo" – tiražas parduotas.
Kas tie „Šventųjų gyvenimai"? Dar kartą mėginu nuspėti Komisijos įsivaizdavimus. Vėl pokaris... Ten literatūra jau viską baigusi...
Tai ką – nė vienas ekspertas nepajuto, kas knygoje kitaip? Kad vietoj „klasių kovos" ir „pokario rezistencijos" atsirado to meto gyvenimo vaizdas. Sakantis: ir tokiomis sąlygomis žmonės turėjo gyventi ir kai kurie išgyveno. Įsteigė laisvą nelaisvės gyvenimą.
Apie Romualdo Granausko kalbos gyvybę, natūralumą ir pasakojimo netikėtumus nekalbėsiu. Žinomi dalykai. Kaskart pasitvirtinantys.
Alternatyvaus penketuko idėja yra puikiai paskatinta! Šmėsčioja dar bent keletas pavardžių. Knygų mugė bus įdomi.