Dalia Satkauskytė. Su rugsėjo 1-ąja, arba Anapus tikrovės principo

 

Įprastas tinginio liūdesys (baigiasi vasara ir atostogos) yra niekis lyginant su tikromis švietimo sistemos prob­lemomis ir abejonėmis profesijos ateitimi. Amžinybės ar bent artimiausių 20 metų požiūriu ne tokios didelės ima atrodyti ir etatinio mokytojų darbo apmokėjimo problemos ar globalinio atšilimo ir prailgintų mokslų metų sukelti emociniai bei šiluminiai efektai. Pastaruosius gal galima nesunkiai išspręsti techninėmis priemonėmis, apie kurias, akivaizdu, nepagalvota (galvojama post factum – kol rašiau šį tekstą, nuspręsta, kad vaikai per karščius galės neiti į mokyklą). Kaip nepagalvota ir apie universitetų reformos pasekmes, po kurios mokytojus ruošia kone visi universitetai ir tuo pat metu neaišku kas (atrodo, universitetams labiausiai rūpėjo pasiimti pedagogų rengimui skirtus pinigus), apie socia­lines šios ir kitų reformų pasekmes ir konkrečius jų sprendimo būdus. Tos konkretybės, visiškai nematomos gražiose ir abstrakčiose prezentacijų diagramose, gal būtų labiau paskatinusios patikėti „pokyčiais“ ir gal net prisidėti kuriant sąlygas jiems „realizuoti“ (biurokratine naujakalbe ir vėl prabylu visiškai sąmoningai).

Į paviršių išnirusi, o ne staiga atsiradusi, problema, kurios techninėmis priemonėmis ar dalinėmis reformomis neišspręsi, yra akivaizdus mokytojų ir net mokyklų direktorių trūkumas. Neužpildomos pedagogų vietos auštosiose mokyklose rodo, kad problema tik stiprės. O dar žiemą, per mokytojų streiką, tuometė ministrė trimitavo apie mokytojų perteklių kaip didžiąją kliūtį atlyginimams kelti, kažkuris politikas žadėjo daugybę jų paleisti į gatvę. Tai kaip čia nutiko, kad rugpjūtį pasipylė skelbimai: tokia ir tokia mokykla ieško tokio ir tokio mokytojo? Mokyklose dirbantys draugai ir artimieji grįždavo su naujienomis: vėl kažkas, net nesulaukęs pensijos, išėjo iš darbo, ir net ne į kitą mokyklą. Tiesiog išėjo ir ne tik dėl mažos algos. Pavargo, pakriko nervai, nėra motyvacijos... Žiniasklaida skelbė, jog kai kur, ypač provincijoje, kai kurių dalykų mokytojai neranda darbo, dirba keliose mokyklose. Tai ne viena kitą neigianti informacija, o pasekmė švietimo politikos, kurią pradėjo toli gražu ne dabartinė ir ne ankstesnė, po streiko pašalinta, ministerijos vadovybė. Ir ne tik švietimo politikos – visos politikos ir politikų, ilgai trimitavusių, kad visuomenės pagrindas yra verslas ir tik verslas, ir būti sėkmingu verslininku yra aukščiausias tikslas, kurio verta siekti. Tad ko čia stebimės menka motyvacija tapti mokytojais ar tuo, kad pagrindiniai švietimo ekspertai ir nuomonės formuotojai, garsiausiai prabylantys prieš rugsėjo 1-ąją, yra įtakingi verslininkai.

Kartais jie kalba lyg ir teisingai. Pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis vienoje „Žinių radijo“ laidoje sakė, kad švietimas šiandien yra opiausia Lietuvos problema ir kad jo strategiją skubiai reikia kurti bent jau penkeriems metams. Sakyčiau – bent dvidešimčiai. Bet prieš kuriant gražias strategijas reikia pabūti apačioje, kad pamatytum tikrąjį problemų mastą ir rasti konkrečius, sistemiškus jų sprendimo būdus.

Kaip reaguoja į problemas valdžios atstovai? Arba sąmoningai jas neigia, prisidengdami vienu kitu jaunu žmogumi, vis dar norinčiu dirbti mokykloje, programa „Renkuosi mokyti“, arba gyvena kažkur anapus tikrovės, žiniasklaidos generuojamų idėjų ir politinių programų pasaulyje. Arba lyg ir supranta problemos mastą, bet kalba labai aptakiai ir vėl siūlo tik dalinius problemos sprendimo būdus, kaip ministras Algirdas Monkevičius rugsėjo 2-osios „LRT forumo“ laidoje. Beje, racionaliausiai ir aiškiausiai toje laidoje kalbėjo mokytojai, pirštu prikišamai parodydami, kokias pasek­mes sukėlė iki šiol vykdytos vadinamosios reformos.

Temą galima plėtoti be galo. Bet užbaigsiu moralu – jį tegul skelbia Sašos Sokolovo romano „Durnių mokykla“ herojus, Neramumų ministerijos kiemsargis:

Tai štai aš darau paprastą išvadą: jeigu esi ministras, negali žinoti, kas dedasi lauke ir danguje, nes, nors tavo kabinete yra langas, neturi laiko pro jį pažiūrėti: tau tenka per daug priėmimų ir skambučių telefonu. Ir jeigu kiemsargis lengvai sužino apie snygį pagal snaiges ant lankytojų kepurių, tai tu, ministras, to padaryti negali, nes lankytojai viršutinius drabužius palieka rūbinėje, o jeigu nepalieka, tai kol jie laukia lifto ir juo kyla, snaigės spėja nutirpti. Štai kodėl ministrui atrodo, kad lauke visąlaik vasara, o taip nėra. Taigi, jei nori būti išmintingas ministras, apie orą teiraukis kiemsargio, paskambink jam telefonu į vestibiulį (iš rusų kalbos vertė Goda Grigoliūtė-Lučiūnienė).