Lietuvoje politikai itin dažnai kaltinami, kad pernelyg daug kalba, užuot dirbę. Politikavimas ar politizavimas Lietuvoje labai dažnai suvokiami kaip išimtinai neigiamas dalykas: tai savotiška demagogija, beprasmis kalbėjimas, nepagrįsta oponentų kritika, esą neduodanti jokios naudos šalies žmonėms, laukiantiems darbų. „Nepolitikuok, – sako vienas kitam net politikai, aptariantys šalies biudžeto lėšų perskirstymo klausimus, – mūsų žmonės laukia sprendimų, o ne demagogijos.“

Politika (pagal pirminę graikišką žodžio reikšmę, kažkas, kas susiję su piliečiais) – sprendimų, kurie privalomi visiems piliečiams, priėmimo procesas. Bet kadangi iš esmės neįmanoma priimti visiems vienodai palankių žaidimo taisyklių, tai politikai tampa gyventojų (gyventojų grupių) atstovais ir bando ieškoti tokių sprendimų (kompromisų), kurie padarytų kiek galima mažiau žalos ekonominio, socialinio ar kito visuomenės proceso žaidėjams.

Jei priimami įstatymai vienai rinkėjų grupei suteikia pernelyg daug galių (o tai nuolat pasikartoja), galima tikėtis, kad per kitus rinkimus rinkėjai ieškos politikų, kurie gebės atkurti pažeistą pusiausvyrą ir bandys keisti jau nusistovėjusias taisykles. Politika, priešingai nei teigia atmetantys jos savaiminį turinį, yra gan aiškiai reglamentuotas nuolatinis bandymas perskirstyti įvairių interesų grupių galias.

Mintimis grįžkime į 2008 m. pabaigos Seimo salę ir savęs paklauskime, o kokio konkretaus darbo galėjome tikėtis iš tuometinių politikų, bandžiusių suvaldyti lyg ir netikėtai šalį užgriuvusią krizę? Suvaldyto šalies biudžeto? Pasiūlytų sprendimų, kurie leistų pigiau pasiskolinti ir taip sumokėti pensijas, kai ekonomikai staiga traukiantis įplaukų į „Sodros“ biudžetą nebepakanka? Sprendimų didinti mokesčius, kad valstybės skola nešoktų iki lubų? Ir ar įmanomi tokie darbai jų nuosekliai neaptarus, nesuvokus vieno ar kito pasiūlymo pasekmių šalies ateičiai ir atskiroms jos gyventojų grupėms?

Kas, jei ne politikai privalėjo galvoti, kaip pasikeis šalies emigracijos srautai, jeigu iki 2009 m. statybose dirbę vyrai (o jų tūkstančiai) statyboms staiga susitraukus liks be pajamų, negalės išlaikyti savo šeimų ir dengti anksčiau prisiimtų įsipareigojimų bankams? Ir ar ne politikų darbas buvo apsvarstyti, o kaip po 5 ar 10 metų atrodys šalis, kurią paliks dešimtys tūkstančių jaunų žmonių?

Lietuvoje itin dažnai tikima mitu, kad technokratai, biurokratai ir visokių atspalvių ekspertai yra tie, kurie išmano procedūras, žino tiesą, tad visada gali pasakyti nepolitizuotą, tad esą teisingą, racionalų sprendimą. Jei sutinki su tokia pozicija, žinoma, nereikalinga nei politika, nei politinės partijos, nei dešinė, nei kairė, nei politikų kalbos. Jeigu naiviai tiki, kad problemą galima išspręsti vadovaujantis vien ekonominiais naudos principais, bet koks politiko kalbėjimas tikrai beprasmis, nes tada politiko darbas susitraukia iki sprendimo, jau aptikto ekonomikos eksperto ar biurokrato komitete, įteisinimo, rankos pakėlimo.

Vis dėlto, jei suvoki, kad esama klausimų, neturinčių vienareikšmio atsakymo, tada politiko darbas yra kalbėjimas ir argumentų, kurie paskatintų palaikyti tą ar kitą sprendimą, paieška. Ir tada aišku, kodėl būtent politikų ir politinių partijų kalbėjimas, jų diskusijos ir ginčai – dažnai labai aršūs – yra kelias, leidžiantis priimti sprendimus ir tuo pačiu prisiimti atsakomybę už sprendimų pasekmes.

Pasirinkimų dilemos

Lietuvoje labai dažnai tikima (ir tai lemia žema mokslo ir žurnalistikos kultūra), kad politikai – tiesiog įstatymų leidėjai, o politika esą visiškai neapibrėžta sąvoka, tarsi ir neturinti savaime reikšmingo turinio. Bet čia vėl kyla klausimas: o kaip atsiranda įstatymai? Kodėl jie taip dažnai dėl vienų ar kitų priežasčių rinkėjams nepatinka? Ir kodėl jie nuolat keičiasi? Taigi, netgi jei patikėsime, kad politikai – tik įstatymų leidėjai, vis dėlto klausimas – o po kokiu kopūstu politikai įstatymus randa – išlieka.

Tarkime, kalbėdami apie krizės suvaldymo strategiją politikai gali sutarti, kad būtina taupyti, nes, kaip jiems aiškino ekspertai, svarbiausia sumažinti valstybės išlaidas. Tokia retorika, akivaizdu, rėmėsi Andriaus Kubiliaus koalicinė vyriausybė, valstybės išlaidų mažinimą pateikdama kaip „stabdomą išlaidavimą“. Panašios kalbos tikrai sulaukė nemažos dalies žmonių palaikymo, nes sveikas protas jiems sakė, kad taupymas yra gėris, o išlaidauti nevalia.

Kita vertus, taupymo politikos priešininkai (jeigu tokių būtų buvę) galėjo bent jau pradėti svarstyti ir savo rinkėjams aiškinti, ką konkrečiai reiškia taupymo politika, kokios ne tik trumpalaikės, bet ir ilgalaikės jos pasekmės. Jie galėjo bent jau bandyti paaiškinti, kad taupymas nebūtinai augina ekonomikos raumenis, o, priešingai, gali ją tik susilpninti, tai gan ilgai ir stebėjome. Beje, šiek tiek ironizuodami anų sveiko proto šalininkų galime paklausti, ar tikrai logiškas taupymas, jei santaupos kraunamos neperkant vaikams knygų ir nemokant jų muzikos ar nesuteikiant galimybės sportuoti?

Ir nejaugi niekam nekilo klausimas, ar tikrai viešojo sektoriaus darbuotojai, ir ekonomikai augant gavę neproporcingai savo išsilavinimui ir atsakomybei mažus atlygius, buvo krizės priežastis? Ar tikrai nedideles pensijas gaunantys pensininkai skatino krizę? Tai jie netaupė? Jie išlaidavo? O jeigu ne jie, kodėl krizei užklupus diržus veržtis turi jie, o ne tie, kurie anksčiau išlaidavo?

Kai tik pradedi mąstyti, klausimų ratas plečiasi be galo. Ką valstybės ateičiai reiškia sumažinti viešojo sektoriaus darbuotojų – mokytojų, gydytojų, mokslininkų, valstybės tarnautojų ir pan. – atlyginimai, labai žymiai nurėžtos nedarbo draudimo išmokos, mažintos pensijos? Koks mokytojų ar gydytojų atlyginimų mažinimo tikslas? Sutaupytos lėšos? Beje, kieno sąskaita sutaupytos lėšos – paslaugų kokybės ar pervargusių mokytojų ir gydytojų? O mažesnės mokytojų algos, ar ilgalaikėje perspektyvoje nereiškia prastesnio šalies intelektualinio potencialo ir lėtesnio ekonomikos augimo?

Galima kalbėti ir apie tai, kad mokėdami mokesčius žmonės mokėjo ir įmoką, skirtą nedarbui drausti. Iki 2009 m. vidurio maksimali išmoka siekė 1 040 litų. Tarkime, nuo krizės rimtai nukentėjusio Lietuvos finansų sektoriaus darbuotojas iki krizės uždirbdavo 5 000 litų, tad netekęs darbo galėjo tikėtis, kad kelis mėnesius, kol ieško naujos darbo vietos, gaus 1 040 litų nedarbo draudimo išmoką. Tačiau 2009 m. vasarą maksimalios nedarbo draudimo išmokos buvo nurėžtos iki 650 litų. Ar tikrai valstybė turi taip leng­vai laužyti savo pažadus? Beje, tarkime, darbuotojas augina vaikus, turėjo būsto paskolą, kaip jis, staigiai sumažinus jo paties apmokėtas išmokas, gali išgyventi, dengti įsipareigojimus? Ar tikrai toks taupymas naudingas net pačiai valstybei, kuri galiausiai netenka išsilavinusio emigruoti priversto žmogaus (gana dažna to meto realybė)?

Galima pradėti svarstyti dar plačiau. O kodėl per krizę Lietuvoje tiek daug žmonių liko be jokio nedarbo draudimo (tokios išmokos mokėtos tik mažiau nei penktadaliui bedarbių)? Ar tikrai iki krizės tinkamai valdyta šalis, kurios vadovai nesugebėjo sudėlioti prioritetų ir didelei daliai darbuotojų (tarkime, autoriams ar dirbantiems su verslo liudijimu) leido nesidrausti nuo nedarbo, o tai reiškia, kad per krizę nebuvo sukauptas pakankamas nedarbo draudimo fondas, kurio lėšomis per sunkmetį būtų buvę galima išsaugoti darbuotojus. Ar teisinga, jog daugeliui iki krizės leista neturėti nedarbo draudimo, o tai reiškia papildomą naštą mokėjusiems mokesčius?

Tokius ir panašius klausimus galime aptarinėti be galo, bet esmė aiški: politikų prievolė ir yra aptarti visus įmanomus tų ar kitų bendrojo gyvenimo taisyk­lių momentus ir numatyti jų pasekmes ir atskiram gyventojui, ir jų grupei, ir visai šaliai.

Apibrėžti žaidimo taisykles, kurios reguliuotų vieną ar kitą valstybės gyvenimo sritį, tikrai svarbu, bet sudėtingiausias darbas tikrai ne tas.

Bet kuris ekonominis sprendimas yra vertybinis apsisprendimas dėl išteklių perdalinimo, tad privalu aiškiai suvokti, kas gaus naudos ir kas mokės. Ne kas kitas, o politikai privalo atsakyti į klausimą, kur ir kaip bus išleisti bendri pinigai. Ne kas kitas, o politikai sutaria, kas ir kiek bus apmokestinamas, tad ir kas išties apmokės politikų priimamus sprendimus.

Norėdami deramai atlikti savo darbą – kalbėti (arba politikuoti, esmė pakeitus žodį nesikeičia) – politikai nori nenori privalo gerai suvokti ir prieštaravimus ekonomikos bei politikos metaforose. Jei rinkėjai mano, kad tokios žinios politikui nebūtinos, tai tegul pagalvoja, ar sutiktų savo šeimos pinigus patikėtų net skaičių nepažįstančiam žmogui.