Jurgis Gimberis. Čiupinėti galima ir žodžiais

J. Gimberio autoportretas
J. Gimberio autoportretas

Yra žmonių, šventai tikinčių, kad viską galima išsakyti žodžiais. Viską, kas dedasi pasaulyje, galima paaiškinti kalba. Yra labai gerbtinų ir mano gerbiamų žmonių. Žmona, pavyzdžiui. Ir daugelis kitų. Nemažai. Labai gerbiamų.

Kur jau ne... Tai yra „kur jau ne“ ne apie gerbiamus žmones, o apie pastangas išaiškinti pasaulį žodžiais. Taip pat ir vienokį ar kitokį meną. Išaiškinti.

Kartą teko du kartus pasikalbėti su dailininku Mariumi Jonučiu. Aš jam sakau: manau, jog vaizduojamojo meno kūriniai galėtų apsieiti be pavadinimų. Jis sako: ko gero. Apie ką kalbėjomės antrąjį kartą, neprisimenu, ir tas kartas apskritai čia „ne prie ko“.

Vis dėlto...

Yra tokių kūrinių, kurie be paaiškinimo neapsieitų. Čia kaip daina – melodija ir žodžiai. Pavyzdžiui, mano „Mįslingos sekos“. Viena iš jų:

Kaip jau esame įpratinti – iš viršaus į apačią. Mano bičiulis ir buvęs skyriaus vedėjas Jurgis sakydavo, kad čia dar klausimas, kur viršus, kur apačia ir kur kairė, kur dešinė, bet šįsyk tiek to, atsiduokime „taisyklėms“. Taigi iš viršaus į apačią. Keturi ratai, trys ratai, du ratai ir staiga – septyni kaminai. Logiškai mąstant, užtektų ir vieno kamino. Bet čia ir yra viso sumanymo, kaip sako suvalkiečiai, cvekas*. Idėja. Ne veltui kūrinys vadinasi „IQ-88“. Tai reiškia begalinį intelektą. 88 ne skaičius, o stačia, dviguba begalybė. Dėl visa ko, jeigu viena netikėtai nusibaigtų ir išvirstų iš klumpių.

Žodžiu...

Tie „ratai“ galbūt reiškia... kas stebi gyvenimą, internetą ir televizorių, žino, kas yra „ratai“. Mažėjantis jų skaičius, ne kiekis, o kryptis – žemyn į pragarą, juodi (galimai) dūmai iš septynių kaminų. Kodėl septyni? Kad aš žinočiau... Tiesiog mistinis skaičius. Sako, tiek dienų telpa savaitėje. Nesu tikras. Ne visiems. Man, pavyzdžiui, šiuo metu taip susiklostė aplinkybės, kad visos dienos – ištisi sekmadieniai. Ne skaičiaus prasme, o kokybės. Rusai, sakykim, sekmadienį vadina Atgimimu, anglai Saulės diena ir taip toliau, ir panašiai.

Yra meno mylėtojų (mažuma), kurie ne taip pesimistiškai žiūri į reikalus. Tiesiems mano kūrinys gali sukelti visai, kaip sakoma, normalias asociacijas – sėdai į ratus (čia jau kiti „ratai“), riedi sau riedi ir staiga prieš akis dešrų rūkykla. Opa! (Arba „vau“.) Niekam juk ne paslaptis, kad patys didžiausi civilizacijos išradimai – tai ratas ir dešra. Ypač rūkyta. Iškart smagiau gyventi.

Yra dar vienas būdas, atsiprašant, santykiauti su menu. Kadaise mano anūkė Marija, pateikusi man dirbinį iš plastilino, perspėjo: „Tu nečiupinėk, o grožėkis.“ Geriau nepasakysi, aukso žodžiai.

 

* Arba iš lotynų, arba iš lenkų kalbos – vinis.