Arūno Kulikausko nuotrauka.

 

Mano močiutė nemokėjo skaityti. Buvo baigusi tik dvi klases. Raides mokėjo, tačiau, jei reikėdavo kažką parašyti ar perskaityti, prašydavo artimųjų pagalbos. Ji galėtų būti tikras vadinamos oralinės tradicijos pavyzdys. Kiekvienai situacijai turėdavo tinkamą patarlę, priežodį ar mįslę. Sekdavo pasakas arba padavimus, bet dažniausiai tą patį eiliuotą pasakojimą apie romų taborą. Tiesa, jos priežodžiai dažnai būdavo susiję su tradiciniais prietarais. Pavyzdžiui, žydai juose figūruodavo kaip kitoniški svetimieji, su kuriais nevalia tapatintis. Močiutė buvo naginga visokiausių rankdarbių meistrė: mokėjo verpti rateliu, austi stak­lėmis ir megzti įvairiais raštais. Nežinau, ar tai buvo susiję su negalėjimu skaityti, tačiau ji nemokėjo žiūrėti televizoriaus. Vaizdų jungimas į visumą, matyt, kažkaip siejasi su mūsų gebėjimu suprasti tekstų prasmę. Televizoriaus ji tik klausydavosi. Ypač laidų apie valgio gaminimą. Gal todėl, kad buvo sovietiniai laikai, kurių močiutė organiškai nepriėmė, bet televizijos ir kino vaizdus ji suvokė kaip apgaulę. Vaikeli, sakydavo, televizorius yra tam, kad žmones apgaudinėtų. Prisimenu močiutės pasakas, nes jau sunku įsivaizduoti tą pasaulio pajautimą šiandien, regis, tokį tolimą ir beveik neįmanomą. Tačiau ar galima tokį žmogų kaip mano močiutė pavadinti beraščiu? Paprastai taip vadinami skaityti ir rašyti nemokantys žmonės. Jacques’o Derrida rašto teorija, kuri buvo išplėtota 1967 m. išleistoje knygoje „Gramatologija“ („Baltos lankos“, 2006; vertė Nijolė Keršytė), tokiu apibūdinimu abejoja. Jo teigimu, negalima vadinti beraštėmis tautų, kurios neturi tam tikro tipo rašto. Visi žmonės raštingi, nes raštas yra pirmesnis už šneką. Negana to, remiantis filosofo įžvalgomis, galima teigti, kad raštingumas būdingas ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams.

Rašto ir oralinės tradicijos supriešinimas, J. Derrida manymu, įveda nepamatuotą suskirstymą, grįstą neteisinga vertybine hierarchija. Be to, šis raidės ir gyvo (dvasingo) žodžio supriešinimas remiasi tam tikrais tradiciniais prietarais. Viena vertus, dvasingas balsu ištariamas žodis yra laikomas pranašesniu už raštu užfiksuotą, nes raštas panaikina intonacijas ir kreipiasi ne į konkretų žmogų, bet į abstraktų skaitytoją. Antra vertus, raštas suprantamas per daug siaurai. Raštas sutapatinamas su fonetiniu raštu. Teigiama, kad tobuliausia rašto forma yra fonetinis raštas, kai užrašomas balsu tariamo žodžio skambesys. Esą abėcėlė yra esminis užrašymo būdas, nes užrašoma šneka, o šioji yra tiesioginė mąstymo sklaida. Rašto vystymosi eiga vaizduojama kaip perėjimas nuo piktogramos prie ideogramos ir nuo jos prie fonetinės abėcėlės. Tačiau raštas, suprantant jį, kaip tarpininko tarpininką (raštas reprezentuoja šneką, kuri reprezentuoja mąstymą), yra traktuojamas kaip nuopuolis į prasmės išorybę. J. Derrida siekia parodyti du dalykus: pirma, raštas neturi būti lyginamas su balsu tariamais žodžiais; antra – raštas, atsiejant jį nuo balsu tariamos šnekos užrašymo, turi būti suprantamas plačiai – kaip archiraštas. Tada raštas gali būti suprantamas kaip piešinys, mazgas nosinės kamputyje ar ant virvelės, nurodantis gestas arba įvairūs įrašai, įspaudai, įrantai. Angliškas žodis score gali reikšti taškų skaičių, įrantą, įrėžį, užrašytą muzikinę partitūrą. Raštu grindžiama kinematografija, fotografija, choreo­grafija. Raštą išlaisvinus nuo poreikio reprezentuoti šneką, paaiškėja, kad jis tapatinamas su fonetiniu raštu vien todėl, kad tokia rašto forma dominavo Europoje. Todėl labai įdomu pažvelgti į kitas kultūrines tradicijas, kuriose raštas yra piktografinis ar ideografinis. Pavyzdžiui, šumerų raštas, atsiradęs kaip ūkvedystės sąskaitų užrašai, pradžioje buvo piktografinis, vėliau tapo ideografinis, o galiausiai virto dantiraščiu. Šią ideografinio rašto formą perėmė kitos aplinkinės tautos. Akadai, ebiai ir alamitai vartojo dantiraštį net ir tada, kai šumerų kalba buvo mirusi. Svarbu, kad ideografinis raštas gali būti plėtojamas nepriklausomai nuo šnekos būdo ir todėl jis gali būti bendras šnekantiems skirtingomis kalbomis. Kinų ideografinis raštas taip pat buvo vartojamas Korėjoje, Vietname ir Japonijoje. Šis raštas plačiai paplito visoje Rytų Azijoje. Užrašomi ne žodžiai, bet idėjos, todėl jas galima nusakyti skirtingų šnekų būdais. Korėjoje vienuoliai iki šiol mokomi skaityti kiniškus rašmenis korėjietiškai. Japonijoje taip pat yra sava sujaponinto kinų rašto tarimo tradicija. Kitas reikalas, kad visos šios tautos vėliau kūrė rašto sistemas labiau paremtas fonetiniu, o ne ideografiniu principu. Pavyzdžiui, Korėjoje abėcėlinis raštas išrastas tik XV amžiuje. Šiuolaikinėje Pietų Korėjoje yra vartojamos kiniškos ideogramos kinų kilmės žodžiams užrašyti ir abėcėlė, kai užrašomi korėjietiškos kilmės žodžiai, o Šiaurės Korėjoje galioja vien abėcėlinis užrašymas. Georgo Hegelio teigimu, ideografinis raštas yra tarsi raštas kurčnebyliams. Idėjas pavaizduojantis užrašymas yra panašus į kurčnebylių gestus, kuriems nereikalingas fonetinis palydovas. Tad nenuostabu, jog šiuolaikinė kurčnebylių gestų kalba taip pat yra ne žodžių, bet sąvokų kalba. Ji dažnai susiejama su fonetine kalba, tačiau iš principo yra nepriklausoma nuo šiosios, todėl gali būti plėtojama ir tarptautinė kurčnebylių kalba. Nereiktų užmiršti, kad ir skaičiai šiandien gali būti užrašomi romėniškai arba arabiškai, tačiau tai nekeičia jų esmės.

Fonetinis raštas yra labiau etnocentrinis. Jis susieja užrašymą su fonetiniu skambesiu. Tokia užrašymo forma tampa svarbiu tautinės tapatybės formavimosi akstinu. Bendrinė kalba jungia skirtingomis tarmėmis kalbančias tautas, nes mokydamiesi rašyti kartu mokomės, kaip taisyklingai tarti žodžius vienu unifikuotu būdu. Skirtingas kirilicos ir lotyniškosios abėcėlės užrašymo būdas spaudos draudimo laikotarpiu tapo paskata lietuviams kovoti už savo religinę ir tautinę tapatybę. Šių rašto formų skirtumas pasireiškė susipriešinus serbams ir kroatams. Kinų rašto paplitimas taip pat buvo suvokiamas nevienareikšmiškai, nes, akivaizdu, šio rašto įsigalėjimas pateisina Kinijos imperialistines pretenzijas.

 

Petras Repšys. „Verpetas“, 1992

 

Kaip minėjau, raštą suprantant kaip archiraštą, jis neturi būti siejamas vien su žmogaus kalbine veikla. J. Derrida, išplėsdamas rašto sampratą, pavadina jį pėdsaku. Pėdsakas visada yra įrašas juslinėje stichijoje, bet kartu suprantamas kaip nuoroda į nesama. Pėdsakas, kaip atminties archifenomenas, leidžia panaikinti prasmės skirstymą į vidinę ir išorinę, subjektyvią ir objektyvią, gamtinę ir kultūrinę. Paprasčiausias rašto pavyzdys gali būti gyvūno pėdsakai arba tai, kaip jis pažymi savo teritoriją. Štai mano katė palieka pėdsakus draskydama sienas arba trindamasi į aplinkinius daiktus. Pėdsakas gali būti ne tik įrantas ar įspaudas, bet ir paliktas (įrašytas) kvapas. Žmogaus uoslė gal ir mažiau jautri, o štai mamos šuo atvykus į svečius visada mane apuosto tarsi perskaitydamas mano atsinešamą kvapų atmintinę. Dar įdomiau, kad žuvys taip pat palieka pėdsakų. Ruoniai dėl jautrių ūsų vandenyje orientuojasi ne blogiau nei pėdsekiai šunys, kliaudamiesi uosle, sausumoje. Jie „perskaito“ ir užfiksuoja praplaukusių žuvų sukeliamus verpetus. Tiesa, šie žuvų pėdsakai išlieka labai neilgai, vos 35 sekundes. Tačiau šis sugebėjimas sekti žuvų pėdsakais leidžia ruoniams medžioti visiškoje tamsoje.

Maurizio Ferraris, aprašydamas socialinį ir kultūrinį pasaulį, pratęsė J. Derrida mintis ir jas pritaikė aiškindamas tokias šiuolaikines technologijas, kaip mobilusis telefonas ir internetas. Galima teigti, jog šiuolaikinę socialinę ir institucinę realybę kuria nuolat besiplečianti įrašų sistema. Ne tik kultūrinė, bet ir gamtinė realybė yra grįsta įrašymų sistema, leidžiančia fiksuoti aktus ir taip kuriančia reikšmes bei socialinius sąryšius. Iš tiesų raštas yra puikus bet kokios kultūrinės prasmės sedimentacijos pavyzdys. Ji gali būti reaktyvuota, kai pėdsakas virsta prasminga nuoroda, kai sugebame jį perskaityti. Menas, paveikslai taip pat yra raštas. Šią paprastą mintį iliustruoja ir Petro Repšio retrospektyvinėje parodoje Nacionaliniame muziejuje eksponuojami darbai, kuriuose jis „raštą“ pritaiko vizualinei prasmei atskleisti.