Jolitos Kimsaitės nuotrauka

 

Laikraščius mėgstu, ypač visokius. Per 2018-uosius prisikaupė metras spaudos, prieš išmesdamas perverčiu. Įdomiausia, žinoma, kultūrinis gyvenimas. Norėčiau papasakoti, ką rudenį aptikau Jurbarko rajono laikraščio „Šviesa“ lakoniškų naujienų rubrikoje „Šiandien, vakar, rytoj“. Ne, atpasakoti nepavyks. Nupilsiu visą tekstą: „ATSAKINGAI. Viešvilės miestelio biblioteka, surinkusi 1370 kg elektronikos ir baterijų atliekų, tapo projekto „Atsakingas skaitytojas“ I etapo nugalėtoja, jai skirtas 250 Eur vertės „Maxima“ dovanų čekis. Konkursą organizuoja Elektronikos platintojų organizacija (EPA), o bibliotekininkė Vilija Platonovienė kviečia viešviliečius ir toliau elektronikos atliekas nešti į biblioteką.“*

Situacija tragikomiška, bet vis dėlto bibliotekininkę derėtų pagirti: jei valstybė su visomis ministerijomis neišgali regionų bibliotekoms užprenumeruoti padorios spaudos, nupirkti naujų knygų, skirti šiokio tokio biudžeto renginiams, skaitytojų susitikimams su rašytojais – kas tuomet belieka? Užsiimti kokia nors kita veikla, kad iš liūdesio nesusirgtum depresija. Rūšiuoti šiukšles pažangu ir kilnu. Kai baigsis elektronikos laužo projektas, galima užsiimti skudurais, panaudota automobiline alyva, kompostu. Šiaip ar taip – knygos brangsta. Nereikia norėti, kad kiekvienai kaimo bibliotekai pripirks kas naujų paklausių knygų.

Jei atsirastų vienas kitas puritonas, kuris raukytųsi, esą sakralioje vietoje – bibliotekoje – nedera jokia kita veikla, nesusijusi su intelektualiniu lavinimu, tokius derėtų pasiųsti į ekskursijas po rajonų centrų bibliotekas, šauniai renovuotas už ES struktūrinių fondų pinigus. Pats tokių – ką tik prikeltų iš sovietinių interjerų slogučio – esu aplankęs daugybę. Bibliotekininkės, švytėdamos iš laimės, aprodo marmuriniu optimizmu blizgančias grindis ir sienas, chirurginis apšvietimas prasiskverbia į tamsiausias pašales, panoraminiai langų stiklai bei pertvaros įprastą aplinką įveiklina steigti naujos kokybės sinergiją ir kūrybiškai akumuliuoti socialinį kapitalą. Trumpai sakant, įspūdinga.

Mums, poetinių renginių dalyviams, yra rodę naujus vaikų kambarius bibliotekose su daugybe gražių žaislų. Audiotekas, kur galima ne tik pasiklausyti garso įrašų, bet ir pagroti ar įsirašyti pirmuosius gabalus. Kai kuriose bibliotekose esama profesionalios fototechnikos ir fotolaboratorijų. Kompiuteriais ir projektoriais, žinoma, nieko šiais laikais nebenustebinsi. Tačiau viską pranoko naujovė vieno Rytų Aukštaitijos miestelio bibliotekoje, kai mums tarsi paslaptį visažinė darbuotoja pašnibždėjo, kad jie turi įrengę specialų kambarėlį, kur pasiėmę raktą berniukas ir mergaitė gali pabūti vienu du.

Ką čia bepridursi, apie visus pagalvota. Tik po visų tų ekskursijų europiniais pinigais įgyvendintose svajonėse neprisimenu nė vieno pasakojimo apie knygų pirkimą. Bet ir tai suprantama – parama renovacijoms atkeliaudavo ne per Kultūros ministeriją, projektinių norų, poreikių ir vizijų skiltis dažniausiai užpildo biurokratai, kurie toli nuo knygų, toli nuo kultūros apskritai. O kokių nors knygų centrinių bibliotekų filialams galima nupirkti tada, kai jos atpigs. Arba gauti keletą tonų pusdykiai iš bankroto administratoriaus, kai kuri leidykla prieina liepto galą. Juk negaiši laiko rašydamas ilgus projektus užsienio kalba dėl paprasčiausių knygų, laikraščių ir literatų.

Prieš penketą šešetą metų Lietuvos meno kūrėjų asociacija (LMKA) sugebėjo iškovoti paramą projektui „Aukštosios kultūros impulsai mokykloms“ (AKIM). Porai metų mokykloms buvo užprenumeruota kultūrinė spauda, bene visų sričių menininkus siųsta vesti pamokų mokiniams. LMKA projektas pavyko, tačiau nebuvo pratęstas. Rengiantis AKIM projektui apklaustos mokyklos. Labiausiai geidautini buvo rašytojai. Rašytojų (ir visokių kitokių keistų atvykėlių) pageidauja ne tik mokyklos, kviestų ir bibliotekos, bet neturi iš ko.

Žiūrint į plikus skaičius, greitai literatūrinis gyvenimas turėtų lėtėti. Augant BVP ir kitiems gerovės rodikliams, Lietuvos kultūros taryboje (LKT) literatūros sričiai finansavimas mažėja nuo 715 200 Eur (2015 m.) iki 504 600 Eur (2017 m.). Ne, LKT ekspertai, vadovai nėra kalti. Paprasčiausiai iš viršaus į to paties pyrago dalybas deleguojama daugiau sričių – nuo tremtinių kapų lankymo iki Mažosios Lietuvos kultūros sostinių finansavimo.

Maža to, nuo 2019-ųjų LKT meniu nebelieka „Skaitymo skatinimo iniciatyvų“ srities. Iš šio aruodo 2018-aisiais Lietuvos rašytojų sąjunga gavo 13 000 Eur projektui „Skaitymo valandos tautinių mažumų mokyklose“, o Rašytojų klubas – 10 000 Eur renginių ciklui „Rašytojo skaitykla“. Tuos du projektus ekspertai įvertino aukščiausiais balais, nes rengėjai žadėjo vykdyti ir vykdė realią kultūrinę veiklą, o ne imitavo rūpestį.

Vietoj demokratiško LKT konkurso, kuriam projektus galėjo teikti visos VšĮ, bibliotekos, muziejai ir asociacijos pradeda veikti 2018 m. spalio 19 d. LR kultūros ir LR švietimo ir mokslo ministrų pasirašyta „Skaitymo skatinimo 2019–2024 metų programa“ bei „Skaitymo skatinimo programos 2019–2021 metų veiksmų planas“. Tų planų įgyvendintojais teko laimė būti Nacionalinei M. Mažvydo, apskričių, savivaldybių viešosioms bibliotekoms, Lietuvos leidėjų asociacijai, Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriui. Kontingentas solidus. Ir tikslai dokumente, nors ir surašyti baisiąja biurokratine naujakalbe, šviesūs.

Bet mes juk matėm per pastarąjį dešimtmetį daug gražiai parašytų dokumentų, pavyzdžiui, Nacionalinę literatūros programą, kurių rezultatas – šnipštas. Peržvelgus naujosios skaitymo skatinimo strategijos planus, pirmasis naivus klausimas apie lėšas. Palyginkim: LKT Skaitymo skatinimo iniciatyvų projektams finansuoti skirta 2017 m. – 181 760 Eur, 2018 m. – 120 000 Eur. Naujojoje strategijoje suplanuotas tik 2019-ųjų biudžetas, kuriame kol kas tik 90 000 Eur.

Žiūrint detaliau: 5 000 Eur numatyti vaikų literatūros premijai, 17 000 Eur – „Metų knygos“ rinkimams, 8 500 Eur – tarptautinei vaikų literatūros konferencijai, 10 500 Eur – bibliotekininkų ir pradinukų mokytojų kompetencijoms kelti, 4 000 Eur – protmūšiams biblio­tekose organizuoti, 2 000 Eur – akcijai „Pasakojame istorijas“, 13 000 Eur – akcijai „Vasara su knyga“. 30 000 Eur numatyta štai taip suformuluotai veiklai: „Parengti ir Vilniaus apskrityje įgyvendinti 0−2 metų kūdikiams skirto pilotinio skaitymo skatinimo projekto „Knygų startas“ veiklų modelį.“ Trumpiau sakant – parengti ir įgyvendinti projekto veiklų modelį. Pilotinio projekto. 0–2 metų kūdikiams. (Tyrinėjant tą dokumentą dar kartą priėjau prie tų pačių išvadų: visų sričių biurokratai moka sudėlioti strategijas taip, kad pasijustum nereikalingas šiai sistemai.)

Nežinau. Gal viso to ir reikia Vilniaus apskrities kūdikiams. Ir kitoms tikslinėms grupėms. Apskritai į projektinius tikrovės taisymus žiūriu skeptiškai. Kadaise nepažangius vaikus palikdavo pataisų. Arba antriems metams, kurso kartoti. Dabar analfabetus gydo skaitymo skatinimų homeopatija. Sėkmės.

Bet ir tėvų, senelių visiškai apleisti negalima. Štai Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis baigiantis metams išsidavė, kad su „Gyvulių ūkiu“ nesusipažinęs. Pasirodo, Lietuvos universitetuose XXI a. galima padaryti karjerą neturint kultūrinio akiračio, maža to – su tokiu neuniversitetiniu bagažu nulevituoti į Seimo pirmininko kėdę. Skandalas ar stebuklas – papulti į didžiąją politiką nesusipažinus su politinės satyros klasika? Skandalai pasimiršta, užtat stebuklai tveria ilgai. Sugebėjimas jokiose situacijose būti nesusidūrusiam su „visi yra lygūs, bet kai kurie lygesni už kitus“ turėtų mus didžiai stebinti, bet, nusileidus ant žemės, ne. Tiek to, vieną kartą pirmininkui galima atleisti, juk žadėjo paskaityti. Pikčiausi kultūros ir švietimo nedraugai gudresni už V. Pranckietį – jie taip lengvai neišsiduos, kad neskaito.

Patekti į Seimą, valdyti, vadovauti norinčiųjų apsčiai. Bet per mažai norinčiųjų būti politikais – siekti politinio išsilavinimo, suprasti ideologijas, laikytis kurios nors, pageidautina – vienos. Neskaitantys politikai – nelaimė ir grėsmė nacionaliniam saugumui, nes mažų mažiausiai jų sprendimai didina mūsų atsilikimą nuo civilizuoto pasaulio. Todėl skaitymo skatinimo akcijas derėtų pradėti nuo politikų. Geresnių liaudis neišrinks, mėginkim apšviesti tuos, kuriuos turim. Nes tik užsiauginę apsiskaičiusius politikus galėsime tikėtis turėti kultūros politiką, padoresnį viešojo sektoriaus finansavimą ir kokybišką švietimo sistemą.

Kol kas geriausias skaitymo skatinimas – nepakantumas tamsybininkams, simuliantams, vertelgoms su užgesusia vaizduote. Bet tai ne bibliotekininkų reikalas rūpintis dirbančiųjų, senelių, politikų ar vaikų atvertimu iš neskaitančiųjų į skaitytojus. Bibliotekininkams turėtų būti mokama padori alga, jie turėtų būti knygų ekspertai ir konsultantai, o ne verbuotojai, voratinklių braukytojai ir šiukšlių rūšiuotojai. Bibliotekininkai dėl kiekvieno renginėlio neturėtų rašyti ir siuntinėti projektų į menkai finansuojamų fondų loterijas, po to atsiskaitinėti už kiekvieną sausainį ar lankstinuką. Renginiai, žmonių ir knygų apytaka turėtų tapti įprasta rutina. Bibliotekoms neturėtų stigti naujausių knygų ir periodinių leidinių. Kai visa tai įvyks, tuomet galėsime tikėtis stebuklo: skaitymas pats savaime pradės skatintis.

Jaučiama stoka paprastų, elementarių dalykų. Bet kai juos surašai – atrodo kaip utopijos. Kol nepavyks apmažinti biurokratijos, per kurią nebeprasibrauna dienos šviesa, kol nebus prigesintos imitacinės veiklos, valdiškos kabinetinės iniciatyvos, tol nieko nebus – nei rezultatų, nei prasmės, nei susišnekėjimo.

Naująjį dviejų ministerijų 2019–2025 metų skaitymo skatinimo planą derėtų išmesti į šiukšliadėžę. Parašyti realų planą. Tokį parašyti gali tik suinteresuotieji literatūra ir Lietuvos ateitimi, o ne bejėgių žodžių tąsymu po baltąsias lankas. Parašyti tokį rasis reikalas, kai politikai teiksis užsikamšyti išsilavinimo spragas arba kai liaudis susipras balsuoti už nepanašius į save.

* „Šviesa. Jurbarko rajono laikraštis“, 2018 m. rugsėjo 12 d., Nr. 68 (8291)