Dalius Jonkus. Lytis, geismas ir meilė

× Dalius Jonkus

 

 

Erotinė patirtis yra viena iš tų, kurios žmogiškoms būtybėms skausmingiausiai atskleidžia jų padėties dviprasmiškumą; joje jie pažįsta save kaip kūną ir kaip dvasią, kaip kitą ir kaip subjektą. 

Simone De Beauvoir

 

Pamėginkime pasižiūrėti, kaip objektas arba būtybė ima egzistuoti mums, kai jų geidžiame ar juos mylime, ir tai padės geriau suprasti, kaip objektai ir būtybės apskritai gali egzistuoti. 

Maurice Merleau-Ponty

 

 

Arūno Kulikausko nuotrauka

Arūno Kulikausko nuotrauka

 

Pavasarį norisi kalbėti apie meilę. Neseniai seminare, kuriame buvo svarstoma lytinio kūno problema, studentai manęs netikėtai paklausė: „Kodėl dabar tiek daug kalbama apie lytiškumą? Ar lytiškumui skiriamas dėmesys nėra perdėtas?“ Pradžioje kiek sutrikau, nes man lytiškumo svarba žmogaus egzistavimui atrodo savaime suprantama. Negaliu įsivaizduoti žmogaus be lyties, kaip negaliu įsivaizduoti žmogaus be galvos. Tačiau kiek pamąstęs supratau, kad toks klausimas tikriausiai kyla dėl supaprastinto lyties ir lytinių santykių traktavimo. Ypač dabar, kai, svarstant partnerystės įstatymą, vis pasirodo tokių komentuotojų, kurie lytinius santykius supranta vien kaip vaginalinę ar analinę penetraciją. Tarsi erotiką būtų galima redukuoti į lytinio akto fiziologiją. Lytiškumas dažnai suprantamas arba kaip fiziologinis žmogaus kūno atributas, arba kaip socialinis konstruktas. Pirmuoju atveju lytiškumas nėra esminis žmogaus egzistavimo aspektas, nes žmogiškumas labiau siejamas ne su kūnu, o su dvasia. Antruoju atveju žmogaus lytiškumas nėra būtinas, nes gali būti keičiamas priklausomai nuo skirtingų jį formuojančių socialinių sąlygų. 

Kaip galima suprasti lytiškumą jo nesuprastinant? Pirmiausiai turime žvelgti į lytiškumą atsisakydami kūno ir dvasios perskyros. Tokį požiūrį geriausiai iliust­ruoja geidžiantis arba mylintis žvilgsnis. Kitą asmenį mylime ir jo geidžiame kaip kūniško subjekto. Geidžiamas kūnas praranda patrauklumą, jei tampa bedvasiu objektu. Kitas yra geidžiamas kaip dvasinis įsikūnijimas, kurio „mėsa“ išraiškingu paviršiumi liudija paslėptas charakterio gelmes. Suprasdami lytinį kūną kaip aist­ringai erotišką, mes galime įveikti tiek fiziologinį, tiek konstruktyvistinį lyties supaprastinimą. Tada lytinis kūnas pasirodo ne kaip fiziologinių ar socialinių funkcijų atlikėjas, bet kaip geidžiantis būti geidžiamas. Lytinis kūnas, aiškinant jį fenomenologiškai, yra esminė žmogaus asmens saviraiškos ir savirealizacijos dalis. Jis negali būti paaiškintas nei ekonomiškai, nei politiškai, nes būdamas erotiškai patrauklus ir aistringas, jis transcenduoja, peržengia šias ribotas sritis ir paneigia nustatytas racionalumo ribas. Tačiau erotiškumas yra ne tik tarpasmeninių, socia­linių santykių dimensija, bet ir pirminių žmogaus santykių su pasauliu plotmė. Pasaulį pirmiausiai patiriame ne intelektualiai jį pažindami, bet patirdami jusliškai. Nesame neutralūs pasaulio atžvilgiu, nes jis vienaip ar kitaip mus veikia, jaudina ir patraukia mūsų dėmesį. Jis kupinas juslinių išraiškų. Tai spalvos, garsai, formos, kvapai, judesiai, netikėtais deriniais patraukiantys mūsų dėmesį. Didingos kalnų formos, rudenėjančio peizažo spalvos ir kvapai, paukščių čiulbėjimas, eikliai šuoliuojančios stirnos, vandenį skrodžiančios žvilgančios žuvys, rožių aromatas, prisirpusio persiko skonis ir švelnus, pūkuotas prisilietimas, gaivinačio vėjo gūsis. 

Kita vertus, pasaulis yra ne tik patrauklus ir viliojantis, bet ir kupinas nemalonių ar net pasišlykštėjimą keliančių dalykų, kurie mums pasireiškia kaip atstumiantys ir atgrasūs. Tai gali būti kriokiantis iš skausmo gyvūnas, persmelkiantis drėgnas ir šaltas vėjas, alinanti saulė, pūvančios mėsos dvokas ir irstantis, beformis, gleivėmis aptekęs kūnas. Pasaulis mus jaudina ir provokuoja. Esame taip jusliškai paveikiami, kad mūsų suvokimas pirmiausiai yra jausminis atsakas. Jausmai bei nuotaikos, kuriais mums pasaulis atsiveria, yra pozityvūs arba negatyvūs. Jie yra pirminiai patrauklių arba atgrasių pasaulio reiškinių vertinimai. Jausminis įsitraukimas ir afektyvus pasaulio reiškinių patyrimas galimas tiktai tada, kai kūniškai dalyvaujame ir patiriame. Svarbiausia juslė yra ne regėjimas, atitolinantis nuo stebimų reiškinių, bet taktilinis prisilietimas, įtraukiantis į tiesioginį ir abipusį santykį su patiriamu dalyku. Mūsų kūnas – vientisas lytėjimo organas, jaučiame jį kaip liečiantį ir liečiamą. Kūnas, liesdamasis su kitais kūnais, atsako vibracijomis ne tik į malonius ar nemalonius prisilietimus, bet ir į patrauklius ar atstumiančius žvilgsnius, vaizdus, skonius, garsus. Kitų jausmai ir nuotaikos kaip aidas atsiliepia mumyse. Visi jusliškai patiriami dalykai (kultūros ir meno fenomenai, gamtos reiškiniai ir gyvūnai, skirtingi žmonės su savo kūnų formomis ir veidais) veikia mus jausmiškai, nuteikia ir panardina į skirtingas atmosferas. Fenomenologiniu požiūriu, pasaulis ir kiti žmonės pirmiausiai mums atsiveria kaip patrauklūs ar atstumiantys. Jausminis santykis su pasauliu yra pirminė orientacija ir vertinimas. Kėdė – ne šiaip mokslinio pažinimo objektas ar įrankis, bet patrauklus dalykas, kviečiantis patogiai prisėsti. Už rankenos taip pat negalima pastverti bet kaip. Vienos rankenos yra patraukliai patogios, kad neatsispiri pagundai jas paimti, o paėmęs negali rankos atplėšti, o kitos tokios atgrasios, kad nesinori net liesti. Daiktai nurodo prieigos ir elgsenos su jais būdus. Savo judesius prideriname prie pačių dalykų pateikiamų reikalavimų. Jei tie dalykai mums primeta elgsenas ir nuteikia jausmiškai, nenuostabu, kad žmones taip pat suvokiame kaip patrauklius ir nepatrauklius, kaip simpatiškus ir antipatiškus. Jeanas-Paulis Sartre’as, aprašydamas svarbiausią fenomenologinės filosofijos pasiekimą, teigė, kad žvelgiant į pasaulį per intencionalios sąmonės prizmę jis vėl pasidaro prasmingas, prisipildo reikšmių, tampa vertingas ir magiškai patrauklus. Pasaulyje ieškome patrauklių dalykų ir patys tampame patrauklūs ar nepatrauklūs kitiems. Tai nereiškia, kad projektuojame šias reikšmes pasaulyje iš savo vidaus. Pasaulio reikšmingumas ir patrauklumas atsiskleidžia tik tada, kai atsisakome žvelgti į jį natūralistiškai, kaip į materialių objektų visetą. Tada galime matyti pasaulį, kuriame gamtiški ir žmogiški kūnai pasirodo esantys kupini gyvybinės energijos ir kūrybinio vaisingumo 

Maurice’as Merleau-Ponty, analizuodamas lytinį kūną, atskleidžia, kokia svarbi erotinio suvokimo, mylinčio žvilgsnio ir prisilietimo galia. Erotinis santykis negali būti paaiškintas nei išorinio pasaulio stimulais, paveikiančiais mūsų fiziologinę lytį, nei intelektualiniais vaizdiniais. Erotiškumas egzistuoja kaip neredukuojama vitališkumo ir vaisingumo plotmė. Erotiškumas potencialiai egzistuoja kiekvienoje situacijoje, kiekviename geste, prisilietime, žvilgsnyje, šypsenoje ar balso tembre. Tačiau jis prabunda tik subtiliai išprovokuotas. Dėl ambivalentiškumo erotiškumas nėra tiesmukas, jis pasirodo pasislėpdamas ir egzistuoja kaip lengvai pradingstanti atmosfera.

 

Dalius Jonkus – VDU Filosofijos katedros profesorius, fenomenologas egzistencialistas, kultūros filosofijos, antropologijos ir estetikos tyrinėtojas.