Kultūros sostinė

„Tu Žagare, tu, „slavnioji" / Tu per daug jau „smarkavoji". / O, iš didelio smarkumo / Ir miesčionys kelia „šumą", – eiliavo 1931 m. laikraštėlyje „Žagarės balselis" (Nr. 2) Žagarės „karunkos" autorius Cirijuška. Kas jis – iki šiol nenustatyta. Ir dabar tie Žagarės miesčionys „smarkavoja", – tai kažkas namo sienas ir stogą puodais ir keptuvėmis aplipina, tai grafičiais sieną su senosios Žagarės parduotuvių vaizdais ant namo prieš pat seniūniją įrengia. Beje, tai ne nauja, juk žagariečiai visada tokie buvo. Kur koks karas ir revoliucija – jų pilna. 1769 m. liepos 14 d. žagariečiai pirmieji sukilo prieš tuomečio Šiaulių ekonomijos administratoriaus LDK iždininko Antano Tyzenhauzo įvestus lažinius darbus, dėl kurių jų, miestelėnų, ekonominė padėtis maža kuo besiskyrė nuo valstiečių. Na, ir pasiuto – užpuolė Žagarės dvarą, suėmė gubernatorių Jagminą, išgrobstė jo turtą, nugvelbė karaliaus iždo pinigus. Žinoma, jau spalį į ekonomiją atvyko rusų kariuomenės daliniai, sukilėliai buvo suimti, tardomi, tačiau organizatoriai sulaukė karaliaus „malonės" ir išvengė mirties. (Gardine seniūnas Antanas Tyzenhauzas, iki šiol garbinamas – įsteigė teatrą, prisiviliojęs prancūzų mokslininką Jeaną Emmanuelį Gilibert'ą įkūrė Medicinos akademiją, trečią pagal reikšmę ir dydį Europoje botanikos sodą. Po to Gilibert'as darbavosi ir Vilniuje.)

Visai neseniai, sausio 24-osios vakarą, prie dvaro rūmų gausiai susirinkę miestelėnai, fejerverkams spriksint, šaltyje linguodami ir rankomis mosikuodami, pritarė: Žagarė šių metų Lietuvos kultūros sostinė. Daugybė svečių iš Joniškio, Šiaulių, Vilniaus ir kitų miestų, eilinių piliečių ir aukštų pareigūnų stebėjo šį renginį. Sveikino nedidelį, tačiau visada į didžiuosius miestus taikantį prie pat Latvijos sienos prigludusį miesteliūkštį. Kurgi ne, pasakys miestelio patriotas, –­ Žagarė už Rygą senesnė, Žagarės pilis minima jau 1198 metais. Ir tegul istorikai ar archeologai įrodinėja ir kaišioja dokumentus – senesnė ir tiek. „Anksčiau Rygos įkurta, –­ / „Šalies raktu" praminta", – rašė P. M. (Petras Mažylis ?) „Žagarės aide" 1931-ųjų rugpjūtį (Nr. 6). Tai gražios, nei patvirtintos, nei paneigtos legendos. Bet legendos visada turi pagrindo, tikėkimės kada nors tai pasitvirtins. Iš tikrųjų Žagarės vardas (Sagare, Sagera) pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1254 m. Žemgalos dalybos akte. Šiuo aktu Žagarės žemė atiteko Rygos arkivyskupui. 1271 m. minima Žagarės, o po metų eiliuotoje Livonijos kronikoje ir Raktės (Racketen, Racken, Rackel, Ratten) pilis. 1426 m. minimas ir Raktės kalnas. Taigi ši „slavnioji" Žagarė, tiksliau jos regioninio parko direktorius Mindaugas Balčiūnas, visiems matant iš Panevėžio perėmė gintarinį Kultūros medį ir, visiems girdint, pasiryžo Žagarę išgarsinti visame pasaulyje. Iššūkis? „Bet mes iššūkių nebijome", – sakė M. Balčiūnas. Kuo ji prastesnė už didmiestį? Žvelgaičio ir Raktuvės piliakalniai, dolomito atodangos, ilgiausiais ir įspūdingiausiais Lietuvoje ozas. O kiek garsių žmonių čia gyveno ir iš čia kilo! Juk Žagarėje garsiojo poeto Osipo Mandelštamo ir kitų pasaulyje garsių žydų giminių šaknys, Vaclovo Daunoro gimtinė. Katiliškių kaime vaikystę leido Albinas Marius Vaitkus, visiems žinomas Marius Katiliškis. Visų neišvardysi. Priminsime, kad Žagarė – 8-oji Lietuvos kultūros sostinė po Zarasų (2008), Plungės, Ramygalos, Šilalės, Anykščių, Palangos, Panevėžio.

Dvi Žagarės

Žagarė kaip gyvenama vietovė rašytinuose šaltiniuose pradedama minėti nuo 1490 metų. Kultūros sostinės švenčių plane numatytos Žagarės miestelio vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose 525-osios metinės. 1495 m. liepos 6 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras I Žagarės dvare leido rengti turgus ir steigti smukles – ši data taip pat yra renginių plane. Dešiniajame Švėtės krante įsikūrusi gyvenvietė, pradėta vadinti Naująja Žagare, pirmą kartą paminėta 1547 metais. Jos valdytojas XVI a. pabaigoje buvo Trakų vaivada Mikalojus Kristupas Radvila. 1589 m. įsteigta Šiaulių ekonomija, didžiausia LDK valstybinė žemės valda, į kurią be Naujosios Žagarės įėjo Joniškio, Šiaulių, Radviliškio ir Gruzdžių miestai. Neanalizuosime, kuriai Žagarei, Senajai ar Naujajai, labiau sekėsi. Vyks mokslinės konferencijos, atvyksite ir išgirsite. Tačiau ir šiandien, perėjęs per Švėtės tiltą į Senąją Žagarę, atsiduri lyg kitame mieste. Nori nenori kojos veda nedidelės Šv. Petro ir Povilo bažnytėlės link, kurioje ilgą laiką buvo saugomi negendantys Barboros Umiastauskaitės-Žagarietės palaikai. Šiandien jų nebėra – 1963 m. jie buvo paslėpti ar sunaikinti, mat šventosios pagerbti plūdo didžiulės sovietinių žmonių minios. Tačiau tebėra XX a. pr. įrengtas įėjimas į tam tikslui įrengtą kriptą, kurios durys, prispaustos plytelės ar akmenuko, lengvai atsidaro ir, laipteliais nusileidus žemyn prie mažo karstelio su rūbeliais, gali susikaupti maldai ar meditacijai. Naujojoje Žagarėje svarbiausias parko apsuptas dvaro rūmų kompleksas.

Žagarės dvaro rūmai

1793 m. rugsėjo 2 d. Šiaulių ekonomijos Gruzdžių-Žagarės dalį iš Rusijos imperatorės Jekaterinos II gavo jos favoritas, o gal ir meilužis, Platonas Zubovas. Imperatorius Aleksandras I ją patvirtino 1804 m. liepos 27 dieną. Po P. Zubovo mirties ši dalis atiteko jo broliui Dmitrijui Zubovui ir sūnėnams: Aleksandrui, Platonui ir Valerijui. 1858 m. šią žemės valdą iš Platono Zubovo sūnėno Platono nusipirko Dmitrijus Naryškinas, valdęs Naująją Žagarę iki 1894 m. Po jo mirties dvaras atiteko sūnui Georgijui, po kurio mirties (buvo bevaikis) –­­ Dmitrijaus broliui Georgijui, kuris gyveno Anglijoje ir atvykdavo čia tik vasaroti. Tarpukariu dvaras buvo išparceliuotas. Rūmuose veikė vaikų prieglauda, progimnazija, mokytojų kursai, po ka­ro –­­­ senelių globos namai, beglobių vaikų mokykla-internatas. Tikėtina, kad rūmus pastatė Dmitrijus Naryškinas, ku­rio valdymo pradžia pasižymėjo statybomis. 1865–1867 m. dokumentuose nurodoma, jog buvo ponų namas, „daktaro" namas su oranžerija, vandens malūnas, gyvulių tvartas, pirtis, kalvė, skalbykla, ratinė. 1866 m. Žagarės dvaro turto inventoriuje nurodomas lokomobilis su visa įranga, malimo mašina, kita moderni technika. Neoklasicistinio stiliaus dvaro rūmai yra pasagos formos, dviejų aukštų su šoniniais vienaukščiais fligeliais, turinčiais mansardas. Ypač gražus jų kairiojo fligelio fasadas su balkonu, kuris apjuostas baliustrada, papuošta keturis metų laikus simbolizuojančiomis antikinio stiliaus skulptūromis ir vazomis. Skulptūros Pirmojo pasaulinio karo metais iš Lietuvos išgabentos. Šiandien pagal išlikusias nuotraukas ir piešinius jos atkurtos ir kaip niekur nieko stovi savo vietose.

Restauruoti Žagarės rūmai – vienas didžiausių pastarųjų metų Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos vykdytų projektų. Suprantama, kartu su partneriu – Žagarės regioniniu parku. Prieš keletą savaičių Žagarės regioninio parko darbuotojai persikėlė į erdvias rūmų patalpas su ampyro stiliaus salėmis, koklinėmis krosnimis, židiniais ir į fligelių mansardas kylančiais autentiškais laiptais.

Parkas ir žirgynas

Rašoma, kad dar Zubovų laikais buvo įkurtas parkas. Dabartinį įveisė Dmitrijus Naryškinas pagal garsaus dendrologo iš Rygos Georgo Frydricho Ferdinando Kuphaldo projektą. Tai vienas didžiausių ir gražiausių mišriojo stiliaus parkų Lietuvoje, pagal medžių rūšis nusileidžiantis tik Palangos parkui. Beje, mūsų jau minėtas Cirijuška dar 1931 m. pranašavo Žagarei didžiausio kurorto, aplenkiančio net Palangą, ateitį. Tikėsimės, taip ir bus. Pagal dendrologo Kęstučio Labanausko parengtą projektą tikimasi parką atkurti.

Išliko ir šalia rūmų buvę raudonų plytų neogotikinio stiliaus arklidės, karietinė, maniežas ir pagalbiniai dvaro pastatai. Maniežo erdvę dengia originali medinių santvarų konstrukcija be papildomų atramų. Manieže buvo tribūnos žiūrovams ir ložė dvarininkui, mėgusiam stebėti žirgų pratybas. Metalinės gardų tvorelės, sraigtiniai ketaus laiptai ir kita metalinė įranga buvo importuota iš Anglijos. Gardų tvorelės ir arklių šėrimo loveliai pagaminti 1870 m. garsioje „Izon Works" gamykloje Londone. Arklidėse buvo įrengtas vandentiekis ir kanalizacija. Jų vidus išklotas melsvomis glazūruotomis plytelėmis. Atkūrus nepriklausomybę garsųjį Žagarės žirgyną nupirko vokiečiai. Dabar jis priklauso ūkininkui Gediminui Gutkauskui. Privatizuoti buvo ir angliško stiliaus kotedžus primenantys neogotikinių formų dvaro pastatai, dalis parko. Paminklosaugininkų tarnybos nesugebėjo išsaugoti vientiso dvaro. Juk tokio lygio kompleksai ir parkai negali būti skaidomi ar privatizuojami dalimis.

Lankytojų centras

Po keleto mėnesių duris atvers ir Žagarės regioninio parko lankytojų centras. Jo vidaus ekspozicijos techninį projektą parengė architektų grupė, vadovaujama Raimundo Krivo. Ekspoziciją kuruoja parko kraštotvarkininkė Giedrė Rakštienė. Projekte teigiama, kad „atsisakoma tradicinio muziejinio eksponavimo metodo, atsiranda „linksmų" elementų –­ vyšnių uogų minkštasuoliai, „tekanti" upė". Ekspozicija bus kuriama naudojant permatomas drobes su spauda, kurios bus kabinamos atitrauktos nuo sienos. Labai svarbus apšvietimas. Bus daug maketų, keičiamų ekspozicijų. Baldai pritaikyti skaityti, liesti ekranus, atidarinėti stalčius ir dureles. Ekspozicijos centre parko simbolis – kelią rodantis elnias. 12-oje ekspozicijos kambarių bus perteikta Žagarės dvaro istorija, amatai, šventės, rūbai, sporto ir žirgų istorija, čia gyvenusių tautų etnografija, garsių žmonių bio­grafijos, gamtos ir istorijos paminklai, sakralinis paveldas. Skambės žagariečių šnekta, veiks amatų šešėlių teatras, turgus, vilios kaliausių ekranas.

Netradicinės ekspozicijos spalvos, gar­sai, šešėliai emociškai labiau priartins prie gamtos ir istorijos. Pirmasis akordas –­ pajusti, pamilti, o tik paskui sužinoti. Tai įdomu, o man, kaip istorikei, ir smalsu –­ nekantrauju išvysti.

Reklama, arba Vaiduokliai ir vyšnios

Man atrodo, visas mano rašymas yra reklama – vykite į Žagarę! To nesiekiau, bet yra priežastis – Žagarė mano gimtasis kraštas. Tiesa, gimtinė kiek tolėliau, bet vis tiek Žagarė sava, kur buvus, kur nebuvus motociklu su tėvu vis čia lėkdavom. O dabar, sekmadienį, po šventės vaikštinėjame su rekreacijos vadybininke Monika Bielskiene po tuščius rūmus ir kalbamės. Kaip ir 2007-aisiais, man baugu praeiti pro kambario, kuriame teko nakvoti, duris. Šis kambarys yra prie įėjimo į kairįjį fligelį, kuris anuomet buvo užrakintas. Buvau ekspedicijos vadovė, tad su nemaža grupe mokslininkų, kraštotyrininkų ir studentų gyvenome šiuose rūmuose. Man buvo patikėti pagrindinių durų raktai, tad, visus suleidusi, duris užrakindavau ir raktą pasiimdavau. Taip buvo ir tą vakarą. Nakvojome dviese su sūnumi. Jau buvome beužmiegą, tik staiga pagrindiniuose laiptuose pasigirdo žingsniai, kažkas sunkaus pasuko mūsų durų link ir pradėjo apie jas vaikščioti. Toje pusėje buvome tik mes, šalia esantys kambariai tušti, o fligelio durys, kaip minėjau, užrakintos ir užremtos kažkokiu stalu. Žingsniai girdėjosi apie penkias minutes, bet mums jos truko visą amžinybę, bijojome ir kvėpuoti. Atrodė, kažkas uždegė šviesą, klibino gretimas duris. Paskui tas kažkas taip pat sunkiai nusileido laiptais žemyn ir nutilo. Nesigirdėjo, kad kas nors būtų varstę laukujes duris. Kitą dieną čia dirbę žmonės tikino, kad niekas vaikščioti negalėjo, o raktai juk tik pas mane. Panašus įvykis perteiktas ir Ingridos Semaškaitės knygoje „Dvarai. Spindesys ir skurdas". O vieną vėlyvą vakarą to paties kairiojo fligelio rūsyje iš lauko pusės matėme šviesą. Mūsų buvo daug, bet visi kažkodėl bijojome prieiti arčiau ir mėgiti atidaryti duris. Ir vėl vietiniai tikino, kad rūsiai užrakinti ir po juos niekas jau seniai nevaikšto. Modesta priminė, jog neseniai į rūmus iš Joniškio atvyko apsaugininkas, nes signalizacija rodė kažką įėjus vidun. Atvykęs apsaugininkas duris ir signalizaciją rado nepaliestus, tačiau antrajame aukšte girdėjo vaikštant. Nelipo viršun. Sako, ne vienam atrodo, kad tuo koridoriumi dažnai lyg kas nematomas seka iš paskos.

Tai reklama – atvykit, pernakvokit parko viešbutėlyje, dvaro fligelyje, ir išbandykite savo drąsą. Gal ir tuos vaiduoklius surasite...

O garsiosios vyšnios! Kodėl jos dera tik čia, Žagarėje? Atsakymo toli ieškoti nereikia. Paslaptis glūdi krašto žemėje. Žagarės apylinkės Lietuvoje išsiskiria geologine sandara ir uolienomis – dolomitais, slūgsančiais visai arti žemės paviršiaus. Dolomitai sudaryti iš kalcio magnio karbonato, taip pat vadinamo dolomitu. Juose yra ne tik kalcio, bet ir magnio, kuris pagerina dirvos derlingumą. Žagarės dirvožemius šiais elementais praturtino devono geologinės sistemos dolomitai. Žmonės gali suklysti vertindami dirvožemio karbonatingumą, tačiau, kaip matome, vyšnios neapsiriko pasirinkdamos Žagarę. Žagariečiams dėl to gerai, nes iš jų pasigamina daug gerų dalykų, ne tik Žagarės vyšnių likerio. Irgi reklama – atvykite ir paragaukite!