Pastaruosius porą mėnesių visi aplink tik ir kalba apie kvadratą. Ir nors tie mėnesiai – Algirdo Juliaus Greimo oficialiųjų jubiliejinių metų finišas, kalbos sukasi apie Rubeno Östlundo filmą „Kvadratas“ („The Square“, 2017). Pažiūrėjau. Visai nieko. Nors nesujaudino, neužkabino, bet ištvėriau iki galo. Gal iš pagarbos vikingams, o gal iš smalsumo – gal bent šįkart skandinavų filmas baigsis geruoju?

To meninio filmo scenų atšvaitai po poros dienų išblėso, tačiau semiotinio kvadrato pamėklė ilgėjant naktims šmėžavo ryškiau ir ryškiau. Didžiausia intriga – ar spės šiais kalendoriniais metais kuri nors leidykla išleisti bent vieną knygą, skirtą A. J. Greimo šimtmečiui? Laimei, spėjo. Gruodį „Baltose lankose“ pasirodė A. J. Greimo „Asmuo ir idėjos I“. Reik suprasti – pirmas tomas, vadinasi, turėtų būti daugiau. O gal yra tų knygų – A. J. Greimo ir apie A. J. Greimą –­ daugiau, tik aš nebemoku ieškoti. Arba knygynuose nepastebiu, nes visas turiu? O gal ir nereikia ieškoti? Galbūt toks sumanymas: prasideda naujoji kultūrinė epocha, visus pamažu atpratinsianti nuo knygų (plg. Kultūros tarybos 2018 metais remtinų ir neremtinų knygų sąrašus). Aš jau nebeatprasiu nuo knygų, bet kam nors, matyt, tokios akcijos padeda tvarkytis su žalingu skaitymo poveikiu.

Nors A. J. Greimo veikalai pastaruosius keliolika metų yra tarp dažniausiai mane į sapnus palydinčių priegalvio skaitalų, nesu tikras, ar pavyktų naujokams paaiškinti, kas yra semiotinis kvadratas? Panašiai kaip futbole su nuošale – vieniems iškart aišku, kitiems – niekada nebus aišku (kam to reikia ir kas čia gali būti aišku?). O kartais net ir tie, kurie labai gerai žino, kas yra nuošalė, negali pasakyti, buvo ji vienu ar kitu atveju ar nebuvo? Neretai tenka pasitikėti autoritetu – teisėju. Ir susitaikyti, net su tuo, kad ir jis retkarčiais klysta. Tas pats ir su kvadratu, tas pats ir su metodu, sąvokų rinkiniu, mokytoju. Ribiniai atvejai įsimintiniausi – kai A. J. Greimas, siekdamas įrodyti Tomo Venclovos tekstų poetiškumą ar Aleksio Churgino veik­los vertę, nustumia į šalį semiotinius įrankius ir pasitelkia „garbės žodį“. Semiotiko garbės žodis.

Visai neseniai susidūriau, kad ang­lakalbėje literatūrologijoje vartojamas terminas „Greimo kvadratas“ vietoj „semiotinio kvadrato“. Nežinia, ką ta angliškai mąstanti pasaulio dalis galvoja užkliuvusi už sąvokos Greimas square, bet mano galva tą žodžių junginį automatiškai verčia į Greimo aikštę. Kol ruošdamasis egzaminui pramokau, kaip anglai vadina pagrindinius semiotikos terminus, man ta Greimo aikštė tiek įsiėdė į smegenis, kad pradėjau ieškoti Lietuvos miestų planuose, kur tokia galėtų būti.

Dar nėra tokios aikštės, o A. J. Grei­mo gatvė Vilniuje yra. Ją rasti nesudėtinga: pradėkite kelionę nuo Vileišių rūmų (LLTI) ir eikite Antakalnio gatve į Ignalinos plento pusę, kol prieisite polikliniką; už jos sukite dešinėn į Žolyno gatvę; kiek paėjėję išvysite baisius daugiabučius, todėl negaiškite laiko – iškart sukite kairėn ir kiemuose ieškokite ženklų, kur prasideda Pragiedrulių gat­vė; atminkit – šita gatvė yra klastinga ir klaidi – kaip vorteksas, t. y. kaip teleportinis sūkurys, – tačiau nėra kito tiesesnio kelio norint kirsti spygliuočių mišką, kurį šmaikštūs čiabuviai kadaise praminė Šveicarijos parku; Pragiedrulių gatvės atsišakojimuose ir kilpose nepaklysti padės nuoseklus laikymasis Rytų krypties, tad kompasas, kaip jau supratote, pravers; geros avalynės arba aukštesniųjų jėgų padedami pagaliau išeisite į chaotiškai apstatytus plotus su civilizacijos ir kolektyvinių sodų požymiais, tačiau nesiblaškykite ir susikaupkite – greit prieisite šiokį tokį labirintą ir, jei nepamesite krypties, Pragiedrulių sodų 1-ąja, Pragiedrulių sodų 2-ąja, Pragiedrulių sodų 3-iąja gatvele arba tiesiog – krūmais ir patvoriais – prieisite Šatrijos Raganos gatvę, kuria, pasukę šiauriau, galėsite sėkmingai tęsti kelionę, jei koks velnias nesugundys nusukti dešinėn į Mileišiškių sodų 1-ąją, 6-ąją ar 11-ąją gatves; savaime suprantama – kad ir kas nutiktų, nesukite ir kairėn – ten numeracijos chaose iki begalybės atsišakoja Pragiedrulių sodai; kad ir kaip jaustumėtės nusivarę nuo kojų, jokiu būdu sankryžoje nesukite į Žirgo gatvę anei į Žirgo sodų gatveles – ten nieko nėra, ten tik šunys loja; kai jau praeisit ir Žirgo sodų 4-ąją, ir Žirgo sodų 3-iąją, dešinėje pamatysit Birutės Marijos Gimbutienės gatvę, tačiau nesustokit, ne ji šios kelionės tikslas; šios kelionės tikslas prieky – dar kiek paėjėję palei poros sklypų tvoras, už kampo, dešinėje – voilà – A. J. Greimo gatvė.

Daugelis keliausiančių nusivils, nes gat­vė – anokia gatvė – poros šimtų metrų ilgio akligatvis. Pagal A. J. Greimo svarbą jo vardu privalėtume užvadinti – mažų mažiausia – Vakarinį aplinkkelį. O šitą apendiksą palikti kaip A. J. Greimo 2-ąją g. Su tuo sutiktų ir išmintingi žmonės savivaldybėje, bet, matyt, niekas dėl to nesikreipė ir nepaaiškino.
Gatves tvarkykit kaip norit, bet man reikia Greimo aikštės. Kol lietuviai miega ir sapnuoja, kad riejasi dėl to, ką statyti Lukiškių pievoje – raitelį ant pirue­tą bandančio atlikti žirgo ar skeltašonį kupstą, kurio viduriuose galėtų būti įmontuotas bunkeris, galėtų susirinkti semiotikai, savamoksliai ir profesoriai, užimti tą aikštę, nubraižyti joje kvadratą raitelis vs. kupstas (net nebūtina skelbti, kad čia Greimo aikštė, nes ir taip viskas aišku), pastatyti centre vagonėlį – žinyčią su kiaurą parą budinčiu semiotiku, kuris kiekvienam savo gyvenimą pramiegančiam kunigaikščiui ir piliečiui galėtų paaiškinti, ką jo sapnai reiškia.

Nesmagu skaičiuoti, kiek metų pramiegota sveriant sapnų miglas apie tai, kurie variantai – blogieji ar blogelėsnieji – miestui ir valstybei yra priimtinesni.

Pripažinkit, juk jau viskas šiame gyvenime išbandyta: statulos, žolė, postmodernizmas. Belieka semiotika. Ko gero, tik ji galėtų išlaisvinti visuomenę iš sapniškos būties nežinios, tačiau reikia, kad žmonės, politikai, pacientai, interesantai užsimanytų atsibusti ir pradėtų klausinėti – o ką visa tai reiškia?