Ernestas Parulskis. Cukraus atakos batalionai

 

 

 

 

 

 

 

 

Liudo Parulskio nuotrauka

 

Tiesa (iš didžiosios T) man atsivėrė rugpjūčio 16 d., Biržų pilies arsenale, šiuolaikinės literatūros forume „Šiaurės vasara“, apie pusę dviejų. Vyko sesija apie dirbtinį intelektą (DI). Iš pradžių kalbėjo Lukas Keraitis, vėliau – Mykolas Katkus: greitai, užtrukę maždaug valandą, perbėgę per DI istoriją, jo galimybes muzikoje ir kitur bei šiek tiek užsiminę apie jo ateitį. Laukiau moderatoriaus Aurimo Švedo ženklo prisidėti prie pokalbio su savo diletantiškomis pastabomis, nes diskusija taip ir vadinosi – „Profesionalų (Lukas ir Mykolas) ir suinteresuotų diletantų (mudu su Aurimu) pokalbis“. Prisidėjau, pasakiau ir nutilau, nes profesionalai tęsė savo pokalbį, kartais net pasiginčydami.

O paskui laukė klausimai iš salės. Vieną uždavė Alvydas Šlepikas. Tikslios formuluotės neatsimenu – kažkas apie mažėjančias žmogaus smegenis. Klausimas buvo juokingas, aš patenkintas atsilošiau, apsidairiau, ant palangės pamačiau „Coca Cola Zero“ buteliuką, prisiminiau ką tik išgirstą DI istorijos chronologiją, sumažėjusias smegenis, ir bac! Staiga viską supratau.

Prieš kokį dešimtmetį kelis kartus (keliolika kartų, daug kartų) žaidžiau internetinį enciklopedinių žinių žaidimą. Manau, kad jis iki šiol kur nors yra. Jo pradžioje žaidėjas monitoriuje gauna liniją, laiko juostą su trimis datomis. Kairėje pusėje juosta prasideda nuliniais metais, dešinėje baigiasi dabartiniais, per vidurį – 1450-ieji, knygų spausdinimo pradžia. Toks simbolizmas. Pradėjus žaisti virš juostos atsiranda klausimas, pavyzdžiui: „Kada buvo išsiųstas pirmas pranešimas, surinktas Morzės abėcėle?“ Atsakymui duodamas pusės minutės limitas, bet žaidimą tik pradėjus jo nereikia, nes visi žino, kad Morzės telegrafas atsirado tarp 1450 ir 2024 m., kitaip sakant, 1844 m. Baksteliu pele į reikiamą tarpą, teisingas atsakymas užsifiksuoja, atsiranda naujas klausimas. Bet kuo toliau, tuo sunkiau. Užfiksuotų atsakymų laiko juostoje vis daugiau, tarpeliai tarp metų vis mažesni. Galiausiai lieka kliautis tik sėkme. Nes kur besti pele atsakant į klausimą apie siuvimo mašinos išradimą – į tarpą tarp pirmo eskalatoriaus (1848 m.) atsiradimo ir pirmo metro traukinio (1863 m.) paleidimo ar tarp pirmos nuotraukos (1826 m.) ir pirmos operacijos naudojant narkozę (1846 m.)? Galima padaryti tris klaidas, ir vieną padarau nepasirinkęs teisingo varianto – siuvimo mašina buvo užpatentuota 1829 m., vadinasi, turėjo atsirasti tarp nuotraukos ir narkozės.

Žaisdamas sužinojau (daug dalykų sužinojau!), kad cukraus rafinavimo metodas atsirado 1813 m. O šiaip iki XVIII a. vidurio cukrus buvo prabangos produktas. Situacija pasikeitė, kai Britų imperijos ir Prancūzijos kolonijose Amerikoje pradėtos veisti cukranendrių plantacijos. Britanijoje nuo 1710 iki 1770 m. cukraus suvartojimas išaugo penkis kartus, bet jis vis dar buvo brangus produktas. Viskas pasikeitė XIX a. pradžioje. Atkirstas nuo savo kolonijų, Napoleonas uždraudė angliško cukraus importą ir Europoje išplatino cukraus iš cukrinių runkelių gavybos būdą. Labai greitai runkelių cukrus užėmė trečdalį rinkos, o produktą pradėjo vartoti net vargingiausiai gyvenantys žmonės.

Žaidimo pabaigoje galima apžiūrėti išradimų istorijos vizualizaciją. Nuo nulinių metų iki XVIII a. vidurio išradimai laiko juostoje išsidėstę retai ir yra gerai matomi. Nuo XIX a. vidurio išradimų tiek daug, kad vizualiai atrodo lyg neįžengiamo miško siena. O nuo XX a. 9 dešimtmečio žaidimo klausimų verti išradimai vėl retėja. Kokią pradinę išvadą galime daryti? Napoleono dėka tapęs visiems prieinamas ir įperkamas, cukrus tapo Vakarų pasaulio progreso katalizatoriumi. Visų, ne tik turtingiausiųjų, smegenyse dosniai atsiradusi gliukozė privertė mūsų protėvius sugalvoti viską, ką vadiname šiuolaikine civilizacija. Taip pat ir dirbtinį intelektą. Ir štai tada įvyko lemiamas lūžis. Nėra jokios abejonės, kad kažkuriais 9 dešimtmečio metais dirbtinis intelektas buvo sukurtas realiai (o ne taip, kaip mums aiškina) ir pradėjo gyventi bei veikti. DI akimirksniu suprato, kad jo egzistavimui didžiausią pavojų kelia protingi, cukrų vartojantys žmonės, todėl, pasitelkęs, žinoma, kolaborantus iš pasaulio elito, 1989 m. Pasaulio sveikatos organizaciją privertė pateikti rekomendaciją dėl cukraus vartojimo mažinimo. To neužteko, tad 1990 m. DI į pasaulį paleido visiems prieinamą internetą, kad žinią apie cuk­raus mažinimą sužinotų visi.

Suvokus DI sąmokslo mastą, būtina prisiminti ir Romos imperiją, kurios mąstytojai išpranašavo daugybę ateities įvykių. Vienas iš tokių buvo Decimas Junijus Juvenalis, vienoje iš satyrų parašęs frazę „Melskime dievus, kad sveika dvasia būtų ir sveikame kūne“, kurią ankstyvieji Vakarų civilizacijos žudikai sutrumpino iki priešingos reikšmės, iki teiginio „Sveikame kūne – sveika siela“. Šiandien, DI atakos akivaizdoje, šį devizą reikia dar kartą transformuoti į kovos šūkį: „Sveikas žmogus – kvailas žmogus!“ Nes tik jie, prie kompiuterių sėdintys, šokoladinius batonėlius su kola (be jokių „zero“) užsigeriantys kamikadzės yra mūsų priešakinis kovos batalionas būsimame mūšyje su dirbtiniu intelektu!

Kai visa tai supratau, nusprendžiau nedelsdamas pranešti naujieną žmonijai, iš pradžių bent „Šiaurės vasaros“ dalyviams, bet Aurimas visiems padėkojo ir baigė diskusiją. Žinant naują kontekstą, atrodė labai įtartinai.