Lapkričio sekmadienio planas buvo kuklus: pasivaikščioti apleistu geležinkeliu. Takas jo link veda palei nedidelį, ąžuolais apaugusį ežerą. Gal taip būtume ir pasivaikščioję, jei ne kilusi mintis šįsyk ežerą apeiti, o bėgius pasilikti kitam kartui. Sukame į pelkyną, į nendres, prieiname kelias sulaukėjusias obelis, ilgus ir siaurus pamatus. Šiltnamių pėdsakai. Mėtosi storo porceliano lėkščių duženos. Gamintojų nereikia nė ieškoti, aišku, kad tarybinis produktas su kokybės ženklu. Pravažiuodami matėme aukštas tvoras, didžiulius vartus, mano bendrakeleivis spėja čia buvus kareivines. Prieiname ir tvorą. Spygliuota viela, įspėjantys užrašai: piktas šuo, pastatai saugomi. Einame palei tvorą ir štai – puiki landa, toliau matyti raudonplyčiai pastatai. Trumpas tarptautinis konfliktas tarp ordnung šalininko ir anarchistės. Pasižvalgysime tik trumpam, tik truputį. Bet nejauku – spygliuotos vielos ritiniai saulėje blizga, užrašai lietaus nenuskalbti. Nesikalbame, einame tyliai ir atsargiai, užkliūvu už skersai tako ištempto valo, to turėjo užtekti, kad susiprotėtume sukti atgal.

 

 

Pastatai plačiai pasklidę, ne, ne kareivinės, per daug prašmatnu. Užlipame paradinio įėjimo laipteliais ir atsiduriame... ant scenos. Išblukusio raudono aksomo užuolaidos, grubus fortepijonas be dantų ir vidurių. O paskui ilgi koridoriai, laiptai, kambariuose fotelis ar kušetė – matai, kad čia būta fotosesijų ar kažin kokių projektų.

Ir kai jau išties norime išeiti, nes nejauku, negera, pasirodo Jis. Išnyra ant dviračio ilgo koridoriaus gale ir vikriai, dar bevažiuodamas nuo jo nušoka. Liesas maždaug 60 metų vyras su skrybėle, skysta kasele ir juodom veriančiom akim. Reindžeris.

 

 

Pro kur įėjote? „Ten, šone yra landa.“ Tai tyčia ieškojote, kad įeitumėte nemokamai? „Nežinojome, kad čia lankytina vieta, kad galima tiesiog užeiti.“ Visi taip sako, apsimeta naivuoliais. Suaugę žmonės, o elgiatės kaip paaugliai. Juk neinat per gatvę, kai dega raudonas šviesoforas?! „Kartais einam“, – atsakau mintyse. Į svetimą kiemą juk irgi nelendate? „Visko yra buvę“, – sakau sau. Čia du paaugliai slampinėja, jų ieškojau. „Matėm, bet nesakysim“, – minčių unisonas. Jaučiam: jis žino, kad mes žinom.

 

 

Reindžeris neatlyžta ir susimokėjus. Nieko neliesti, nieko negalima išsinešti – nei augalų, nei grybų, nei dar ko. Ir klausiamai pažiūri į mano dešinę ranką. Ištiesiu ją ir visi trys tylėdami apžiūrime kumštyje sugniaužtą niekingą grobį: barbariso šakelę ir nendrės stiebą.

Oficialiai įteisinus vizitą visi burtai dingsta, einame prie vartų, kur guli ir nė nekrusteli „piktas šuo“ – senas Kaukazo aviganis. Reindžeris (gal ir jis nėra toks piktas, pagalvoji) atrakina dviračio spyna sukabintus vartus ir mudu išeiname. O jis lieka, čia gyvena. Ieškodamas potencialių vandalų greitai ir tyliai važinėjasi ilgais koridoriais – štai kodėl pastatų durys atlapotos, o ant laiptelių padėtos nuolydžio lentos. Vaiduokliškame komplekse, kuriame 1896 m. buvo įkurta sanatorija plaučių ligomis sergantiems, pirmoji tokia Europoje, iki tol tuberkuliozės gydytis vykdavo į Alpes ar prie Viduržemio jūros. Per karą vokiečių armija įsirengė lazaretą, kurį po karo mielai perėmė tarybinė armija. Namo važiuojame tylėdami.

 

 

Reindžeris išdidžiai paminėjo atstovaujamą organizaciją „Kids Globe“. Nelabai patinka tokios dažniausiai kažkodėl angliškai pavadintos organizacijos, steigiančios paramos fondus ir fotografuojančios vaikučius didelėmis prašančiomis akimis. Vienu sakiniu apie šiąją: kompleksą išsinuomojusi organizacija nori jį įsigyti už 10 mln. eurų, dar 40–50 mln. reikėtų renovacijai, kad būtų galima suteikti galimybę mokytis, remiantis naujais metodais – bandymais, praktika, ir poilsiauti „vaikams iš viso pasaulio“. Tik tiek. Organizacijos internetiniame puslapyje daug pakilių frazių, pritariantys kelių įžymybių balsai, prisėta F. Nietz­sche’s ir A. Schopenhauerio citatų. Taip, panašu į reindžerį, šios mistinės organizacijos iniciatorių, jo profesija – kraštovaizdžio formuotojas. „Geriau jau užsiimtų kilniu savo darbu, užuot gainiojęs nuotykių ieškančius paauglius ir laukęs vaikų „iš viso pasaulio“, – suniurzgi sau. Bet, kita vertus, jo projektas – tik menkas atspindys daugybės utopinių socialinių ir asmeninių užmojų.

 

 

/ / /

Kitą sekmadienį tęsėme nutrauktą pasivaikščiojimą bėgiais. Aplink Berlyną daug tokių apleistų geležinkelių – nepasiteisinusių projektų pasekmės. Kilomet­ras po kilometro – pušynai, pušynai, nei stotelės, nei proskynos. Čia tik krovininiams traukiniams, ar ką? Kažkoks nesmagus tas mūsų ėjimas. Prisimename netoli buvus Zachsenhauzeno koncentracijos stovyklą. Priėjus tiltą per upę sutikta vietinė moteris patvirtina, kad geležinkelis veda į Zachsenhauzeną. Nebeisim, nenorim. Sukame paupiu, praeiname betono gamyk­lą, o palei taką – atminimo ženklai, stendai: čia buvusi akmens skaldykla, kurioje koncentracijos stovyklos kaliniai apdorojo akmenis reicho sostinės statyboms. Iš pradžių kalinius vežiodavo iš „centro“ – už poros kilometrų esančios stovyklos, o vėliau pastatė ir barakus.

 

 

Žinojome čia esant memorialą, muziejų, bet nė mintis nebuvo kilusi apsilankyti. Ir kodėl reikėjo čia atsidurti išsukus iš geležinkelio, bandant išvengti akistatos su koncentracijos stovykla, visais tais slogiais dalykais? Kaip vaikystėje, kai vėlai vakare nebūdavo autobuso (mokėmės popietinėje pamainoje) ir su drauge pareidamos iš mokyklos mieste aplenkdavom pakelės miškelį – Pekladaubę. Pavadinimas atsirado anksčiau, faktas, kad ten sušaudyti žydai, tik praplėtė jo prasminį lauką. Suaugusieji sakydavo, jog ten vaidenasi, tad išsukusios iš kelio tiesiai per pusnis klampodavom į priešingą pusę apšviestų kolūkio kiaulidžių link.

 

 

Ir dar – kur dėti užstrigusią ilgo faktų sąrašo eilutę, kad 1945 m. iš krematoriumo į Hafelio upę buvo iškratytos 8 tonos pelenų? Nepatikliai žvelgi į upę. Kitame jos krante geru oru besimėgaujantys margaspalviai dviratininkai, bėgikai, ėjikai, o tu išstumtas iš praminto takelio, išmestas iš kava kvepiančio sekmadienio. Išrinktasis.

 

Autorės nuotraukos.