„Nebenoriu dirbti trijų žmonių darbų už 700 Eur.“

× Dovydas Kiauleikis
 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Kai prasideda kalba apie finansus kultūroje, beveik išimtinai pradinė diskusijos pozicija tokia: pinigų nėra, jų trūksta. O kai kultūros lauką analizuojantys ekspertai kalba apie pinigų stygiaus sprendimus, vyrauja ilgalaikiškumu grįsti siūlymai: keisti sistemą, požiūrį, edukuoti visuomenę, derėtis, daryti įtaką politikams. Dirbu kultūros vadybininku, dažnai būnu ir mokančiojo, ir gaunančiojo pozicijoje, tad galvoju, ką padaryti, kad pinigų atsirastų greičiau.

Pirmiausia galbūt vertėtų apsukti problemą. O jeigu kultūroje ne pinigų per mažai, bet darbo per daug? Dalį darbo susikuriame patys. Štai pavyzdys iš literatūros lauko. Išeina nauja knyga, rengi pristatymą: ieškai vietos, kalbėtojų, moderatoriaus, lauki klausytojų. Jei esi padorus, sumoki kalbėtojams bent minimalų honorarą, dar šiek tiek feisbuko reklamai, susidaro, kad ir kukli, bet visgi suma. Į renginį ateina 6 žmonės, parduodi vieną knygą. Ne visi autoriai yra įdomūs pašnekovai, ne visi sulaukia anšlago ir ne visoms knygoms būtini pristatymai. Gal pristatymai kaip žanras apskritai nebeaktualūs? Dirbame iš inercijos, nes taip reikia, taip visada darėme, taip kažkas sako daryti. Kiek tokių beprasmių darbų, projektų kiekvienas turime? Galbūt kartais verta įjungti efektyvumo mygtuką ir peržiūrėti, ką, kaip ir kodėl darome?

Kitas pavyzdys – menininkų rezidencijas organizuojanti įstaiga vos suduria galą su galu, bet samdo komunikacijos žmogų. Ar tikrai reikia feisbuko įrašų, pranešimo spaudai, kai neišeina sumokėti padoraus atlygio pagrindinės veiklos organizatoriams? Atsisakius ne tik darbų, bet ir kai kurių pareigybių, pinigų kapše nepadaugės, bet jie kitaip pasiskirstys.

Arba kultūrinė spauda. Ar tikrai reikia tiek spausdintų laikraščių? Gal užtektų būti internete (susitaupytų spaudos, platinimo, maketavimo išlaidų)? O gal verta susijungti su kitu kultūrraščiu? Užkulisiuose žinoma, kaip sunku užpildyti puslapius temomis, tekstais, autoriais (sutinkančiais pusdykiai kažką – oi, duokit bet ką – parašyti). Nuomonių, leidinių ir laidų įvairovė gerai, bet kai net nacionalinis transliuotojas turi milijoną kultūrinių laidų laidelių, tinklalaidžių tinklalaidėlių ir jų kūrėjams moka grašius, norisi stabdyti šią pusdykio turinio gaminimo karuselę. Geriau turėti mažiau, bet žurnalistams ir autoriams atsilyginti oriai.

Darykime mažiau už brangiau, o ne daug visko pusvelčiui. O jei padorios algos negauname, bent viršvalandžių nesukime. Ir nesikuklinkime prašyti. Kai paskelbiau straips­nį „Kultūroje per daug moterų“ apie moterų ir vyrų atlyginimus, be feministinės kritikos, sulaukiau ir tylių žinučių iš kelių pažįstamų, kad perskaičiusios straipsnį pakėlė savo darbų įkainius. Feisbuke mačiau nepažįstamos vertėjos pasisakymą, kad ji daugiau nei 10 metų nėra kėlusi savo darbo įkainio. Norėjosi dešimt kartų šaukti: „Kodėl???“ 

Dar viena priemonė kultūroje uždirbti daugiau – viešinti rinkoje nusistovėjusius minimalius įkainius. Tai daryti, kad ir čia, „Litmenyje“. Teksto redaktoriaus darbo įkainis už autorinį lanką – 70 Eur, už renginio moderavimą – 100 Eur, už plakato dizainą – 300 Eur. Žurnalo svetainėje galėtų būti polapis, kurį skirtingų sričių kultūrininkai vis papildytų, pataisytų, o kiti – pasitikrintų, ar savęs nenuvertina.

Pinigų problemą padėtų spręsti pasikeitęs ne tik gaunančiųjų, bet ir mokančiųjų mentalitetas. Juk ne visi kultūroje vargsta, yra sėkmingų organizacijų, verslų, galų gale finansuojamų projektų su sąžiningomis biudžeto eilutėmis. Į atmintį įstrigo nesena situacija, kai valstybinė kultūros institucija iš manęs pirko paslaugas. Nusiunčiau biudžetą – bumerangu sugrįžo derybos. Tiesiai buvo pasakyta, kad sąmata puikiai telpa į numatytą biudžetą, bet juk yra praktika pasiderėti. Derėjomės ne todėl, kad projektų vadovė gautų priedą sutaupiusi organizacijos pinigų, ir ne todėl, kad jų trūktų, o todėl, kad taip reikia. O juk galėtume, jei turime, mokėti net ir daugiau, nei žmogus paprašė.

Ekspertai Lietuvos kultūros taryboje, Kino centre ir kituose valstybiniuose fonduose taip pat galėtų nustoti švaistytis išvada, kad „sąmata išpūsta“. Juk jie – tokie patys kultūros lauko dalyviai ir žino, kiek kas kainuoja. 

Šio teksto paantraštė – pažįstamo žmogaus, palikusio kultūrinio darbo sritį, citata. Iš tiesų darbas kultūroje turi pliusų: kūrybinga aplinka, bendruomenė, galimybė daryti įtaką kultūros laukui, įgyvendinti savo idėjas. Bet jei atlyginimo neužtenka būsto nuomai, maistui ir kitiems minimaliems poreikiams, galbūt geriau vadybininkauti kitoje srityje. O būti kultūroje galima ir pačiam nusiperkant bilietą į norimą spektaklį ir draugaujant su kūrybiškais žmonėmis.

 

Dovydas Kiauleikis – kultūros vadybininkas.